Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Striptizo šokėja buvau visai neprasta – visi sakydavo, kad net labai natūrali. Niekada nebuvau gražuolė ir negalėjau pasigirti įstabiu kūnu, tačiau turiu kai ką, dėl ko žmonės negali atitraukti nuo manęs akių. O svarbiausia, kas verčia žmones pasijusti irgi matomus. Vieniši vaikinai negalėdavo tuo atsidžiaugti. Man būdavo lengva; aš vaidindavau, ir tai buvo mano stiprybė. Tą patį galbūt pajusiu ir dirbdama prostitute pagal iškvietimą. Tarsi tam būčiau gimusi.

Radijo laidų vedėją sužavi, kad studijuoju aktoriaus meną, nors tą veiklą mečiau jau prieš gerą pusmetį.

– Aš lankiau dramos mokyklą Jeilyje, – ima girtis jis. – Galėtum ir tu apie tai pagalvoti.

– Nebloga mintis. Reikės pamąstyti.

– Tau patinka Samas Šepardas?

– Netgi labai.

– Esu artimas Samo Šepardo draugas. Galėčiau padėti patekti pas jį į atranką.

Paskui jis vedasi mane aprodyti savo nuotraukų galerijos, čia vien jo jaunystėje sukurtų ir avangardiniuose teatruose Off-Broadway atliktų vaidmenų nespalvotos fotografijos. Visos jos kabo pakrypusios, tarsi kas būtų atsitrenkęs į sieną ir pajudinęs jas iš vietos – gal jis pats, svirdinėdamas iš miegamojo į barą.

Suėmęs už rankos nusiveda į miegamąjį.

– Norėčiau tau parodyti kai ką gan neįprasta.

Dieve, kad tik nebūtų buteliukas chloroformo ir rinkinys senų chirurgo instrumentų. Jau noriu prašyti papildyti man taurę, bet jis neleidžia prasižioti. Plačiu rankos mostu atlapoja vieną iš kelių miegamojo drabužių spintų ir įsitraukia mane į vidų. Į didelę, erdvę drabužinę, iki pat lubų prigrūstą įvairiausių rūšių kaubojiškų batų.

– Oho. Čia tai bent.

– Mane visi pažįsta iš kaubojiškų batų, – pasigiria. – Tai mano išskirtinis bruožas. Ar nenorėtum nusirengti?

Užkišu ranką už nugaros ir patraukiu žemyn užtrauktuką. Per kojas perbėga šaltukas, tarsi būčiau užklupta daranti kai ką negera.

– Ne, ateik čia, – sako jis ir tempiasi mane į miegamąjį.

Kambario sienos išdažytos pilkai, ant grindų pilkas berberų kilimas. Vienintelis baldas kambaryje – tamsiai raudonos spalvos lova, atsukta į kelias drabužių spintas veidrodinėmis durimis. Jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri, kaip nusivelku suknelę, nusimaunu kojines, gražiai viską sulankstau ir numetu krūvelę į kampą ant grindų. Nuo siaurų tinklinių kojinių man ant šlaunų liko įsispaudęs rausvas koriukas. Vėl įsispiriu į batelius, bet trumpikių nenusimaunu, vildamasi likti su jomis iki paskutinės akimirkos.

Sutrikusi stoviu priešais jį, o jis abejingai žvilgteli į mane ir nusisukęs kažko kuičiasi spintelės stalčiuke. Apkaušusiai ir nuogai stypsoti scenoje, kur liejasi muzika, sklinda rausva šviesa ir triukšmauja publika, yra viena, tačiau visai kas kita stovėti tyloje po visa eile lempučių lubose nepažįstamo žmogaus miegamajame. Mano rankos karo palei šonus, neturiu kur jų dėti. Įsisprendžiu į klubus, kojas sudedu kaip grožio konkursų dalyvė. Truputį nenatūralu, bet nieko geresnio nesugalvoju.

– Ar esi bandžiusi rašo? – klausia jis. Pagaliau randa, ko ieškojo. Buteliukas linksmųjų miltelių.

– Aš nenoriu, bet jūs galit.

Dėl antros taurės būčiau sutikusi ir grandininiu pjūklu pažvanginti, bet nenorėjau darbe prisigerti. Čia pirmą kartą pamačiau amilo nitratą, vartojamą už gėjų klubo sienų. Gal šitas vyrukas gėjus? Striptizo klubo klientai man buvo atvėrę daugybę keisčiausių fantazijų, ir jau žinau, kad yra kelios dešimtys pilkų atspalvių.

Radijo laidų vedėjas išsineria iš šilkinių apdarų ir liepia man įsitaisyti ant lovos keturpėsčia, nusisukus į veidrodinę spintų sieną. Iki šiol jis man buvo tik kartą palietęs šlaunį ir porą kartų paėmęs už rankos, tačiau netrukus pamatau, kad jis bodisi liestis kūnais. Su vyrais klube nėra ko nė lyginti, nes ten visi nori laikyti tau už rankos, tarsi per pasimatymą. Kartais net pakviečia į kiną. Bet šitas – ne. Jis atsiklaupia ant lovos už manęs ir apžergia mano kojas, stengiasi prie manęs neprisiliesti.

– Išriesk užpakalį, kad galėčiau gerai matyti.

Darau ką liepiama, bet jis į mano užpakalį nežiūri. Apskritai į mane nežiūri. Jis spokso į save veidrodyje ir smaukosi. Ranka persibraukia glotnius plaukus ir įtempia krūtinės raumenis.

– Pasilaižyk lūpas. Suglausk krūtis, – paliepia neatplėšdamas akių nuo savęs veidrodyje.

Prieš pat išsiliedamas jis čiumpa nuo spintelės buteliuką, giliai įtraukia, kad net akys ant kaktos išvirsta, ir griūva ant šono kaip maišas. Truputį pasitraukiau, kad čiurkšlė pataikytų ne man ant nugaros, o ant lovatiesės. Ištraukiu iš po jo kojas ir paėmusi iš jo rankos buteliuką pastatau ant spintelės, kad neišsibertų nuodai. Vyras greitai atsipeikėja ir nusišluostęs per smakrą nutįsusias seiles nusišypso.

– Nuostabu. Man patiko.

Išeinant tarpduryje davė nemažai arbatpinigių. Sumokėti už studijas.

Praėjusi pro durininką žengiu į gatvę ir pakėlusi galvą į dangų pamatau grakščiai besisukančias ankstyvos žiemos snaiges. Jos suvirpina širdį. Man patinka pirmasis sniegas Niujorke, kol žiema dar neįsibėgėjusi, nes paskui gatvėse pažliunga purvinas sniegas. Pirmoji pūga Niujorke – pasakiškas reginys, visą miestą trumpam apgaubia balta tyla ir ramybė.

5 skyrius

Po mėnesio mudvi su Teilora įžengėme į viešbučio „Ritz“ vestibiulį. Kaip visada pasitikinčios savim, kuklios, turinčios aiškų tikslą. Abi metro septyniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio ir abi septynių su puse centimetrų kulniukais. Teilora vilkėjo rusvą dailiai pasiūtą kostiumėlį, itin trumpą sijonėlį ir baltą palaidinukę, kaip visada segėjo perlų vėrinį, gautą dovanų iš senelės per dvyliktąjį gimtadienį. Išskirtinis jos bruožas – mažai makiažo ir didelė, džiovintuvu išpūsta ryškiai rudų plaukų šukuosena. Aš šalia jos – tarsi nuotraukos negatyvas, juodu per liemenį įsmauktu švarkeliu, pečius siekiančiais kaštoniniais plaukais ir raudonomis lūpomis. Jos ryškiai raudonos, nes čia vis tiek nesibučiuojama. Taip, filmo „Graži moteris“ mintis išties pamokoma. Bent jau apie tai, kad nesibučiuojama, o visa kita – įžūliai begėdiškas tarpkojis.

Buvau išmokusi eidama prie liftų niekam nežiūrėti į akis. Kartais net kojos klupdavo mane smaigant neapykantos kupinais žvilgsniais, lydimais kreivos, savim pasitikinčios šypsenos, nes gatvės merginos žmonėms daro įspūdį, o čia, žiū, – prostitutė prabangiame viešbutyje.

Teilora įtikino mane išmainyti šokėjos darbą į palydovės pažadėjusi, kad čia pinigai bus lengvesni ir gyvenimas apskritai taps oresnis. Per mėnesį apsilankiau kone visuose penkių žvaigždučių Niujorko viešbučiuose ir nė sykio nelikau nakvoti. Kai tądien įžengėme į „Ritz“, jaučiausi pavargusi ir pykino. Prieš tai visą vakarą lindėjau viešbutyje „St. Regis“ su nusenusiu italu meno kūrinių perpardavinėtoju; jis tol šniaukštė kokainą, kol lūpų kampučiai apskreto geltonu glitėsiu ir jam kalbant tarp lūpų tįso seilių siūlai. Prisirūkęs iki visiškos impotencijos, pasiūlė žiūrėti per viešbučio televizorių pornografinį filmą ir, kaip man atrodė, gal devynias valandas, nors iš tiesų tiktai dvi, kaišiojo į mane sausus trūkčiojančius pirštus. Be jokios abejonės, pinigų ėmiau uždirbti nepalyginti daugiau, bet tikrai nebuvo taip lengva, kaip Teilora bandė įtikinti.

Vėliau paaiškėjo, kad Teilora mėgo padirbėti ir iš šalies, ne tik klube „Karūna“. Kartais ji net gana smarkiai rizikuodavo paviliodama „Karūnos“ klientus. Nors Diana manęs labai ir negąsdino, tikrai nebuvo aukščiausias laiptelis šiame versle. Mes nė karto nei matėm, nei girdėjom apie nematomą ranką, vadovaujančią mūsų rajono aukštos klasės prostitučių būriui, tačiau pakako žinoti, kad vogti iš tokių žmonių panosės geriau nederėtų. Bet Teilora buvo bebaimė, laisvos sielos, gal net šiokia tokia sociopatė. Man norėjosi būti šalia jos, troškau pelnyti jos meilę ir palaikymą. Įsivaizdavau kai kuo esanti panaši į Teilorą. Svajonėse irgi buvau bebaimė.