Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kad mūsų santykiai atvėso, aš linkusi kaltinti Džonį. Juk jis užsimaukšlino juodą plačiakraštę skrybėlę ir remiasi archajiškų pažiūrų sistema, o ne aš. Bet esmė ta, kad bėdai prispyrus išlėkiau iš namų ir palikau jį vieną. Pažadėjau grįžti ir jį pasiimti, bet žodžio netesėjau. Padėkos dieną nulipau į apačią, atsisėdau svetainėje ant sofos ir nė neketinau klausytis jo pasakojimo, kaip vakar tėvas telefono aparatu talžė jam galvą.

Mama bėgiojo iš virtuvės į valgomąjį ir atgal, įsijautusi į paslaptingą stalo serviravimo meną ir rūpindamasi, kad patiekalai būtų patiekti tiksliai laiku. Didžiajame kambaryje tėvas skambino savo garsiuoju pianinu „Steinway“. Jis be atokvėpio varė vieną po kitos mėgstamas melodijas triskart greitesniu tempu nei jos parašytos. Visada skambindavo taip, tarsi pati svarbiausia daina dar būtų laukusi toli, anapus horizonto, bet taip iki jos ir neprisikasdavo. Kaip tik šitos jo greito tempo muzikos įkvėpta ėmiau dainuoti arijas iš miuziklo „Pietų pakrantė“ ir sukti piruetus svetainėje.

Dėl sukimosi šokio ritmu tėvas vadino mane Katrinka, tačiau apie Stipruolę Katrinką pati nieko nebuvau girdėjusi. Ir toliau šokau. Buvau Grakščioji Katrinka, Talentingoji Katrinka, gimusi iš nežemiško lengvumo moters – ji tiesiog sklandė ore – įsčių.

Kai pabėgau iš namų ir apsigyvenau Niujorke, kiekvienas grįžimas į Naująjį Džersį man prilygdavo polietileniniam maišeliui ant galvos. Kuo ilgiau ten sėdėdavau, tuo labiau man trūkdavo oro. Ir dabar man stigo deguonies, mane dusino namai, tėvo muzika, šeimos nuotraukos ir viršuje sėdintis mano vaikinas, jis irgi visa tai puikiai matė. Turbūt dėl to ir nusprendžiau išsitraukti iš piniginės Teiloros duotą vizitinę. Reikia pradurti maišelyje skylę ir įkvėpti gryno oro. Klubas „Karūna“ tam buvo užtektinai aštrus įrankis ir tuo metu nieko geresnio nesugalvojau. Viršuje muzika liejosi gana garsiai, todėl niekas manęs negirdės. Tikėjausi, kad Padėkos dieną į mano skambutį „Karūnoje“ niekas neatsilieps, tačiau, be abejonės, atsiliepė.

4 skyrius

Kai nuvykau į centrą pasikalbėti dėl darbo, rausvo smiltakmenio namo duris man atidarė basa, smulkutė, besišypsanti trumpaplaukė brunetė sportiniu kostiumu.

– Diana kabinete kalbasi telefonu. Užeik. Reikės luktelėti. Aš Džulė.

Paspaudžiau jai ranką ir prisistačiau. Susipažindamos prisistatėme tikraisiais vardais. Bent taip pamaniau. Vos įkėlusi koją į striptizo klubą, visada prisistatau sceniniu vardu. Gal dėl to, kad Džulės vardas labai jau kasdieniškas. Nors niekada nežinai, kokia logika gali vadovautis čia dirbanti persona. Gal Džulė tik apsimeta atvykusi iš provincijos, o iš tiesų yra tikra Jezabelė.

Nusekiau jai įkandin siauru koridorium į svetainę, Teilora sėdėjo su kažkokia mergina. Svetainė buvo vienos spalvos – vanilinių ledų – dekoro. Sienos, kilimai, sofos, pagalvėlės, sieninė plastiko spinta – viskas vanilės spalvos. Vienintelis kitos spalvos akcentas – virš sofos kabantis oranžinis Džordžijos O’Kif paveikslo su aguonomis plakatas. Senelė koridoriuje turėjo pasikabinusi lygiai tokį, tik mažesnę įrėmintą nuotrauką. Po plakatu buvo pačios O’Kif citata: „Niekas nemato gėlės, išties… ją pamatyti reikia laiko. Kad susirastum draugą, irgi reikia laiko.“ Vargšės Džordžijos aguonos – tokios nematomos ir vis dėlto masiškai platinamos – kabojo beveik visuose Vidurio Vakarų gydytojų kabinetuose ir palydovių agentūrose Niujorko centre.

Džulė plastelėjo šalia laibos kaip manekenė merginos ilgais ir tiesiais plaukais. Manekenė pasisveikino su nežymiu Rytų Europos akcentu ir vėl įniko žiūrėti situacijų komediją „Auksinės mergaitės“. Kambaryje kvepėjo kinų maistu, nors lėkščių nebuvo matyti. Teilora pašoko iš krėslo, ant kurio sėdėjo, atskubėjo prie manęs ir apkabino.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – tarė atsisukusi į gražuoles, sutūpusias ant sofos. – Čia mergina, su kuria susipažinau filmavimo aikštelėje.

Merginos abejingai pažiūrėjo į ją. Visos trys vilkėjo sportiniais kostiumais, bet buvo tvarkingai susišukavusios, pasidažiusios ir su papuošalais. Man jos priminė pasirodyti pasirengusias dailiojo čiuožimo šokėjas.

Už svetainės buvo nedidelis valgomasis, paverstas darbo kabinetu. Ant ilgo, prie sienos nustumto stalo rikiavosi keli sukiojamieji kortelių katalogai „Rolodex“ ir telefonai. Prie kitos sienos stovėjo keturios kone baltos segtuvų spintos. Galinėje sienoje buvo langas – pro jį atsivėrė miesto vaizdas, žiburiuojantis juodo aksomo kvadratas nepriekaištingo baltumo pieno jūroje. Prie stalo stovėjo du ratukiniai krėslai. Viename sėdėjo raudonskruostė apskritaveidė mergina, plaukus prilaikė raištis su kaspinu. Jos darbo vietą jau puošė pliušinis Kalėdų elnias. Ji dirstelėjo į mane, į Teilorą ir pamojo prieiti, pirštais parodžiusi, kad užtruks dar penkias minutes. Šalia jos nusisukusi į langą garsiai ir irzliai telefonu kalbėjo moteris smėliniu kostiumėliu ir didžiule it baravyko kepurė vario spalvos ševeliūra. Kelnėtoji kalbėjo, sakyčiau, Kvinso tarme. Tikriausiai čia Diana.

Kelias minutes Teilora ruošė mane pristatyti. Pasivėdėjusi į kampą paslaptingai paklausė:

– Kur tavo drabužiai?

Atėjau trumpa žalia glamžyto aksomo suknute pailginta pečių linija, pereinančia į rankovytes, ji man atrodė pati madingiausia iš mano turimų apdarų. Mūvėjau tinklinėmis kojinėmis ir buvau apsiavusi batelius su penkių centimetrų kulniukais, kuriuos tėvai gan seniai man buvo nupirkę vaikščioti į sinagogą. Tai buvo vieninteliai mano bateliai, kitų platformos aukštis buvo sulig Oksfordo anglų kalbos žodynu. Ant rankos buvau persimetusi juodą paltą.

– Aš jais vilkiu.

– Tikrai? Daugiau nieko neturi?

Teilora nusivedė mane prie spintos ir nukabino tris dailiai išlygintus kostiumėlius – trumpi, bet skoningi sijonai ir liemenuoti švarkai. Pamaniau, turbūt čia dalykinė ledo čiuožėjų apranga.

– Eidama viešbučio vestibiuliu niekada nesistenk atrodyti kaip prostitutė. Kostiumėlis ar suknelė, tegu ir seksualūs, turi būti kuklūs, septynių su puse centimetrų kulniukai, prisegamos kojinės, prabangus apatinis trikotažas.

Neturėjau nė vieno iš jos išvardytų daiktų.

– Bet atrodai nebaisiai, – kalbėjo ji. – Esu mačiusi ir blogesnių.

Diana jau baigė kalbėti telefonu ir pakvietė mane prieiti. Vienas atidus jos žvilgsnis atstojo visą pokalbį. Ji tikrai ne Kendisė Bergen. Priekabi ir stačiokiška, ji atvirai mane įvertino lyg kokią parduoti skirtą prekę. Uždavusi kelis klausimus, berdama žodžius apibūdino mane merginai prie telefono su languotu raiščiu ant galvos, pristatytai man kaip Elė. Ši užrašė duomenų kortelėje informaciją apie mane.

– Plaukai: kaštoniniai. Akys: šviesiai rudos. Devyniasdešimt, šešiasdešimt, devyniasdešimt… devyni. Tiktų pavizginti riebų užpakaliuką. Aštuoniolikos metų. Apvalių formų būsima teatro aktorė, panaši į Vainoną Raider. Ką moki?

– Kaip?

– Galėtum suvaidint seselę?

– A… taip.

Kaskart man atsakius, Elė langelyje brūkštelėdavo varnelę.

– Vadovauti sueičiai?

– Žinoma.

– Su mergina?

– Taip.

– Galėtum būti kambarine?

– Bet kambarių kuopti turbūt nereikės, tiesa?

Elei ji linktelėjo.

– Pažymėk taip .

– Šokti privačiai?

Diana atsisuko į Elę ir padiktavo paskutinį mano atsakymą. Paskui pridūrė:

– Viskam tinka.

Elė linktelėjo ir įrašė į paskutinį langelį. Gal yra ir langelis, reiškiantis „viskam tinka“?