Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

– Tiesiai šviesiai sakau tau ne , – ramiai tarė Šonas. – Niekur tu nevažiuosi.

Mudu stovėjome jo ankštoje virtuvėlėje, dažai nuo pageltusių sienų buvo atsilaupę, chromuotos stalo kojos suėstos rūdžių.

– Tai gal tu man padovanosi dvidešimt tūkstančių?

– Ne viską lemia pinigai. Tu gerai uždirbi ir klube.

Tai, kad jis buvo teisus, mane dar labiau supykdė, kilo noras dar labiau priešgyniauti. Jaučiausi kalta, kad jam melavau dirbanti klube, todėl dar smarkiau priešinausi. Be to, tvirtai tikėjau, kad mano darbiniai santykiai ir draugystė su Šonu neturės nieko bendro. Tai lyg lengvas vėjelio dvelksmas mano jausmų kraštovaizdyje. Tikėjausi, kad jis mane supras ir man pritars.

– Man reikia pinigų, kad kurį laiką netektų sukti galvos, iš ko gyventi.

– Pinigai ne toks dalykas. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau rūpesčių, o ne atvirkščiai.

– Čia juk darbas, supranti? – neatlyžau, tarsi jis būtų visiškas pusgalvis. – Jis nieko bendro neturi su mumis.

Šonas, regis, keliais centimetrais ištįso ir paplatėjo.

– Ar tau jau visai protelis pasimaišė?

– Nepasimaišė. Tu tikra buržuazinė, viską valdanti atgyvena.

Atrodė, jis tuoj man smogs. Pažįstu tokį žvilgsnį. Tūkstančius kartų regėjau jį tėvo akyse. Tik skirtumas tas, kad Šonas niekada nedrįstų pakelti prieš mane rankos. Auklėjimas vertė mane manyti, kad turbūt jis nelabai stipriai mane myli. Kadangi pati savo jausmais neabejojau, paleidau lėkštę jam į galvą. Šonas gunktelėjo ir lėkštė pataikė į sieną. Pažiro duženos. Pasijutau visiška prietranka. Kokia gėda šluoti nuo grindų šukes lėkštės, kurią pati sviedžiau. Šonas apsidairė, atsiduso ir supratau, kad pritarė mano mintims. Man išties turėjo būti gėda dėl tokio ūmaus elgesio. Jis liepė man išeiti.

Nesupratau, kodėl jis taip priešinasi, jei aš to labai trokštu. Juk tai paprastas nuotykis, krūva pinigų ir užsienio princas. Ar negalim vienas kitam leisti pasidžiaugti laisve? Betgi kaip tik aš, o ne kas kitas, perskaičiau visus jo laiškus, išklausiau pranešimus telefono atsakiklyje, apverčiau jo butą aukštyn kojom ieškodama ankstesnių jo merginų pėdsakų. Žinojau, kad mano poelgis šventvagiškas, bet vis tiek laikiausi savo, nes kad ir kas būtų, padarysiu taip, kaip norėsiu. Ir niekas manęs nesulaikys. Vis tiek sėsiu į lėktuvą.

Stabtelėjau laiptų pusiaukelėje. Ten viršuje – buto tarpdury – stovėjo Šonas, o apačioje vėrėsi durys į Rivingtono gatvę. Aš iš tiesų mylėjau Šoną. Tik nemokėjau to parodyti.

– Nepalik manęs, – paprašiau.

– Palieku ne aš, palieki tu.

7 skyrius

Paskutinius trisdešimt dolerių sumokėjau už taksi iš ligoninės „Beth Israel“ į Kenedžio oro uostą. Tarptautinių skrydžių terminalas sukonstruotas vien iš metalinių sijų ir aukštyn šaunančių lubų. Čia iš kaltės graužiamos vargšelės vidury dienos iškart virstu niekam nežinoma keliautoja. Įkeli koją į Kenedžio oro uostą ir pajunti tarpinę būseną – jau nebe čia ir vis dar ne tenai.

Jau iš tolo ilgoje eilėje prie registracijos stalo pamatau bendrakeleivę Destinę. Pasišiaušę plaukai, regis, šluoja lubas; ji vilki siauručiukę, lyg atogrąžų saulėlydis besimainančių spalvų – nuo ryškiai rožinės iki oranžinės – suknelę, o ši stipriai veržia papus į vieną milžinišką gūbrį. Anot mamos, su tokia suknele krūtinė atrodo kaip mielinė banda. Destinės bandos būtų užtekę visai besivystančiai šaliai pamaitinti. Apkabinusi pajutau nuo jos trenkiant pigiu plaukų laku ir kvepalais „Amarile“. Keliausiu su superine striptizo šokėja. Dabar jau sudie viskam – anonimiškumui, paslaptingumui ir nenusakomai tapatybei, nors tuo leistų mėgautis kelionė lėktuvu.

Pagal planą mudvi su Destine turime nuskristi į Los Andželą, ten pernakvoti, kitą dieną susitikti su Ari ir dar viena mums nepažįstama mergina – Serena. Tada visos drauge skrisime į Singapūrą, ten vėl pernakvosime ir kitą dieną mūsų lauks trumpas skrydis į Brunėjaus sostinę Bandar Seri Begavaną. Ėmiau bodėtis, kad tiek daug valandų teks praleisti naujos pakeleivės Destinės draugijoje. Apie ką mudvi kalbėsimės? Apie stebėtinai praktiškas firmos „Lucite“ basučių platformas?

Einant prie įlaipinimo vartų, visų keleivių akys pakilo nuo laikraščių ir susmigo į Destinę. Mūsų kelias virto podiumu. Taip atsitikus, mano požiūris į Destinę nuo atgrasaus pasikeitė į lojalų. Einu įrėmusi žvilgsnį tiesiai prieš nosį. Aš įpratusi, kad į mane spoksotų: paauglystėje į privačią mokyklą eidavau raudonais plaukais, į klubus laksčiau apsirengusi kaip Marija Antuanetė tą liepos 14-osios naktį, buvau puiki transvestitų Žemutinio Ist Saido lauko terasose sugėrovė. Įžūlūs žvilgsniai vertė mane rodyti daugiau pasitikėjimo savim, nei iš tiesų turiu.

Kaip elgtųsi Patė Smit, apdovanota trijų parų tarptautine kelione su gyva pornografijos filmų žvaigžde? Ogi atstatytų krūtinę ir nebyliai atremtų spoksotojų žvilgsnius: „Aš viską matau. Tave irgi, šunsnuki.“

Abiem traukiant tariamu podiumu, sužinau, kad Destinė pati siūdinasi sukneles, pati prisiklijuoja nagus, kilnoja svarmenis ir pozuoja žurnalui „Hustler“, myli Jėzų ir lanko dailės koledžą. Kelias dienas mano širdis bus nurimusi. Ko gero, bus netgi įdomiau, nei tikėjausi. Dar sužinau, kad Destinė paliko savo penkiametę dukrytę su motina. Nė kiek nesmerkiu jos už tai, kad paliko vaiką. Juk elgiesi taip, kaip verčia aplinkybės, ar ne? Kartais dėl to tenka palikti net savo vaiką.

Lėktuvo varikliams sugaudus po mumis, Destinė įsimeta burnon mažą melsvą piliulę, o traukdama iš piniginės ir rodydama vieną po kitos savo mergaitės nuotraukas apsiašaroja. Aš dėl paliktų žmonių neišspaudžiau nė ašaros, net dėl Šono. Tai, ko gero, ir yra tikroji laisvė.

Kitą rytą atsibudusios mudvi su Destine pusryčiaujame oro uosto viešbučio balkone. Likus kelioms valandoms, kai vėl reikės grįžti į Los Andželo oro uostą, nusprendžiame pasižvalgyti po Veniso paplūdimį. Sužavėtos „Gelbėtojų“ vaizdų, nutariame pamirkyti kojas Ramiajame vandenyne, pasigrožėti vien bikiniais pridengtais merginų kūnais paplūdimio tinklinio aikštelėse, pasipliuškenti bangose. Ir nenusiviliame. Nupūtęs nuo dangaus debesis vėjas šiaušia bangas ir dangus atrodo toks žydras, kaip dailininko teptuku vaizduojamas rojus. Saulėtą dieną Los Andžele būna taip gera, kad širdis netelpa krūtinėje. Net ir prišnerkšta pėsčiųjų alėja pakrantėje atrodo it nuostabiausia filmavimo aikštelė. Saulė spigina į akis ir mes nusiperkame akinius, jie čia ant stendų puikuojasi kaip šventiniai saldainiai.

Iš mano pirmojo apsilankymo Veniso paplūdimyje atmintyje išliko epizodiniai personažai, kuriuos žengdama lentiniu taku regiu dar ir šiandien. Galvą dedu, kad ką tik mačiau pro šalį riedučiais praskriejantį aukštą jaunuolį su elektrine gitara ir mikrofonu, atliekantį „Rausvas dūmelis“. Nors gal ir ne. Bet tikrai žinau, kad tada praėjau pro čigoniškai apsidariusią moterį su medine lentele, siūlančią išburti kortomis, pamenu, ji man tada sušuko: „Jūs nėščia. Turėsite mergaitę. Ar nenorite išgirsti daugiau?“

Nekreipiau į ją dėmesio. Aš nelinkusi klausytis, ką pasakys paplūdimio šarlatanių kortos, man atrodo, kad labai negražu bandyti prisivilioti merginą prisidengus, kaip dažnai būna, arba jos didžiausiu troškimu, arba didžiausia baime. Įsivaizduojamas nėštumas manęs nedomina. Va, jeigu ji dabar pasakytų „keliausi po egzotiškus kraštus“ ar „sutiksi dailų princą ir jį pamilsi“, spjaučiau į Destinę ir pakločiau penkis dolerius, kad išgirsčiau dar ką nors.