Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Šia vienintele nuvalkiota fraze jis mane ir pagiria, ir palaimina kaip baltą varną šeimoje. Man norisi jam atšauti: atsimerk ir geriau įsižiūrėk. Pamatysi, kad visi keliai vienodai praminti. Tik keliautojui atrodo, kad vieni išminti daugiau, kiti mažiau.

Vis dėlto mūsų keliai išsiskyrė. Aš pasirinkau tą, kuris man atrodė atšiauresnis, nes kaip tik tokia ir pati norėjau būti.

1 Patricia Lee „Patti“ Smith (g. 1946 m.) – garsi Amerikos dainininkė ir tekstų autorė, pankroko judėjimo dalyvė. Debiutavo 1975 metais albumu „Arkliai“ ( Horses ).

2 Yul Brynner (Julijus Borisevičius Brineris) – garsus rusų kilmės amerikiečių teatro ir kino aktorius, atlikęs pagrindinį vaidmenį miuzikle ir kino filme „Aš ir karalius“.

2 skyrius

Kelionė į Brunėjų truko tris paras. Teko nakvoti Los Andžele ir Singapūre. Ilgos skrydžio valandos suteikė puikią galimybę apmąstymams.

Pastarosiomis dienomis mano gyvenimas slenka sulėtintai. Atrodo, mėnulis ir toliau pilnėja ir dyla, pilnėja ir vėl dyla, o laikas mano gyvenimą ženklina itin sumaniai – kelios vos pastebimos it teatro lėlės siūleliai raukšlės palei lūpas, laisvesnė jogos laikysena, nusilpę draugiški santykiai ir gal net užgimusi nauja draugystė. Stengiuosi atsikratyti blogų įpročių, ugdytis naujus, gerokai sveikesnius. Paprastai man nesiseka nei viena, nei kita, tačiau didelių nuostolių nepatiriu. Jau nebe. Kartais nusiperku lėktuvo bilietą. Kas nors gimsta, miršta, įvyksta nelaimė ar reikia ką nors švęsti. Bet skrisdama į Singapūrą turėjau apie daug ką pamąstyti ir netgi puoselėjau daugiau vilčių. Tąkart viesulu lekiantis mano sunkvežimis, kurį vadinu gyvenimu, peršoko skiriamąją juostą ir nudūmė tolyn kas penkias minutes keisdamas kryptį.

Per ausinukus klausausi „Kalbančiųjų galvų“ kompaktinės plokštelės. Jums gali kilti klausimas: na… kaip aš čia atsidūriau?

Jūs irgi galite užduoti tokį klausimą. Sakykim, ko visai neprasta mergiotė sugalvojo lėkti į tą haremą? Leiskite grąžinti jus kelis žingsnelius atgal.

Visa tai prasidėjo vieną vėlų šaltą lapkričio vakarą, gerokai po vidurnakčio, bėgant krosą smėlėta paplūdimio pakrante Ist Hamptone. Bėgau kiek kojos įkabina prožektorių nušviestomis smėlio kopomis, veide – siaubingas išgąstis. Sportiniai bateliai REEBOK klimpo į smėlį ir atrodė, kad bėgu lyg sapne. Prieky ant smėlio driekėsi baugūs juodi šešėliai. Prieš paskelbdamas, kad filmuojama, režisierius man liepė bėgti nurodyta trajektorija tris ruožus, pažymėtus vos matomais maišais su smėliu. Vilkėjau lengvai nuplėšiamą geltonos ir mėlynos spalvų sporto komandos šokėjos aprangą, sijonėlis šonuose buvo susegamas lipukais, ilgi rudi plaukai supinti į dvi standžias kasytes, perrištas geltonais atlasiniais kaspinais. Sūrus pajūrio oras graužė gerklę, o mano plikos rankos ir kojos priminė žąsies odą. Prieš tris mėnesius man sukako aštuoniolika, galėjau būti sporto komandos šokėja.

Nepatogiai užmyniau ant pirmo smėlio maišo ir nikstelėjau kulkšnį. Pagal scenarijų iš tamsos išniro vaiduokliška ranka ir nutraukė nuo manęs marškinėlius. Suklikusi kaip tikra Dženet Li, iki pusės nuoga ir skausmo varstoma viena koja, leidausi bėgti prie antrosios žymos.

Aš vaidinau. Visai įtikinamai. Buvau Patė Smit su kasytėmis ir visa gerkle klykiau prieš kamerą – pagaliau prieš kamerą. Koks skirtumas, kad čia tik paprastas filmas apie vampyrus, kuris bus platinamas Floridos kasečių nuomos punktuose? Vis tiek filmas. Vis tiek pradžia. Pirmasis akmenėlis ilgame geltonų plytų kelyje į tai, kuo visą gyvenimą troškau būti – spindinčia scenos ir televizijos ekranų žvaigžde. Aš svajoju būti visapusiškai ir neginčijamai mylima, kad paskui netektų glaustytis prie kitų, aplink mane skriejančių aktorių orbitose.

Šitas filmas, šitas žemiausias laiptelis į sėkmę, vadinasi „Valeri“. Tai pasakojimas apie moksleivę, taip apsėstą meilės vampyrams, kad galiausiai pati tokia tapusi ji ima terorizuoti savo mokyklą. Prieš dvi savaites atsiliepiau į laikraščio „Back Stage“ skelbimą ir šis mane nuvedė į didžiulį mūrinį namą Niuarke, kur gyvena kelios lenkų senbuvės. Čia atranka buvo visai kitokia nei tos, kuriose teko dalyvauti. Jose būreliui merginų paprastai liepiama sustoti centrinėje aktorių atrankos studijoje ir, nusisukus į sieną, tyliai skaityti scenarijaus ištraukas ir aukštyn žemyn kilnoti antakius.

Niuarką truputį pažinojau. Mano tėvai kilę iš senųjų Niuarko žydų palikuonių, aštuoniasdešimtmečius senukus etnografai dar dabar medžioja duoti interviu. Mano proprosenolis su broliais ir seserimis atplaukė laivu iš mažo žydų kaimelio Lenkijoje ir, išsiteplioję veidus tamsiai rudai, ėmė stumdyti vaisių vežimėlius, paskui atidarė bakalėjos parduotuvę, iš kurios vėliau išaugo visas tinklas. Pradėję kaip laikraščių išnešiotojai, ėmė juos mainyti į rašiklius, o vėliau jau patys išrašinėjo vaistų receptus. Jie tapo gydytojais, odontologais, įvairių sričių verslininkais ir nekilnojamojo turto magnatais. Jiems padedant Niuarke buvo pastatyta nauja sinagoga. Joje su broliu buvome įvesdinti į suaugusiųjų žydų bendruomenę.

Paklauskit mano tėvo ir jis jums viską papasakos: mūsų giminė padėjo išaugti Niuarkui. Mes mylime Niuarką. Prieš jam išvykstant iš gimtinės, jo tėvai buvo paskutinė baltųjų šeima, ilgiausiai pragyvenusi tame rajone. Jie buvo priversti išsikelti iš tų namų, nes seneliui išėjus į pensiją abu su senele jau nebegalėjo išlaikyti namo. Nors dabar tėvas gyvena prabangiame rajone vos už dvidešimties minučių kelio nuo gimtinės, jis skubės jums pasigirti nesąs išpuikėlis, jis esąs tas pats prasčiokas iš Niuarko. Tėvas itin sentimentalus ir kai buvau maža, jis įsisodindavo mane į baltąją savo kordobą ir veždavosi parodyti senojo namo Liono aveniu, Vikvahiko vidurinės mokyklos, žydų kapinaičių. Jis man tiek daug pasakodavo, kad Niuarko gatvėse jaučiausi kaip namie, nors ten negyvenom ir nė sykio nebuvom išlipę iš mašinos.

Taigi atvykusi adresu, kurį buvau užsirašiusi ant popieriaus lapelio ir įsidėjusi į rankinę, tą namą iš karto atpažinau. Pasibeldžiau į duris ir man jas atidarė pats filmo režisierius, suskretęs vyriokas su išretėjusių plaukų uodegėle ant pakaušio ir džinsais paaukštintu liemeniu. Jis nuvedė mane į svetainę, visi atviri paviršiai joje buvo uždangstyti nėriniuotom servetėlėm, o baldai aptraukti celofanine plėvele. Veikiausiai čia buvo jo motinos namas. Kavos staliukas buvo nustumtas prie sienos, o kambario vidury ant trikojo stovėjo filmavimo kamera, didumo sulig duonos skrudintuvu.

Atsistojau priešais kamerą ir pasirengiau perklausai, turėjau nusivilkti palaidinukę ir iš visų jėgų garsiai rėkti. Režisierius su padėjėja suraukę kaktas kažką rašė aplanke su gnybtuku ir čežino sofos užtiesalus. Po dviejų dienų jie man paskambino ir pranešė, kad režisierius pasirinko mane pirmosios aukos vaidmeniui. Dar režisierius užsiminė, kad Bačas Patrikas, vaidinsiantis Edį Miunsterį, yra jo pusbrolis ir dėl to šitas projektas yra labai perspektyvus.

Sakoma, kad menkų vaidmenų nėra, yra tik nereikšmingi aktoriai, o kadangi dar nežinojau, kad šitas teiginys klaidingas, pasiūlymą priėmiau.

Pasileidau bėgti prie antrosios žymos. Į kadrą kyštelėjo kažkieno ranka ir nutraukė nuo juosmens sijoną. Šįkart rėkiau ne taip iš širdies, buvau pridususi. Paskutinį trasos ruožą bėgau vienomis trumpikėmis, sportiniais bateliais ir kojinėmis iki kulkšnių. Pribėgus paskutinį smėlio maišą, prieš mane išniro Marija, vaidinanti Valeri, ir pastojo man kelią.