Янн Мартел - Pi gyvenimas

Tačiau leiskit kol kas toliau pagvildenti tik vieną šio klausimo aspektą.

Jei nueitumėt į namus, išspirtumėt laukujės duris, išvaikytumėt ten gyvenančius žmones į gatvę ir pasakytumėt: „Eikit! Jūs laisvi! Laisvi kaip paukščiai! Eikit! Eikit!“ — ar manot, kad jie iš džiaugsmo ims ploti katučių? Neims. Paukščiai nėra laisvi. Išvarytieji žmonės piktinsis: „Kokią teisę turi mus iš čia išmesti? Čia mūsų namai. Jie priklauso mums. Mes čia gyvenome jau metų metus. Kviesime policiją, tu nenaudėli!“

Argi nesakome: „Visur gerai, bet namie — geriausia?“ Gyvūnai jaučiasi būtent taip. Teritorija jiems labai svarbu. Tai raktas į jų mąstymą. Tik žinoma teritorija leidžia jiems įgyvendinti du nepalenkiamus gamtos imperatyvus: išvengti priešų ir pasirūpinti ėdalu bei vandeniu. Biologiškai tinkamas zoologijos sodo aptvaras — nesvarbu, ar narvas, duobė, grioviu atskirta sala, užtvara, terariumas, voljeras ar akvariumas — tai tokia pat teritorija, neįprasta tik savo dydžiu ir tuo, kad yra arti žmogaus teritorijos. Visai suprantama, kad ji daug mažesnė, nei būtų gamtoje. Laukinės teritorijos didelės ne iš malonumo, bet iš reikalo. Zoologijos sode mes darome gyvūnams tą patį, ką ir sau statydami namus: sukaupiame į mažą erdvę tai, kas gamtoje plačiai išsklaidyta. Iki mūsų, žiūrėk, ten buvo ola, tenai upė, už mylios į tą pusę — medžioklės plotai, šalia jų stebėjimo punktas, dar kažkur uogos — ir visur knibždėjo liūtų, gyvačių, skruzdėlių, siurbėlių bei nuodingųjų gebenių — o dabar upė teka iš krano, pasiekiamo vos ranką ištiesus ir galim praustis ten, kur miegam, valgyti — kur išsivirėm, galime viską aptverti apsaugine siena ir gyventi švariai bei šiltai. Namas — suspausta teritorija, kur čia pat ir saugiai gali būti patenkinti pagrindiniai mūsų poreikiai. Atitinkamai gyvūnui — tinkamas žvėryno aptvaras (tik, verta pastebėti, be židinio ar panašiai, randamo kiekviename žmogaus būste). Radęs jame visas reikiamas vietas — stebėjimo punktą, vietą pailsėti, paėsti ir atsigerti, išsimaudyti, apsitvarkyti ir kt. — ir supratęs, kad nėra reikalo eiti į medžioklę, nes šešiskart per savaitę maistas pats atsiranda, gyvūnas pradės valdyti savo erdvę zoologijos sode lygiai taip pat, kaip pareikštų teisę į naują erdvę laukinėje gamtoje — ją tyrinės ir pasižymės savo rūšiai normaliu būdu, tarkim, apšlakstydamas šlapimu. Sykį atlikęs šį apsigyvendinimo ritualą ir įsitaisęs, žvėris tikrai nesijaus pažeidžiamu nuomininku ar juo labiau kaliniu, bet visateisiu žemės savininku ir elgsis aptvare lygiai taip pat, kaip savo teritorijoje gamtoje, net gindamas nagais ir ragais, jei to prireiktų. Toks aptvaras gyvūnui subjektyviai nei geresnis, nei blogesnis už sąlygas gamtoje; kol atitinka gyvūno poreikius, teritorija — natūrali ar sukonstruota — paprasčiausiai priimama nesvarstant kaip savaime suprantamas dalykas, lyg dėmės leopardo kailyje. Net galima ginčytis, kad jei gyvūnas galėtų protingai pasirinkti, tai rinktųsi gyvenimą zoologijos sode, nes pagrindinis skirtumas tarp zoologijos sodo ir laukinės gamtos — kad žvėryne nėra parazitų bei priešų ir apstu maisto, o laukinėj gamtoj parazitų bei priešų daug ir dar... ir ėdalo stinga. Pagalvokit patys: ar geriau leistumėtės apgyvendinamas Ritze ir naudotumėtės nemokama kambarių priežiūra ir neribotomis gydytojo paslaugomis, ar bastytumėtės benamis, nė vienai gyvai sielai jumis nesirūpinant? Tačiau žvėrys nesugeba to įžvelgti. Ribojami prigimties jie pasitenkina tuo, ką turi.

Geras zoologijos sodas — kruopščiai suplanuoto atitikimo vieta: būtent ten, kur žvėris savo šlapimu ar kitom išskyrom mums sako: „Nesiartink!“, mes jam liepiame barjerais: „Nepabėk!“. Tokiomis diplomatinės taikos sąlygomis visi gyvūnai patenkinti, o mes galime atsipalaiduoti ir pažvelgti vieni į kitus.

Literatūroje galima rasti aibę pavyzdžių apie gyvūnus, kurie galėjo pabėgti, bet nepabėgo arba sugrįžo. Taip atsitiko šimpanzei, kurios narvo durys liko neužrakintos ir pačios atsidarė. Vis labiau nerimaudama, beždžionė ėmė spiegti ir trankyti durys, norėdama uždaryti — kiekvienąsyk su kurtinančiu trenksmu — kol lankytojo perspėtas prižiūrėtojas atbėgo tvarkyti padėties. Stirnų būrelis Europos zoologijos sode išžengė iš savo užtvaro pro atvirus vartus. Išgąsdintos lankytojų, stirnos pasileido į šalimais augusį mišką, kur jau gyveno laukinių stirnų būrys ir galėjo išgyventi jų dar daugiau. Nepaisant to, zoologijos sodo stirnos netrukus grįžo į savo aptvarą. Kitame zoologijos sode ankstyvą valandą į savo darbo vietą ėjo darbininkas nešinas lentomis, kai iš ryto miglos dideliam jo išgąsčiui, priešais išniro lokys, užtikrintai risnojantis artyn. Vyras metė lentas ir dėjo į kulnus. Sodo darbuotojai tuoj pat puolė ieškoti pabėgusio meškino. Jį rado grįžusį į aptvarą, kur jis įlipo taip pat, kaip ir buvo išlipęs — per užkritusį medį. Manoma, kad krentančių ant žemės lentų triukšmas bus jį išgąsdinęs.

Nenoriu viso to atkakliai tvirtinti. Nemanau ginti zoologijos sodų. Jei norit, uždarykite juos visus (ir tikėkimės, kad laukinės gamtos likučiai išsilaikys tuose trupiniuose, kur dar liko iš natūralaus pasaulio). Žinau — zoologijos sodai neteko žmonių palankumo. Ta pati problema ištiko ir religijas. Visus juos kamuoja tam tikros laisvės iliuzijos.

Jau nebėra Pondičerio zoologijos sodo. Jo duobės užverstos, narvai nugriauti. Dabar po jį žvalgausi vienintelėje jam likusioje vietoje — savo atmintyje. 5 skyrius

Pats mano vardas — dar ne visa istorija apie mano vardą. Kai tavo vardas — Bobas, niekas tavęs neklausinėja, kaip tai rašoma. O su Pisinu Molitoriu Patelu visai kitaip.

Kai kas suprasdavo, kad tai P. Sinas ir kad aš — sikas, ir stebėdavosi, kodėl aš be turbano.

Studijuodamas universitete, sykį su keliais draugais lankiausi Monrealyje. Vieną vakarą man teko užsakyti picas. Nebegalėjau pakęsti, kad dar vienas prancūzakalbis žvengs iš mano vardo, taigi, kai vyriškis telefonu paklausė: „Gal pasakytumėte savo vardą?“, atsakiau: „Aš esu, kursai esu3“ Po pusvalandžio atkeliavo dvi picos, skirtos Ašesu Kursaijesu.

Tiesa tai, kad žmonės, kuriuos sutinkame, gali mus pakeisti, kartais taip stipriai, kad po to mes būname jau visai kitokie, net mūsų vardai. Amžininkas Simonas, pavadintas Petru, Matas, taip pat žinomas kaip Levis, Natanielis, kitaip — Bartolomėjus, Judas — ne Iskariotas — pasivadinęs Tadu, Simeonas, žinomas kaip Nigeris, Saulius, tapęs Pauliumi.

Manasis romėnų kareivis stovėjo mokyklos kieme vieną rytą, kai buvau dvylikos. Buvau ką tik atvažiavęs. Jis pamatė mane, ir jo buką protą nušvietė piktojo genijaus blyksnis. Jis iškėlė ranką, parodė į mane ir sušuko:

— Jis Myžnius4 Patelas!

Po sekundės visi juokėsi. Juokas nutilo vorele mums beeinant į klasę. Įžengiau paskutinis su savo erškėčių vainiku.

Niekam ne naujiena vaikų žiaurumas. Man iki ausų atskriedavo neprovokuojami, niekuo neskatinami žodžiai: „Kur Myžnius? Man reikia eiti“. Arba: „Spoksai į sieną. Gal myži?“ Arba kas nors panašaus. Sustingdavau arba priešingai — toliau darydavau ką daręs, apsimesdamas, kad negirdėjau. Garsas išnykdavo, bet nuoskauda likdavo tvyroti lyg myžalų kvapas, jiems jau seniai išgaravus.

Ir mokytojai ėmė taip sakyti. Tai dėl kaitros. Dienai slenkant, geografijos pamoka, iš ryto buvusi kompaktiška tartum oazė, imdavo tęstis lyg Taro dykuma; istorijos pamoka, tokia gyva dienos pradžioje, perdžiūdavo ir tapdavo sausa; matematika, iš pradžių tokia tiksli, imdavo painiotis. Paveikti popietės nuovargio, braukdami kaktas ir sprandus nosinaitėmis, nė nemanydami įžeisti ar prajuokinti, net mokytojai užmiršdavo gaivią vandenynais dvelkiančią mano vardo prasmę ir imdavo gėdingai jį kraipyti. Lyg jų liežuviai būtų vežėjai, vadeliojantys laukinius arklius. Pirmąjį skiemenį, „Pi“, jie įveikdavo puikiai, galiausiai karščio jau būdavo per daug, jau nebesuvaldydavo savo putotų žirgų ir nebeužvarydavo jų į kitus skiemenis — „sinas“. Vietoj to jie galvotrūkčiais nerdavo į „singas“, ir kitą kartą garantuotai viskas jau būdavo žlugę. Būdavau pakėlęs ranką atsakymui, o mane paragindavo: „Taip, Pisingai“. Dažnai mokytojas net nesuvokdavo, kaip mane pavadinęs. Po kurio laiko jis nuvargęs žiūrėdavo į mane, stebėdamasis, kodėl aš neatsakinėju. Kartais nereaguodavo nė klasė, kaip ir jis, karščio pribaigta. Nei jokio prunkštelėjimo, nei šypsenos. Bet aš visuomet nugirsdavau užgaulią užuominą.