Янн Мартел: Pi gyvenimas

— Štai tau mano dovana.

— Ir tada vos nepaskandino tavęs, — tvirtino mama.

Likau ištikimas savo vandens guru. Jam atidžiai stebint, guldavausi pliaže, plakdavau kojomis ir braižiau rankomis smėlį, kiekvienu mostu pasukdamas galvą įkvėpti. Turbūt buvau panašus į vaiką, patiriantį keistą, sulėtintą isterijos priepuolį. Vandenyje, jam laikant mane paviršiuje, iš visų jėgų stengiausi plaukti. Buvo daug sunkiau negu sausumoje. Bet Mamadžis mokė kantriai ir vis padrąsindavo.

Kai jis pajuto, kad jau padariau pakankamą pažangą, liovėmės krykštauti ir šūkauti, lakstyti ir taškytis, palikome melsvai žalias bangas ir putojančią mūšą ir pasukome į taisyklingas ašramo plaukimo baseino formas ir oficialų nuobodulį (ir mokesčius už įėjimą).

Eidavau ten su juo visą savo vaikystę triskart per savaitę: pirmadienį, trečiadienį, penktadienį — rytinio ritualo su tiksliais kaip laikrodis taisyklingojo kraulio mostais. Atmintyje man kaip gyvas šis orus senas vyras, nusirenginėjantis ligi nuogumo šalia manęs: pamažu išnyra kūnas, jam tvarkingai atsikratant kiekvieno drabužio, o padorumas išsaugomas jau pačioje pabaigoje, mažumą pasisukant ir prisidengiant įstabiomis importinėmis sportinėmis glaudėmis. Jis išsitiesęs ir pasirengęs. Taip epiškai paprasta. Mokymas plaukti, ilgainiui tapęs plaukimo praktika, buvo varginantis, bet koks stiprus malonumas buvo kaskart vis lengviau užsimoti ir greičiau plaukti, vis kartojant tai praktiškai iki pat hipnozės būsenos, o vanduo iš lydyto švino virsdavo skystąja šviesa.

Savo atsakomybe ėmiausi teistino malonumo — grįžau jūron, paviliotas galingų bangų, lūžtančių ir siekiančių manęs nuolankiomis Vilnelėmis — švelniais kilpinėliais, pasigavusiais indų berniuką.

Kartą, Mamadžio gimimo dienos proga, kai buvau turbūt trylikos ar panašiai, pateikiau jam dovaną — dukart perplaukiau patikimąja peteliške visą baseiną. Taip išsekau, kad baigęs vos besugebėjau jam pamojuoti.

Be aktyviojo plaukimo dar būdavo pokalbiai apie jį. Tai buvo tėvo mėgstami pašnekesiai. Kuo smarkiau jis priešinosi tikram plaukimui, tuo karščiau jo troško. Plaukimo teorija vyravo jo šventiniuose pokalbiuose, priešingai nuo šiokiadieniškų svarstymų apie zoologijos sodo išlaikymą. Vanduo be begemoto — kur kas lengviau tvarkomas, nei vanduo su begemotu.

Mamadžis dvejus metus studijavo Paryžiuje — kolonijų administracijos dėka. Tai buvo geriausi jo gyvenimo metai. Tai vyko ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai prancūzai vis dar stengėsi Pondičerį paversti Galija, o britai likusią Indiją — Britanija. Tiksliai nepamenu, ko mokėsi Mamadžis. Manau, kažko iš komercijos. Jis puikiai mokėjo pasakoti, tik nemanykit, kad apie Eifelio bokštą, Luvrą ar Eliziejaus laukų kavinukes. Visi pasakojimai sukosi apie plaukimo baseinus ir varžybas. Pavyzdžiui, buvo toks Delinje baseinas , seniausias baseinas mieste, skaičiuojantis savo gyvavimą nuo pat 1796-ųjų, barža po atviru dangum, prišvartuota prie d’Orsio prieplaukos, ir 1900-ųjų olimpiados plaukimo varžybų vieta. Bet Tarptautinė plaukimo federacija jo nė karto nepripažino, nes baseinas buvo šešiais metrais per ilgas. Vanduo į baseiną buvo imamas tiesiai iš Senos, nefiltruotas ir nepašildytas. „Buvo šalta ir nešvaru, — sakė Mamadžis. — Pratekėjęs visą Paryžių vanduo būdavo jau gana užterštas. O tada žmonės baseine jį galutinai sudergdavo“. Konspiraciškai šnabždėdamas ir pateikdamas šokiruojančių detalių savo teiginiui patvirtinti, jis užtikrino mus, kad Prancūzijoje labai žemas asmeninės higienos lygis. „Jau Delinje prastas. O Karališkoji maudykla , dar vienas tualetas ant Senos — dar blogesnė. Iš Delinje nors išsemdavo padvėsusią žuvį“. Ir vis dėlto olimpinis baseinas lieka olimpiniu baseinu, paliestu nemirtingos šlovės. Nors ir buvo kaip kloaka, apie Delinje Mamadžis kalbėdavo su švelnia šypsena.

Geriau būdavo eiti į Šato-Landon baseinus, Ruve arba Stoties bulvarus. Tai buvo uždari baseinai su stogu, ant žemės ir atviri ištisus metus. Vandenį į juos tiekdavo kondensuodami iš kaimyninių fabrikų garo katilinių, todėl jis buvo švaresnis ir šiltesnis. Bet ir tie baseinai buvo prastoki ir, be to, prigrūsti žmonių. „Buvo taip prispjaudyta, plūduriavo tiek spjaudalų, kad maniau, jog plaukiu per medūzas“, — kikendavo Mamadžis.

Ebe , Ledriu-Rolen ir Bjut-o-Kel buvo šviesūs, šiuolaikiški, erdvūs baseinai su artezinių šulinių vandeniu. Jie buvo laikomi gerų municipalinių plaukimo baseinų standartu. Žinoma, buvo ir Bokšto baseinas — kitas didelis miesto olimpinis objektas, iškilmingai atidarytas per antrąsias žaidynes Paryžiuje 1924-aisiais. Ir dar daug daug kitų. Bet Mamadžio akyse nė vienas plaukimo baseinas šlove neprilygo Molitorio baseinui . Tai buvo Paryžiaus, o iš tiesų ir viso civilizuotojo pasaulio, vandenų šlovės viršūnė.

„Tokiame baseine ir dievams būtų patikę paplaukioti. Molitoryje buvo geriausias Paryžiuje rungtyninio plaukimo klubas. Čia buvo du baseinai — uždaras ir atviras. Abu didžiuliai lyg vandenynai. Uždarajame baseine du takai visad būdavo palikti plaukikams, norintiems plaukti metrus. Vanduo buvo toks švarus ir skaidrus, kad galėdavai jį imti ryto kavai užsiplikyti. Dviem aukštais baseiną supo medinės persirengimo kabinos, žydros ir baltos. Pažvelgęs iš viršaus, galėjai matyti visus ir viską. Budėtojai, pažymintys tau kabinos duris kreida (kad būtų matyti), jog užimta, būdavo šlubi seniai, piktai draugiški. Jų niekad nesujaudinsi jokiu šaukimu ar kvailystėmis. Iš dušų liejosi karštas glostantis vanduo. Buvo įrengti garo ir pratimų kambariai. Atvirasis baseinas žiemą virsdavo čiuožykla. Veikė baras, kavinė, didelis deginimosi denis, net du maži paplūdimiai su tikru smėliu. Kiekviena plytelė, kiekvienas vario ir medžio gabalėlis tiesiog švieste švietė. Viskas buvo taip... taip..

Tas vienintelis baseinas priversdavo Mamadžį nutilti, nes atminty kildavo per daug nuplauktų metrų, kad galėtų apipasakoti.

Mamadžis prisimindavo, o tėvas svajodavo.

Štai taip gavau sau vardą, kai atėjau į šį pasaulį — paskutinis, laukiamas šeimos papildymas, treji metai po Ravio — Pisinas2 Molitoris Patelas. 4 skyrius

Mūsų senai gerajai tautai dar tebuvo septyneri metukai, pasiskelbus respublika, kai ji padidėjo viena nedidele teritorija. 1954 metų lapkričio pirmąją Indijos Sąjungon įstojo Pondičeris. Vienas pilietinis pokytis ėjo po kito. Gabalas Pondičerio botanikos sodo žemių be nuomos mokesčių buvo paskirtas jaudinančioms verslo galimybėms, ir — tik paklausykit! — Indijoje susikūrė naujoviškiausias zoologijos sodas, suprojektuotas ir tvarkomas pagal pačius šiuolaikiškiausius, biologiškai pagrįstus principus.

Tai buvo didžiulis žvėrynas, išsidriekęs per nesuskaičiuojamus akrus, toks jau didelis, kad jam tyrinėti prisireikė traukinio, nors man beaugant, viskas lyg ir apmažėjo, taip pat ir traukinys. Dabar jis jau toks mažiukas, kad telpa man galvoje. Įsivaizduokite karštą ir drėgną vietą, besimaudančią saulėje ir ryškiose spalvose. Nesiliaujantis gėlių šėlsmas. Daugybė medžių, krūmų ir kitokių augalų karstytis — figmedžiai, gražiosios cezalpinijos, karališkieji deloniksai, raudonieji kapokmedžiai, džakarandos, mangai, duonmedžiai ir dar daug kitų, kurie taip ir liktų tau nežinomi, jei neturėtų papėdėje gražutės lentelės su pavadinimu. Yra suoliukų. Ant tų suoliukų pamatysi išsitiesusių miegančių vyrų arba sėdinčių porelių — jaunų porelių, slapčia droviai žvilgčiojančių viens į kitą ir mosuojančių rankomis ore, kad jos netyčia susiliestų. Staiga priekyje tarp aukštų ir lieknų medžių pastebi dvi ramiai tave stebinčias žirafas. Tai tikrai ne paskutinė staigmena. Kitą akimirką tave sukrečia pašėlęs protrūkis iš didžiulio beždžionių būrio, kurį garsumu lenkia nebent veriami keistų paukščių klyksmai. Prieini prie turniketo. Išsiblaškęs sumoki nedidelę pinigų sumą. Eini toliau. Matai neaukštą sieną. Ko gali tikėtis už neaukštos sienos? Tik jau ne lėkštos duobės su dviem galingais Indijos raganosiais. Bet randi būtent tai. O pasukęs galvą pamatai dramblį, kuris ten ir buvo, tik nepastebėjai per tą jo didumą. O tvenkinyje ar tik ne begemotai plūduriuoja. Kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau matai. Juk tu — Zootaune!