Янн Мартел - Pi gyvenimas

Prieš keldamasis į Pondičerį, Madrase tėvas turėjo didelį viešbutį. Nuolatinis domėjimasis gyvūnais jį patraukė imtis zoologijos verslo. Natūralus perėjimas, kaip gali pagalvoti, nuo viešbučio priežiūros į zoologijos sodo laikymą. Anaiptol. Daugeliu aspektų tvarkyti zoologijos sodą — klaikiausias viešbučio savininko košmaras. Įvertinkit: svečiai niekad neišvyksta iš savo kambarių; jiems reikia ne vien pastogės, bet ir visiško aptarnavimo; jie nuolat susilaukia lankytojų, iš kurių kai kurie labai triukšmingi ir nesilaiko taisyklių. Tenka palaukti, kol jie sumanys pasivaikščioti, taip sakant, balkonuose, kad galėtum išvalyti kambarius, ir tada laukti, kol jiems nusibos vaizdai ir sugrįš į kambarius, kad būtų galima valyti balkonus; o valymo tikrai daug, nes svečiai nesilaiko higienos lyg alkoholikai. Kiekvienam svečiui — ypatinga dieta, nuolatiniai skundai dėl lėto aptarnavimo ir nė kalbos apie kokius nors arbatpinigius. Atvirai šnekant, dauguma jų — seksualiniai iškrypėliai: arba baisiai susivaržę ir patiriantys siautulingus geidulius, arba atvirai ištvirkę, ir abiem atvejais dažnai užgauliojantys personalą vulgariais laisvo sekso ir kraujomaišos išpuoliais. Ar tokių svečių lauktumėte savo užeigoje? Pondičerio zoologijos sodas buvo tam tikro malonumo ir dažno galvos skausmo šaltinis ponui Santošui Patelui, įkūrėjui, savininkui, direktoriui ir penkiasdešimt trijų darbuotojų viršininkui, sykiu — ir mano tėvui.

Man tai buvo rojus žemėje. Liko tik mieliausi prisiminimai iš to, kaip augau zoologijos sode. Gyvenau kaip karalaitis. Kuris maharadžos sūnus turėjo tokius didžiulius, turtingus žaidimų plotus? Kokiuose rūmuose rastum tokį žvėryną? Mano žadintuvas vaikystėje buvo liūtų būrys. Tai ne šveicariški laikrodžiai, bet liūtais galima pasikliauti, kad kaip išprotėję jie užriaumos kiekvieną rytą tarp pusės šešių ir šešių. Pusryčius pertraukinėjo staugūnų, mainų ir Molukų kakadu klyksmai ir spiegimas. Į mokyklą išeidavau stebimas ne vien meilaus mamos žvilgsnio, bet ir žibančių ūdrų akių, tvirto bizono ir besirąžančių bei žiovaujančių orangutangų. Bėgdamas po kai kuriais medžiais žiūrėdavau aukštyn, kad neapkakotų povas. Geriau jau eiti po medžiais, priglaudusiais didžiules vaisėdžių šikšnosparnių kolonijas; čia tą ankstyvą valandą galėdavo sutrikdyti tik nedarnūs cypsinčių ir čirškiančių šikšnosparnių koncertai. Išeidamas galėdavau stabtelėti prie terariumo, pasižiūrėti į kokias nors blizgančias varles, ryškiai glazūruotas žaliai, geltonai su mėlyna arba rudai su žalsva spalva. Arba dėmesį prikaustydavo paukščiai: rausvi flamingai, juodosios gulbės, vienakaroliai kazuarai arba kas nors iš smulkesnių: deimantiniai karveliai lyg iš sidabro, blizgantys Keipo varnėnai, rausvaskruosčiai neišskiriamieji, juodagalvės papūgėlės, ilgauodegės papūgos oranžiniais pilvais. Drambliai, ruoniai, didžiosios katės ar lokiai dar neatsikėlę ir nekruta, bet babuinai, makakos, mangabos, gibonai, elniai, tapyrai, lamos, žirafos, mangustos pabunda anksti. Kiekvieną rytą, prieš išeinant pro pagrindinius vartus, paskutinis patiriamas įspūdis būdavo paprastas, bet kartu ir nepamirštamas — piramidė iš vėžlių, vaivorykšte tviskantis mandrilo snukis, didingas žirafos tylėjimas, atverti riebūs geltoni begemoto nasrai, snapu ir nagais besikarstanti po vielinę tvorą ara, sveikinamasis klumpiasnapio klapsėjimas snapu, senatviška vylinga kupranugario išraiška. Visu tuo turtu pasidžiaugdavau trumpai, beskubėdamas į mokyklą. O po mokyklos be jokios skubos patirdavau, koks jausmas, kai dramblys naršo tau po drabužius, draugiškai tikėdamasis rasti užslėptą riešutėlį, arba kai orangutangas utinėja tau plaukus, ieškodamas erkių paskanauti, ir nusivylęs sušniokščia, koks tuščias podėlis ta tavo galva. Kaip norėčiau perteikti tą tobulybę, su kuria į vandenį neria ruonis, siūbuoja vorinė beždžionėlė arba paprasčiausiai grįžteli galvą liūtas. Bet kalba bejėgė šitoj stichijoj. Norint pajusti, geriau tai įsivaizduoti.

Zoologijos soduose, kaip ir gamtoje, geriausia apsilankyti saulei kylant arba leidžiantis. Tada atkunta dauguma gyvūnų. Jie sujunda, palieka savo prieglaudą ir tipena prie vandens krašto. Jie parodo savo apdarus. Gieda savo giesmes. Atsigręžia vienas į kitą ir atlieka savo ritualus. Puikus atlyginimas stebinčiai akiai ir suklususiai ausiai. Praleidau daugiau valandų, nei galėčiau suskaičiuoti, tyliai stebėdamas itin įmantrius, įvairiopus gyvybės, puošiančios mūsų planetą, pasireiškimus. Tai taip ryšku, garsu, neįprasta ir subtilu, kad net gali atbukinti pojūčius.

Apie zoologijos sodus esu girdėjęs beveik tiek pat nesąmonių, kaip ir apie Dievą bei religiją. Geranoriai, bet neteisingai informuoti žmonės mano, kad žvėrys laukinėje gamtoje yra „laimingi“, nes „laisvi“. Paprastai šie žmonės turi omeny stambų gražų plėšrūną, liūtą arba gepardą (retai kada liaupsinamas gnu ar skruzdėdos gyvenimas). Jie įsivaizduoja šį laukinį žvėrį, išėjusį paklajoti po savaną, kad geriau virškintų po gerų pietų, kai grobis pamaldžiai pasidavė savo likimui, arba užsiimantį ritmine gimnastika, kad išlaikytų figūrą per daug palepinus skrandį. Įsivaizduoja šį gyvūną, išdidžiai ir švelniai nužvelgiantį savo palikuonis, visą šeimą, stebinčią saulėlydį pro šakas, visus maloniai nusiteikusius. Laukinio žvėries gyvenimas paprastas, didus ir prasmingas — taip jie įsivaizduoja. Tada jį pagauna negeri žmonės ir įmeta į ankštus kalėjimus. Jo „laimė“ sugriauta. Jis smarkiai ilgisi „laisvės“ ir iš paskutiniųjų stengiasi pabėgti. Per ilgai negavus „laisvės“, iš gyvūno lieka vien šešėlis, jo dvasia palaužiama. Kai kas taip įsivaizduoja.

Iš tikrųjų yra ne taip.

Gamtoje gyvūnai gyvena prievartos ir būtinybės gyvenimą negailestingoje socialinėje hierarchijoje, aplinkoje, kur baimės daug, o maisto mažai ir kur nuolat reikia ginti teritoriją ir amžiais kęsti parazitus. Kokia laisvės prasmė tokiame kontekste? Gyvūnai gamtoje praktiškai nėra laisvi nei erdvės, nei laiko, nei asmeninių santykių prasme. Teoriškai — tai yra, kalbant apie paprastą fizinę galimybę, — žvėris gali imti ir nueiti, išdidžiai pamojavęs visais socialiniais papročiais ir apribojimais, būdingais jo rūšiai. Bet kad taip atsitiktų dar mažiau tikimybės nei mūsų pačių rūšies atstovui, tarkim, parduotuvės savininkui su įprastiniais saitais — šeima, draugais, visuomene — viską mesti ir išeiti vien su keliom monetom kišenėj ir kaip stovi. Jei žmogus, drąsiausias ir protingiausias iš visų padarų, neklajos iš vienos vietos į kitą visiems svetimas, niekam neskolingas, tai kodėl turėtų taip elgtis gyvūnas, kurio charakteris kur kas konservatyvesnis? Nes būtent tokie yra gyvūnai — konservatoriai, net, galima sakyti, reakcionieriai. Juos trikdo net mažiausi pokyčiai. Jie nori, kad viskas taip ir būtų — diena iš dienos, mėnuo po mėnesio. Staigmenos jiems visai nepriimtinos. Tai galima pastebėti kad ir iš jų erdvinių santykių. Gyvūnas apsigyvena savo erdvėje — ar zoologijos sode, ar gamtoje — visai kaip šachmatai lentoje — prasmingai. Driežo, lokio ar elnio vieta ne labiau atsitiktinė, ne daugiau „laisva“ nei rikio pozicija šachmatų lentoje. Abu dalykai byloja apie struktūrą ir tikslą. Gamtoje gyvūnai dėl nepajudinamų priežasčių sezonas po sezono laikosi tų pačių takų. Zoologijos sode, jei gyvūnas nėra savo normalioje vietoje įprastoje pozoje įprastą valandą — tai jau kažką reiškia. Tai gali būti ir menkiausio pasikeitimo aplinkoje atspindys. Ir susiraičiusi laistymo žarna, palikta prižiūrėtojo, gali sudaryti grėsmingą įspūdį. Atsirado vandens klanas, ir gyvūnas sunerimo. Kopėčios meta šešėlį. Bet gali būti ir visai kas kita. Blogiausiu atveju gali būti tai, kas kelia didžiausią siaubą zoologijos sodo direktoriui: simptomas , artėjančių bėdų pranašas, priežastis, dėl kurios tikrinamas mėšlas, kryžmine apklausa užgriūvamas prižiūrėtojas, kviečiamas veterinaras. Ir visa tai dėl to, kad gandras stypso ne ten, kur paprastai stypsodavo!