Янн Мартел - Pi gyvenimas

Kartais man abu studijų dalykai susiplakdavo. Ne vienas mano kolegų religijotyros studentų — susipainiojusių agnostikų, nebežinančių, kur viršus, kur apačia, proto vergų, nebeskiriančių blizgučių nuo aukso — man primindavo tripirštį tinginį, o tripirštis tinginys, toks puikus gyvybės stebuklo pavyzdys, primindavo esant Dievą.

Man niekada nebuvo problemų dėl kolegų mokslininkų. Mokslininkai — draugiška, bedievė, darbšti, mėgstanti alų gentis, kurių mintis užima vien seksas, šachmatai ir beisbolas, kai galvos nebekvaršina mokslas.

Buvau labai geras studentas, kaip galiu spręsti pats apie save. Ketverius metus Šv. Mykolo koledže buvau pirmūnas. Iš Zoologijos katedros surinkau visus įmanomus studentiškus apdovanojimus. Iš Religijotyros katedros apdovanojimų negavau tik dėl to, kad ši katedra tokių visai neskiria (atpildas už religijos studijas — ne mirtingųjų rankose, kaip visi žinome). Būčiau gavęs ir Akademinį generalgubernatoriaus medalį, aukščiausią Toronto universiteto paskutinio kurso studentų apdovanojimą, kurį yra gavęs gražus būrys žymių kanadiečių, jei tik jis nebūtų buvęs paskirtas rausvaskruosčiam vaikinui storu lyg medžio kamienas sprandu ir nuolat nepakenčiamai geros nuotaikos.

Vis dar mažumėlį skaudu. Jei esi daug gyvenime iškentėjęs, bet koks papildomas skausmas bus kartu ir nepakeliamas, ir nereikšmingas. Mano gyvenimas — kaip memento mori 1 piešinys iš Europos meno: visada šalia manęs — išsišiepusi kaukolė, kad primintų žmogiškųjų ambicijų kvailybę. Šaipausi iš tos kaukolės. Žiūriu į ją ir sakau: „Ne kokį draugą pasirinkai. Tu gal ir netiki gyvenimu, bet aš netikiu mirtimi. Pasitrauk!“ Kaukolė sukikena ir pasislenka dar arčiau, bet manęs tuo nenustebina. Mirtis ne dėl to taip limpa prie gyvenimo, kad tai biologiškai neišvengiama, bet iš pavydo. Gyvenimas toks gražus, kad mirtis jį įsimylėjusi — pavydžia, savininkiška meile, griebiančia viską, ką tik gali. Tik gyvenimas lengvai peršoka tąją užmarštį, pamesdamas vos vieną kitą nereikšmingą smulkmeną, na, o tamsa — tai tik praslenkantis debesies šešėlis. Raudonskruostis vaikinas gavo pritarimą ir iš Rodo stipendijos komiteto. Man jis patinka, ir tikiuosi, kad Oksforde jis turiningai praleido laiką. Jei kada mane gausiai apdovanotų Lakšmė, turto deivė, tai Oksfordą pasirinkčiau penktuoju miestu, kurį norėčiau aplankyti prieš mirtį — po Mekos, Varanasio, Jeruzalės ir Paryžiaus.

Apie savo darbini gyvenimą nieko negaliu pasakyti, tik tiek, kad kaklaraištis — tai kilpa, ir nors apversta, vis tiek pakars žmogų, jei tik nepasisaugosi.

Myliu Kanadą. Ilgiuosi Indijos karščio, maisto, naminių driežiukų ant sienų, miuziklų sidabriniame ekrane, gatvėmis klaidžiojančių karvių, kranksinčių varnų, net pašnekesių apie kriketą, bet myliu Kanadą. Puiki šalis, sveikam protui gerokai per šalta, pilna užjaučiančių, inteligentiškų žmonių prastomis šukuosenomis. Kad ir kaip būtų, Pondičeryje neturiu pas ką pareiti namo.

Ričardas Parkeris liko su manim. Niekad jo neužmiršau. Ar drįsčiau pasakyti, kad jo ilgiuosi? Taip. Man jo trūksta. Vis dar jį sapnuoju. Dažniausiai košmaruose, bet tie košmarai dvelkia meile. Tokia jau keista žmogaus širdis. Vis dar negaliu suprasti, kaip jis taip be ceremonijų mane paliko, visiškai neatsisveikinęs, nekart neatsigręžęs. Tas skausmas — lyg kirvis, kapojantis širdį.

Gydytojai ir slaugės Meksikos ligoninėje man buvo nenusakomai malonūs. Kaip ir ligoniai. Išgirdę mano istoriją, vėžio ar avarijų aukos atšlubuodavo ar privažiuodavo vežimėliais manęs pamatyti, vieni ir su savo šeimomis, nors nė vienas nekalbėjo angliškai, o aš visai nemokėjau ispaniškai. Jie man šypsodavosi, kratydavo ranką, tapšnodavo per galvą, palikdavo man ant lovos lauktuvių — ką nors valgoma arba drabužių. Nuo jų mane ištikdavo nevaldomi juoko arba ašarų priepuoliai.

Po kelių dienų jau galėjau atsistoti, net žengti du tris žingsnius, nepaisydamas pykinimo, svaigulio ir bendro silpnumo. Kraujo tyrimai rodė anemiją ir kad natrio kiekis labai didelis, o kalio — mažas. Kūne užsilaikydavo skystis, ir baisingai tino kojos. Atrodžiau lyg su persodintom dramblio kojom. Šlapimas buvo tamsiai geltonas, beveik rudas. Maždaug po savaitės jau beveik normaliai vaikščiojau ir galėjau nesusivarstęs avėti batus. Oda gijo, nors iki šiol liko randų ant pečių ir nugaros.

Kai pirmąsyk atsukau kraną, nuo jo kliokiančios, netaupios, gausingos srovės gavau tokį šoką, kad „atsijungiau“, kojos sulinko ir nualpau slaugės glėbyje.

Kai pirmąsyk Kanadoje užėjau indų restoranan, valgiau pirštais. Padavėjas kritiškai pažiūrėjo į mane ir pasakė:

— Ką tik iš laivo, ar ne?

Išblyškau. Mano pirštai, prieš sekundę lyg skonio užuomazgos mėgavęsi maistu trumpam aplenkdami burną, nuo jo žvilgsnio pasidarė purvini. Jie sustingo kaip nusikaltėliai, sučiupti veiksmo vietoje. Nedrįsau jų aplaižyti. Lyg prasikaltęs nusivaliau juos į servetėlę. Jis nė nesuvokė, kaip smarkiai sužeidė mane tie žodžiai. Jie lyg vinys buvo sukalti man į kūną. Paėmiau peilį ir šakutę. Beveik nebuvau naudojęsis tokiais įrankiais. Rankos drebėjo. Sambaras neteko skonio. 2 skyrius

Jis gyvena Skarbore. Jis nedidukas ir smulkus — ne daugiau kaip penkių pėdų penkių colių. Tamsiaplaukis , tamsių akių. Plaukai ties smilkiniais žyla. Ne vyresnis kaip keturiasdešimties. Maloniai tamsokos veido spalvos. Nors ir švelnus rudens oras , eidamas pasivaikščioti pavakariais rengiasi didžiulę žieminę skrandą su kailiniu gobtuvu. Išraiškingo veido. Kalba greitai, gestikuliuodamas. Be įžangų. Metasi pirmyn. 3 skyrius

Vardą man davė pagal plaukimo baseiną. Gan keista, žinant, kad mano tėvai niekad nemėgo vandens. Vienas pirmųjų mano tėvo verslo kontaktų buvo Francis Adirubasamis. Jis tapo artimu šeimos draugu. Vadinau jį Mamadžiu: „mama“ — tamilų kalba „dėdė“, o priesaga „dži“ Indijoje vartojama pagarbai ir meilei išreikšti. Jaunystėje Mamadžis, dar gerokai iki man gimstant, buvo žymus plaukikas, visos Pietų Indijos čempionas. Visą savo gyvenimą jis ir buvo į tokį panašus. Mano brolis Ravis sykį pasakojo, kad vos gimęs Mamadžis nenorėjo liautis kvėpavęs vandeniu, todėl daktaras, kad išgelbėtų gyvybę, turėjo paimti jį už kojų ir sukti sau virš galvos.

— Ir tai suveikė! — sakė Ravis, pasiutusiai sukdamas ranką aplink galvą. — Jis iškosėjo vandenį ir ėmė kvėpuoti oru, bet nuo to visas jo kūnas ir kraujas suėjo į viršų. Štai kodėl jo krūtinė tokia stora, o kojos plonytės.

Tikėjau juo. (Ravis buvo negailestingas šaipūnas. Pirmąsyk, kai jis man girdint pavadino Mamadžį „ponu Žuvim“, palikau jo lovoje banano žievę.) Net šešiasdešimties, kai truputį pakumpo, o visą gyvenimą veikusi antigimdyvinė traukos jėga jau pradėjo tempti kūną žemyn, Mamadžis kas rytą trisdešimt kartų ten ir atgal perplaukdavo Aurobindo ašramo baseiną.

Jis bandė mano tėvus išmokyti plaukti, bet visi mokslai baigėsi tuo, kad jie tik subrisdavo iki kelių į vandenį paplūdimyje, absurdiškai makaluodavo rankomis ir atrodydavo arba lyg besiskinantys kelią per džiungles ir sklaidantys aukštą žolę priešais save, jei mokydavosi braso, arba lekiantys nuo kalno ir mosikuojantys rankomis, kad nenukristų, jei tai turėjo būti kraulis. Ne ką entuziastiškesnis buvo ir Ravis.

Mamadžiui teko palaukti, kol į sceną išėjau aš, kad įsitaisytų stropų mokinį. Tą dieną, kai sulaukiau plaukimo amžiaus, tai yra, mamos siaubui, septynerių, jis nusivedė mane į paplūdimį, ištiesė rankas į jūrą ir pasakė: