Янн Мартел - Pi gyvenimas

Paskutinius metus Šv. Juozapo mokykloje praleidau jausdamasis lyg persekiojamas pranašas Mahometas Mekoje, tebūnie jam ramybė. Bet lygiai kaip jis suplanavo pabėgimą į Mediną — hidžrą, kuri davė pradžią musulmonų laiko skaičiavimams — taip ir aš nusprendžiau pabėgti ir pradėti savo naująjį laiką.

Po Šv. Juozapo lankiau Mažąją seminariją — Petit Seminer — geriausią privačią anglišką gimnaziją Pondičeryje. Tenai jau buvo Ravis, ir kaip visi jaunesnieji broliai kentėjau eidamas populiaraus vyresnėlio pėdomis. Jis buvo savo kartos Mažosios seminarijos atletas, baisus kriketo padavimų smogėjas ir galingas mušėjas, geriausios miestelio kriketo komandos kapitonas, tikras mūsų Kepilas Devas. Niekam buvo nė motais, kad aš plaukikas; panašu, kad toks jau žmogaus prigimties dėsnis, jog gyvenantys prie jūros įtariai žiūri į plaukikus, lygiai kaip ir kalniečiai įtarūs alpinistų atžvilgiu. Bet nenorėjau sekti niekieno šešėliu, nors į bet kurį vardą būčiau išmainęs tą Myžnių Pisingą, net į „Ravio brolį“. Turėjau geresnį planą.

Ėmiausi jį įgyvendinti pačią pirmąją savo dieną mokykloje, per pačią pirmąją pamoką. Aplink mane buvo kitų Šv. Juozapo auklėtinių. Pamoka prasidėjo kaip ir kitos pirmosios pamokos — nuo vardų pasisakymo. Sakėme juos iš savo suolų tokia tvarka, kaip buvome susėdę.

— Ganapatis Kumaras, — pasakė Ganapatis Kumaras.

— Vipinas Netas, — pasakė Vipinas Netas.

— Šemšiulas Hudha, — pasakė Šemšiulas Hudha.

— Piteris Dharmaradžas, — pasakė Piteris Dharmaradžas.

Po kiekvieno vardo mokytojas pasidėdavo varnelę sąraše ir mestelėdavo trumpą įsimenantį žvilgsnį. Aš siaubingai jaudinausi.

— Adžitas Gajedsonas, — pasakė Adžitas Gajedsonas už keturių suolų...

— Sampatis Saroža, — pasakė Sampatis Saroža už trijų suolų...

— Stenlis Kumaras, — pasakė Stenlis Kumaras už dviejų suolų...

— Silvestras Navynas, — pasakė Silvestras Navynas tiesiog priešais mane.

Atėjo mano eilė. Laikas įveikti Šėtoną. Štai ir aš, Medina!

Pakilau iš savo suolo ir nuskubėjau prie lentos. Kol mokytojas nespėjo ištarti nė žodžio, čiupau kreidą ir tariau berašydamas:

Mano vardas yra

Pisinas Molitoris Patelas.

visiems žinomas kaip

— dukart pabraukiau dvi pirmąsias savo vardo raides —

Pi Patelas.

Kad būtų aiškiau, dar pridėjau:

∏ = 3.14

ir nubrėžiau didžiulį apskritimą, kurį po to padalijau skersmeniu į dvi dalis, kad priminčiau tą elementarią geometrijos pamoką.

Buvo tylu. Mokytojas įdėmiai žiūrėjo lenton. Sulaikiau kvėpavimą. Tada jis tarė:

— Labai gerai, Pi. Sėskis. Kitą kartą paprašyk leidimo, prieš eidamas iš suolo.

— Taip, sere.

Jis pasižymėjo mano vardą. Ir pažvelgė į kitą berniuką.

— Mansoras Ahamadas, — pasakė Mansoras Ahamadas.

Buvau išgelbėtas.

— Gotamas Selvaradžas, — pasakė Gotamas Selvaradžas.

Galėjau atsikvėpti.

— Arūnas Anadžis, — pasakė Arūnas Anadžis.

Nauja pradžia.

Šitą kaskadinį triuką pakartojau kiekvienam mokytojui. Kartoti svarbu ne tik dresuojant gyvūnus, bet ir mokant žmones. Tarp dviejų berniukų įprastiniais vardais iššokdavau aš ir išpiešdavau kartais su baisiausiu skrebenimu savo atgimimo detales. O po kelių kartų berniukai jau dainavo su manim vis augančiu crescendo, pasiekiančiu viršūnę po trumpo įkvėpimo man pabraukiant tinkamą natą, taip įkvepiančiai pateikdami naująjį mano vardą, kad būtų apsidžiaugęs kiekvienas chorvedys. Toliau keletas berniukų skubiai šnabždėdavo: „Trys! Kablelis! Vienas! Keturi!“, man kuo mikliau berašant, ir užbaigdavau koncertą taip smarkiai padalydamas apskritimą, kad kreidos trupiniai net išskraidydavo į šalis.

Kai tą dieną kėliau ranką, vos tik radęs progą, mokytojai pašaukdavo mane tuo vieninteliu skiemeniu, kuris man skambėjo kaip muzika. Mokiniai pasekė jų pavyzdžiu. Net Šv. Juozapo mokyklos velniai. Vardas iš tikrųjų prigijo. Iš tiesų juk mes — kylančių inžinierių tauta: netrukus atsirado berniukas, vardu Omprakašas, kuris ėmė vadintis Omega, kitas prisistatydavo kaip Epsilon, o dar po kurio laiko turėjome Gamą, Lambdą ir Deltą. Bet aš buvau pirmasis ir patvariausias graikas Mažojoje seminarijoje . Tai patvirtino net ir mano brolis, kriketo komandos kapitonas, tas vietinis dievaitis. Kitą savaitę jis pasivedėjo mane į šalį:

— Ką aš čia vis girdžiu apie tavo pravardę? — paklausė jis.

Tylėjau. Kadangi vis tiek tyčiosis. To niekaip neišvengsi.

— Nė nemaniau, kad taip mėgsti geltoną spalvą.

Geltoną spalvą? Apsidairiau. Niekas neturėjo išgirsti, ką jis ruošiasi sakyti, ypač joks jo padlaižys.

— Ravi, ką nori pasakyti? — sušnabždėjau.

— Dėl manęs viskas gerai. Juk kas tik nori geriau nei Myžnius. Kad ir Citrinų Pyragas5.

Neskubiai nueidamas jis nusišypsojo ir tarė:

— Tu lyg truputį paraudai.

Bet jis liko taikus.

Ir taip mane išgelbėjo toji graikiška raidelė, panaši į trobelę su gofruotu stogeliu, tas sunkiai įsimenamas, iracionalus skaičius, per kurį mokslininkai bando suprasti visatą. 6 skyrius

Jis puikus virėjas. Perkaitęs jo namas visad kvepia kažkuo skaniai. Jo prieskonių lentyna primena vaistinę. Jam atidarius šaldytuvą ar indaują, matau daugybę nepažįstamų etikečių, faktiškai negalėčiau nė pasakyti, kokia kalba jos parašytos. Mes Indijoje. Bet jis taip pat puikiai tvarkosi ir su vakarietiškais patiekalais. Jis man paruošia pačius pikantiškiausius, bet ir subtiliausius kada ragautus makaronus su sūriu. O jo vegetariškų tako 6 pavydėtų visa Meksika.

Pastebiu ir dar kai ką: jo indaujos sausakimšos. Už kiekvienų durelių , ant kiekvienos lentynos stovi kalnai tvarkingai sukrautų skardinių ir pakelių. Maisto atsargos, su kuriom iškęstum Leningrado blokadą. 7 skyrius

Savo laimei jaunystėje turėjau keletą gerų mokytojų — vyrų ir moterų, įžengusių mano galvos tamsybėsna ir įžiebusių ten degtuką. Vienas iš jų buvo ponas Satišas Kumaras, mano biologijos mokytojas Mažojoje seminarijoje ir aktyvus komunistas, visada tikėjęs, kad Tamil Nadu liausis rinkusi į valdžią kino žvaigždes ir pasuks Keralos keliu. Jis buvo kuo keisčiausios išvaizdos. Viršugalvis plikas ir smailas, bet žandikauliai — įspūdingiausi iš visų mano matytų, o siauri pečiai užleidžia vietą masyviam pilvui, atrodančiam lyg kalno papėdė, tik tiek, kad tas kalnas kybo ore, nes staiga pasibaigia ir horizontaliai dingsta kelnėse. Man mįslė, kaip jo plonytės lyg pagaliukai kojos galėjo išlaikyti tokį svorį, bet jos išlaikė, nors kartais judėdavo labai keistai, lyg keliai būtų lankstęsi į bet kurią pusę. Jo konstrukcija buvo geometrinė: jis buvo lyg du trikampiai, didesnis ir mažesnis, balansuojantys ant dviejų lygiagrečių linijų. Bet trikampiai — organiniai, ir dar kaip reikiant karpoti, su kuokštais juodų plaukų, kyšančių iš ausų. Ir draugiški. Šypsena, rodės, užimdavo visą jo trikampės galvos pagrindą.

Ponas Kumaras buvo pirmasis mano sutiktas visų pripažintas ateistas. Tai supratau ne klasėje, bet zoologijos sode. Jis buvo nuolatinis lankytojas, skaitantis lenteles su pavadinimais ir aprašymais nieko nepraleisdamas ir aprobuojantis kiekvieną pamatytą gyvūną. Visi jie jam atrodė logikos ir mechanikos viršūnė, o visa gamta — itin puiki mokslo iliustracija. Jis girdėdavęs, kad gyvūnas, pajutęs poreikį poruotis, tardavęs „Gregoras Mendelis“, prisimindamas genetikos tėvą, o kai ateidavo laikas parodyti charakterį — „Čarlzas Darvinas“, paminėdamas natūraliosios atrankos tėvą, ir visa, ką mes laikėme bliovimu, kriuksėjimu, šnypštimu, prunkštimu, riaumojimu, urzgimu, staugimu, čirškimu ir ūbavimu, jam tebuvo stiprus užsieniečių akcentas. Ponas Kumaras lankydavosi zoologijos sode, kad pajustų visatos pulsą, o stetoskopinis protas jam visada patvirtindavo, kad viskas tvarkoj, kad viskas ir yra tvarka. Iš zoologijos sodo jis išeidavo moksliškai pasistiprinęs.