Янн Мартел - Pi gyvenimas

Kai pirmąsyk pamačiau jo trikampę formą svirduliuojant po zoologijos sodą, neišdrįsau užkalbinti. Jis man labai patiko kaip mokytojas, bet jis buvo valdžios atstovas, o aš — pavaldinys. Šiek tiek jo baiminausi. Stebėjau per atstumą. Jis buvo ką tik priėjęs prie raganosio duobės. Du Indijos raganosiai buvo puiki mūsų žvėryno atrakcija — dėl ožių. Raganosiai — bendruomeniniai gyvūnai, ir mums įsigijus Piką, jauną laukinį patiną, atsirado požymių, kad jis kenčia nuo izoliacijos ir vis mažiau domisi pašaru. Kaip laikiną priemonę, kol suras patelę, tėvas sugalvojo išbandyti, ar Pikas nepriprastų gyventi su ožkomis. Jei tai padės, bus išsaugotas vertingas gyvūnas. O jei ne — tekainuos keletą ožkų. Padėjo kuo puikiausiai. Pikas ir ožkų banda tapo neperskiriami, net atvykus Sumitai. Ir dabar, kai raganosiai maudydavosi, ožkos stovėdavo aplink purvo baseiną, o kai ožkos ėsdavo savo kampe, Pikas ir Sumita stovėdavo šalia lyg sargai. Toks jų gyvenimas labai patiko publikai.

Ponas Kumaras pakėlė akis ir pamatė mane. Jis nusišypsojo ir, viena ranka laikydamasis už turėklų, o kita mojuodamas, pakvietė mane prieiti.

— Labas, Pi, — pasakė jis.

— Labas, sere. Gerai, kad atėjote į zoologijos sodą.

— Visada čia ateinu. Galima sakyti, čia mano šventovė. Tai įdomu... — jis parodė į aptvarą. — Jei mūsų politikai būtų kaip tie ožiai ir raganosiai, savo šalyje turėtume mažiau problemų. Deja, turim premjerę su raganosio šarvais, bet be lašelio jo sveikos nuovokos.

Ne ką teišmaniau apie politiką. Tėvas ir mama nuolat skųsdavosi ponia Gandi, bet man tai mažai ką reiškė. Ji gyveno toli šiaurėje, ne zoologijos sode ir ne Pondičeryje. Bet pajutau, jog turiu kažką pasakyti:

— Mus išgelbės religija, — pasakiau. Kaip prisimenu, religija man visad buvo prie širdies.

— Religija? — ponas Kumaras plačiai išsišiepė. — Netikiu religija. Religija — tai tamsa.

Tamsa? Suglumau. Mano supratimu, religija — kas jau kas, bet tik ne Tamsa. Religija — šviesa. Ar jis bando mane? Ar tik jis nesako „Religija — tai tamsa“, kaip kartais per pamokas sakydavo, pavyzdžiui: „Žinduoliai deda kiaušinius“, laukdamas, kad kas nors jį pataisytų? („Tik ančiasnapiai, sere“.)

— Nėra pagrindo siekti daugiau nei mokslinis tikrovės aiškinimas ir nėra svarios priežasties tikėti kuo kita, nei mūsų pojūčiai. Aiškus protas, įsigilinimas į detales ir šiokios tokios mokslinės žinios atskleis, kad religija — tik prietaringi niekai. Dievo nėra.

Ar jis taip pasakė? Ar tiesiog prisimenu vėlesnių ateistų pareiškimus? Bet kokiu atveju, nuskambėjo kažkas tokio. Niekad nebuvau girdėjęs taip kalbant.

— Kam taikytis su tamsa? Viskas yra čia ir aišku, jei tik įdėmiau pažiūrėtume.

Jis rodė į Piką. Bet nors ir labai žavėjausi Piku, niekad nelaikiau jo lempa.

Jis vėl prabilo:

— Kai kas sako, jog Dievas mirė per 1947 metų Padalinimą. Gal jis mirė 1971-aisiais per karą. Arba gal jis mirė vakar Pondičeryje našlaičių prieglaudoje. Taip kalba kai kurie žmonės, Pi. Kai buvau tavo amžiaus, gyvenau lovoje kankinamas poliomielito. Kasdien savęs klausdavau: „Kur Dievas? Kur Dievas? Kurgi Dievas?“ Jis taip ir nepasirodė. Mane išgelbėjo ne Dievas, o medicina. Mano pranašas — priežastis, o ji man sako, kad kaip sustoja laikrodis, taip ir mes mirštame. Tai galas. Jei laikrodis blogai eina, turime čia ir dabar jį pataisyti. Vieną dieną imsime valdyti gamybos priemones, ir žemėje bus tiesa.

Man viso to buvo kiek per daug. Tonas tiko — mylįs ir drąsus, bet detalės atrodė atšiaurios. Nieko nepasakiau. Ne dėl to, kad būčiau bijojęs supykdyti poną Kumarą. Būgštavau, kad keliais mestais žodžiais jis gali sugriauti kai ką, ką labai mylėjau. O ką, jeigu jo žodžiai mane paveiks kaip poliomielitas? Kokia baisi turėtų būti ta liga, kad nužudytų žmogui Dievą.

Jis nuėjo, svyruodamas ir krypuodamas laukine jūra, kuri tebuvo kieta žemė:

— Nepamiršk, kad antradienį kontrolinis. Gerai pasimokyk, 3,14!

— Taip, pone Kumarai.

Jis tapo mano mėgstamiausiu mokytoju Mažojoje seminarijoje ir priežastimi, dėl ko Toronto universitete studijavau zoologiją. Jaučiau su juo giminystę. Tai buvo man pirmasis ženklas, kad ateistai — skirtingo tikėjimo mano broliai ir seserys, ir kiekvienas jų ištartas žodis byloja apie tikėjimą. Kaip ir aš, jie eina, kol neša priežastis ir protas — o po to jie peršoka.

Būsiu atviras. Skersai gerklę man stojo ne ateistai, bet agnostikai. Trumpalaikė abejonė naudinga. Visi turime pereiti Getsemanės sodą. Jei su abejone žaidė Kristus, ir mes turime taip daryti. Jei Kristus praleido skausmingą naktį maldoje, jei Jis sušuko nuo Kryžiaus: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane palikai?“, tai mums irgi tikrai leista abejoti. Tačiau turime eiti toliau. Pasirinkti abejonę kaip gyvenimo filosofiją — tai tas pats, kaip nepajudinamumą — transporto priemone. 8 skyrius

Savo darbe paprastai sakome, kad pavojingiausias žvėris zoologijos sode — Žmogus. Plačiąja prasme turime galvoje, kad perdėtas mūsų rūšies plėšrumas visą planetą pavertė grobiu. Konkrečiau, turime omenyje žmones, sušeriančius ūdroms žūklės kabliukus, lokiams — peiliukus, drambliams — obuolius su adatėlėmis ir visokius tos serijos dirbinius: šratinukus, sąvaržėles, smeigtukus, gumytes, šukas, šaukštelius, pasagas, šukes, žiedus, sages ir kitokius papuošalus (ir ne vien pigias plastmasines apyrankes, bet ir auksinius vestuvių žiedus), gėrimų šiaudelius, vienkartinius peilius ir šakutes, stalo bei lauko teniso kamuoliukus ir taip toliau. Zoologijos sodo gyvūnų, kritusių nuo sušertų svetimkūnių, nekrologe rasime gorilų, bizonų, gandrų, nandu, stručių, ruonių, jūrų liūtų, didžiųjų kačių, lokių, kupranugarių, dramblių, beždžionių ir kone visas elnių, atrajotojų ir giesmininkų rūšis. Zoologijos sodo savininkams gerai žinoma Galijoto mirtis: tai buvo dramblinio ruonio patinas, puikus didžiulis garbus dviejų tonų svorio žvėris, Europos zoologijos sodo žvaigždė, mylimas visų lankytojų. Jis krito nuo vidinio kraujavimo, kai kažkas jam sušėrė sudaužytą alaus butelį.

Žiaurumas dažnai būna dar aktyvesnis ir atviresnis. Literatūroje galima rasti, kaip prieš zoologijos sodo gyvūnus ne kartą būdavo pakelta ranka: klumpiasnapis nugaišo nuo šoko, kai jam plaktuku sudaužė snapą; briedis neteko barzdos, kurią lankytojas nupjovė, išplėšdamas ir smiliaus dydžio mėsos gabalą (tas pats briedis po šešių mėnesių buvo nunuodytas); beždžionei sulaužė leteną, kai ji siekė siūlomų riešutų; į elnio ragus buvo pasikėsinta metalo pjūklu; zebrui dūrė kardu — ir dar daugybė kitokio smurto prieš gyvūnus, pasitelkus lazdas, skėčius, plaukų smeigtukus, virbalus, žirkles ir dar kas tik įmanoma, dažnai taikantis išplėšti akį ar pažeisti lytinius organus. Gyvūnai dar ir nuodijami. Pasitaiko dar keistesnių nepadorybių: onanistų, beprakaituojančių priešais beždžiones, ponius, paukščius; religinis fanatikas nupjovė gyvatei galvą; kažkoks pamišėlis šlapinosi briedžiui į burną.

Pondičeryje mums palyginti sekėsi. Išvengėme sadistų, siautėjančių Europos ir Amerikos zoologijos soduose. Ir vis dėlto dingo mūsų auksinis agutis, kurį kažkas pavogė maistui, kaip spėjo tėvas. Įvairūs paukščiai: fazanai, povai, aros — netekdavo plunksnų, kai jų grožybių pasigviešdavo godūs žmonės. Esam sugavę vyriškį, kuris su peiliu korėsi į nykštukinio elnio aptvarą; jis aiškino ruošęsis nubausti piktąjį Ravaną (kuris Ramajanoje buvo pasivertęs elniu, kai pagrobė Šitą, Ramos žmoną). Kitas žmogus buvo užkluptas bevagiant kobrą. Jis buvo gyvačių kerėtojas, o jo paties gyvatė buvo nugaišusi. Abudu buvo išgelbėti: ir kobra nuo vergovės bei prastos muzikos, ir tas žmogus nuo galimo mirtino įkandimo. Kartkartėmis tekdavo kovoti su akmenų svaidytojais, kuriems gyvūnai atrodydavo pernelyg ramūs ir norėdavosi išvysti jų reakciją. Pasitaikė ir dama, kurios sarį buvo nučiupęs liūtas. Ji sukosi lyg žaisliukas jojo, pasirinkusi verčiau mirtiną gėdą nei tikrą mirtį. Įdomiausia, kad tai net nebuvo atsitiktinumas. Ji persilenkė, įkišo ranką į narvą ir mojavo sario kraštu liūtui priešais snukį, o dėl ko — taip ir nesupratome. Ji nesusižeidė: daugybė sužavėtų vyrų puolė jai į pagalbą. Sutrikusi ji taip aiškinosi mano tėvui: