Янн Мартел - Pi gyvenimas

Mūsų priemonės sprukimo atstumui sumažinti — žinios apie gyvūną, mūsų duodamas maistas ir prieglobstis, mūsų užtikrinama apsauga. Jei viskas gerai, rezultatas — emociškai stabilus, nesibaidąs laukinis žvėris, kuris ne tik kad nebėga, bet ir yra sveikas, ilgai gyvena, ramiai ėda, elgiasi ir bendrauja natūraliai ir — geriausias ženklas — dauginasi. Nesakau, kad mūsų zoologijos sodas prilygo San Diego, Toronto, Berlyno ar Singapūro žvėrynams, bet gero zoologijos sodo šeimininko nesustabdysi. Tėvas tam buvo užsigimęs talentas. Formalaus išsimokslinimo trūkumą jis kompensuodavo nuojauta ir pastabia akimi. Jo gudrybė būdavo įsižiūrėti į gyvūną ir atspėti, ką tas mano. Jis buvo dėmesingas savo globotiniams, o tie atsilygindami dauginosi — kai kurie net be saiko.

10 skyrius

Vis vien visada bus gyvūnų, besistengiančių pabėgti iš zoologijos sodų. Akivaizdžiausias pavyzdys — gyvūnai, laikomi netinkamuose aptvaruose. Kiekvienas gyvūnas turi ypatingų reikalavimų gyvenamajai vietai, ir juos reikia patenkinti. Jeigu jo aptvare per daug saulės, jei per daug drėgmės ar per daug tuštumos, jei jo lakta per aukštai ar pernelyg matoma, jei žemė per daug smėlėta, jei trūksta šakų lizdui susisukti, jei per žemas lovys, jei neužtenka purvo pasivolioti — ir dar daugybė kitų „jei“ — tai gyvūnas neturės ramybės. Tai ne tiek gamtą imituojančių sąlygų konstravimo klausimas, kiek problema išsiaiškinti tų sąlygų esmę. Viskas aptvare turi būti kaip reikiant — kitaip sakant, tiek, kiek būtina, kad gyvūnas būtų pajėgus prisitaikyti. Kad juos kur maras tuos blogus zoologijos sodus su prastais aptvarais! Jie užtraukia nešlovę visiems zoologijos sodams.

Kitų, linkusių bėgti gyvūnų pavyzdys — laukiniai žvėrys, sugauti visai subrendę; dažnai jie pernelyg pripratę prie savo gyvenimo, kad pertvarkytų savo subjektyviuosius pasaulius ir prisitaikytų prie naujos aplinkos.

Bet net ir gyvūnai, užauginti zoologijos soduose ir niekad nematę laukinės gamtos, puikiai prisitaikę prie savo narvų ir nejaučiantys jokios įtampos dėl žmonių artumo, ir tie patiria tokio susijaudinimo akimirkų, kad bando pasprukti. Visi gyvi daiktai turi lašelį tam tikro pamišimo, kuris juos varinėja keistais, kartais neišaiškinamais būdais. Tas pamišimas gali ir išgelbėti, tai neatskiriama sugebėjimo prisitaikyti dalis. Be jo neišgyventų nė viena rūšis.

Kad ir kokia būtų priežastis, kodėl norima pabėgti — protinga ar nelabai — zoologijos sodų peikėjai turi suprasti, kad gyvūnai bėga ne / kažkur , bet nuo kažko. Juos išgąsdino kažkas jų teritorijoje — priešo įsiveržimas, dominuojančio gyvūno užsipuolimas, šiurpinantis triukšmas — ir sukėlė sprukimo reakciją. Gyvūnas gelbėjasi bėgdamas arba bent stengiasi tai padaryti. Nustebau, kai perskaičiau Toronto zoologijos sode — galiu pridurti, labai puikiame— kad leopardai iš vietos gali pašokti aukštyn aštuoniolika pėdų. Mūsų leopardo aptvaras Pondičeryje buvo tik šešiolikos pėdų aukščio prie galinės sienos. Spėju, kad Rouzė ir Kopiketas niekad neiššoko ne todėl, kad buvo menko sudėjimo, bet kad paprasčiausiai neturėjo tam priežasties. Pabėgę gyvūnai pereina iš žinoma į nežinoma — o jei gyvūnai ko nors ir nekenčia, tai būtent nežinomybės. Pabėgę gyvūnai paprastai slepiasi pirmoje pasitaikiusioje vietoje, kuri suteikia saugumo pojūtį, ir pavojingi jie tik tiems, kurie juos užkliudo jų geidžiamoje saugioje vietelėje. 11 skyrius

Panagrinėkim atvejį, kai iš Ciuricho zoologijos sodo 1933 metais pabėgo juodoji pantera. Zoologijos sode ji buvo naujokė ir, rodės, susigyvenusi su patinu. Tačiau įvairūs sužeidimai letena bylojo esant šeimyninę nesantaiką. Nespėjus priimti sprendimo, ką daryti, ji prasmuko pro narvo stogo virbų plyšį ir dingo naktyje. Sužinoję apie išsilaisvinusį laukinį plėšrūną miesto vidury, Ciuricho gyventojai sukėlė baisų triukšmą. Buvo pristatyta spąstų ir paleisti medžiokliniai šunys. Tačiau kantonas tebuvo išvaduotas nuo keleto sulaukėjusių šunų. Panteros pėdsakų nerasta dešimt savaičių . Galiausiai padienis darbininkas užėjo ją po tvartu už dvidešimt mylių ir nušovė. Netoliese buvo rasti stirnos likučiai. Tai, kad didelė juoda tropikų katė sugebėjo išgyventi ilgiau nei du mėnesius per šveicarišką žiemą niekieno nepastebėta, galėjusi niekieno nevaldoma bet ką užpulti, aiškiai rodo, kad pabėgę žvėrys nėra pavojingi besislapstantys nusikaltėliai, bet paprasčiausi laukiniai padarai, besistengiantys prisitaikyti.

Ir tai tik vienas iš daugelio atvejų. Jei paimtumėte Tokijo miestą, apverstumėte ir pakratytumėte, tai nustebtumėte, kokių tik gyvūnų pribyrėtų. Kaip iš kibiro pasipiltų ne vien katės ir šunys, sakau jums. Smaugliai, Komodo drakonai, krokodilai, piranijos, stručiai, vilkai, lūšys, kengūros, lamantinai, dygliatriušiai, orangutangai, šernai — štai kokios liūties galite tikėtis ant savo skėčio. O jie tikėjosi rasti — cha! Tropinių Meksikos džiunglių vidury, įsivaizduokit! Cha! Cha! Juokinga, paprasčiausiai juokinga. Ką jie sau galvojo? 12 skyrius

Kartais jis sunerimsta. Ne dėl to, kad ką būčiau pasakęs (kalbu labai mažai). Tai dėl jo paties istorijos. Atmintis — vandenynas, o jis sūpuojasi jo paviršiuje. Jaudinuosi, kad norės nutraukti. Bet jis nori papasakoti man savo istoriją. Jis tęsia. Po visų šių metų Ričardas Parkeris vis dar užgrobęs jo mintis.

Jis mielas žmogus. Kiekvienąsyk man apsilankius, jis surengia Pietų Indijos vegetarų puotą. Esu jam sakęs, kad mėgstu aštrų maistą. Nežinau, kaip pasakiau tokį kvailą dalyką. Tai visiškas melas. Šlakelis po šlakelio kabinu jogurtą. Nieko nepadarysi. Kaskart vis tas pat: mano skonio užuomazgos nusitraukia ir miršta, oda paraudonuoja lyg burokas, akys pritvinksta ašarų, galva — kaip namas per gaisrą, o virškinimo traktą ima sukti, ir jis dejuoja agonijoje lyg smauglys, prarijęs žoliapjovę. 13 skyrius

Taigi supraskite, jog įkritę į liūto aptvarą būsit sudraskyti į gabalus ne todėl, kad jis alkanas — būkit tikri, zoologijos sode gyvūnai sočiai maitinami — ir ne dėl to, kad jis kraugerys, bet todėl, kad įsiveržėte į jo teritoriją.

Nukrypstant nuo temos, dėl to ir cirko dresuotojas visada turi pirmas įžengti į liūtų ringą, ir visiems liūtams matant. Taip padaręs, jis nustato, kad ringas — jo teritorija, ne jų, ir tai sutvirtina šaukdamas, trypdamas, pliaukšėdamas rimbu. Tai daro įspūdį liūtams. Nepalanki jų padėtis labai juos slegia. Atkreipkit dėmesį, kaip jie įeina: tokie galingi plėšrūnai, „žvėrių karaliai“, jie įropoja nuleistom uodegom ir stengiasi laikytis ringo pakraštyje, o jis visada apvalus, kad jiems nebūtų kur pasislėpti. Jie atsiduria griežtai dominuojančio patino akivaizdoje, alfų alfa patino, ir turi paklusti šio dominavimo ritualams. Todėl jie plačiai išsižioja, jie atsitupia, jie šoka per popierium užtrauktus lankus, jie šliaužia vamzdžiais, eina atbuli, vartosi.

„Tai keistuolis“, — bukai svarsto jie. „Niekada dar nemačiau tokio liūtų vado, kaip jis. Bet jis gerai prižiūri būrį. Sandėlis visada pilnas ir — būkim atviri, draugužiai — jo kvailiojimas — mums užsiėmimas. Visąlaik snausti jau truputį pabodo. Mes bent jau nevažiuojam dviračiu, kaip rudieji lokiai, ir negaudom lekiančių lėkščių, kaip šimpanzės“.

Tik dresuotojas turi verčiau užsitikrinti, kad visad išliktų alfų alfa. Brangiai sumokės, jei nejučia nuslys į betą. Priešiškiausias ir agresyviausias elgesys tarp gyvūnų — socialinio nesaugumo išraiška. Gyvūnas priešais tave turi žinoti, kas jis — ar viršesnysis, ar tau pavaldus. Nuo socialinio rango labiausiai priklauso, koks bus jo gyvenimas. Rangas apibrėžia, su kuo jis gali bendrauti ir kaip, kur ir kada gali ėsti, kur gali ilsėtis, kur gali gerti ir taip toliau. Kol aiškiai nežino savo rango, gyvūnas gyvena nepakeliamoje anarchijoje. Jis nervingas, susierzinęs, pavojingas. Cirko dresuotojo laimei, tarp aukštesniųjų gyvūnų apie socialinį rangą ne visada sprendžiama pagal grubią jėgą. Hedigeris (1950) sako: „Susitikus dviem padarams, tas, kuris sugeba įbauginti savo oponentą, pripažįstamas socialiai aukštesniu, taigi socialinis sprendimas ne visada priklauso nuo kovos, kai kuriomis aplinkybėmis pakanka susidūrimo“. Išmintingo gyvūnų žmogaus žodžiai. Ponas Hedigeris daugelį metų buvo zoologijos sodo direktorius — pirma Bazelio, o paskui Ciuricho. Jis buvo žmogus, puikiai nusimanantis apie gyvūnų būdą.