Янн Мартел - Pi gyvenimas

Tai mane išjudino. Visa, ką turėjau prieš akis, užvaldė mano širdį ir sujaudino.

Jis pakilo. Maniau, pakeis nuorodėlę, bet jis to nepadarė. Jis pasitraukė tolyn į kleboniją ir tiek, palikęs duris tarp vestibiulio ir tolimesnio kambario atviras, kaip ir laukujės. Atkreipiau dėmesį, kad abejos durys plačiai atvertos. Aiškiai dar buvo galima kreiptis ir į jį, ir į jo kolegą.

Nuėjau ir įsidrąsinau. Įžengiau į bažnyčią. Skrandis susitraukė. Baisiai bijojau, kad sutiksiu krikščionį, ir tas ims šaukti ant manęs: „Ką čia darai? Kaip drįsti įžengti į šią šventą vietą, tu, netikša? Lauk iš čia, ir tuojau pat!“

Nieko nebuvo. Ir mažai kas tyrinėtina. Paėjau pirmyn ir ėmiau apžiūrinėti vidinę šventyklą. Ten buvo paveikslas. Ar tai murti? Kažkas apie žmogaus paaukojimą. Piktas dievas, kurį reikia numalšinti krauju. Apsvaigusios moterys, spoksančios į orą, ir riebūs kūdikiai mažyčiais sparneliais, skraidantys aplink. Charizmos paukštis. Kas iš jų dievas? Šventyklos šone stovėjo dažyta medinė skulptūra. Ir vėl auka, sumušta ir kraujuojanti ryškiomis spalvomis. Pažvelgiau į jo kelius. Jie buvo baisiai nubrozdinti. Rausva oda nulupta ir panaši į gėlės žiedlapius, atverianti gaisrinės mašinos raudonumo kelio girneles. Sunku buvo susieti šitą kančios sceną su kunigu klebonijoje.

Kitą dieną, panašiu laiku, įėjau į kleboniją.

Katalikai garsėja griežtumu, taip jau sunkiai apie juos sprendžiama. Iš tėvo Martino patyriau visai ką kita. Jis buvo labai malonus. Jis man paserviravo arbatos ir sausainių puodeliuose ir lėkštutėse, barškančiuose ir skambančiuose nuo kiekvieno prisilietimo; jis su manim elgėsi kaip su suaugusiu; ir dar jis man papasakojo istoriją. Arba, tiksliau, kadangi krikščionys taip mėgsta didžiąsias raides — Istoriją.

Ir dar kokią Istoriją. Pirmiausiai mane patraukė neįtikinamumas. Ką? Žmonija nusideda, bet yra Dievo Sūnus, kuris už tai sumoka? Pamėginau įsivaizduoti tėvą, man sakantį:

— Pisinai, šiandien į lamų aptvarą įlindo liūtas ir papjovė dvi lamas. Kitas vakar papjovė juodąją antilopę. Praeitą savaitę dvejetas jų suėdė kupranugarį. Dar prieš savaitę — juoduosius gandrus ir pilkuosius garnius. Ir kas tikras, kad ne jie paragavo ir mūsų auksinio agučio? Tokios padėties nebegalima pakęsti. Reikia kažką daryti. Nutariau, kad vienintelis būdas, kaip liūtai galėtų išpirkti savo kaltę — sušerti jiems tave.

— Taip, tėve, taip bus teisinga ir logiška. Tik duok man laiko nusiprausti.

— Aleliuja, sūnau mano.

— Aleliuja, tėve.

Kokia absoliučiai nenormali istorija. Kokia stulbinanti psichologija.

Paprašiau kitos istorijos, tokios, kuri mane labiau patenkintų. Tikrai šios religijos krepšyje turėjo būti daugiau nei viena istorija — religijos pertekę istorijų. Bet tėvas Martinas privertė mane suprasti, kad prieš tai buvusios istorijos — o tokių buvo daug — tik prologas krikščionims. Jų religijoje — viena Istorija, ir prie jos jie nuolat sugrįžta, dar ir dar kartą. Tos istorijos jiems pakanka.

Tą vakarą viešbutyje buvau tylus.

Kad dievas turi taikstytis su nepalankia padėtimi, tai aš galėjau suvokti. Hinduizmo dievai susiduria su teisingu vagių, chuliganų, pagrobikų ir uzurpatorių likimu. Ir kas gi yra Ramajana11, jei ne vienos ilgos blogos Ramos dienos aprašymas? Nepalanki situacija — taip. Nusigręžusi sėkmė — taip. Klastos — taip. Tačiau pažeminimas? Mirtis? Negalėjau įsivaizduoti, kad Viešpats Krišna leistų save išrengti, nuplakti, išjuokti, tampyti po gatves ir — tai jau pernelyg — nukryžiuoti, ir dar paprasčiausių žmonių rankomis. Nebuvau girdėjęs, kad mirtų koks hinduizmo dievas. Brahma Atskleistasis nesistengė numirti. Velniai ir pabaisos — taip, kaip ir mirtingieji, tūkstančiai ir milijonai jų — tam jie tokie ir yra. Materija taip pat suyra. Tačiau to, kas dieviška, mirtis neturėtų sutepti. Taip neteisinga. Pasaulio siela negali mirti, net nė viena iš jos dalių. Blogai, kad šis krikščionių Dievas leido mirti Savo avatarui12. Tai tas pats, lyg būtų mirusi Jo paties dalis. Nes jei reikia, kad mirtų Sūnus, negalima to klastoti. Jei Dievas ant Kryžiaus — tai Dievas, simuliuojantis žmogaus tragediją, tai Kristaus Kančia tokiu atveju virsta Kristaus Farsu. Sūnaus mirtis turi būti tikra. Tėvas Martinas užtikrino mane, kad taip ir buvo. Bet jei jau sykį miręs Dievas, tai jis jau visiems laikams miręs Dievas, netgi prisikėlęs. Sūnus amžiams turi jausti mirties skonį burnoje. Ja turi būti užteršta Trejybė, Dievo Tėvo dešinėje turi tvyroti tam tikras tvaikas. Siaubas turi būti tikroviškas. O kam gi Dievas norėtų to Pats sau? Kodėl gi nepalikti mirties mirtingiesiems? Kam purvinti, kas gražu, gadinti, kas tobula?

Dėl Meilės. Toks buvo tėvo Martino atsakymas.

O ar taip derėtų laikytis sūnui? Apie kūdikį Krišną pasakojama, kad jis draugų buvo neteisingai apskųstas suvalgęs truputį purvo. Jo augintoja Jašoda eina pas jį grūmodama pirštu: „Negalima valgyti purvo, tu, išdykėli,“ — bara jinai jį. „Bet aš nevalgiau“, — nesusvyravęs atsako visų ir visa ko viešpats, dėl įdomumo lyg slėpdamas kažką, tarsi išgąsdintas žmogaus vaikas. „Ak tu! Nagi, išsižiok“, — liepia Jašoda. Krišna padaro, kaip liepta. Jis išsižioja. Jašoda aikteli. Krišnos burnoje ji išvysta visą ištisą begalinę visatą, visas erdvės žvaigždes ir planetas su atstumais tarp jų, visas žemės sausumas ir jūras ir gyvybę jose; ji mato visas vakarykštes dienas ir visą rytdieną; ji mato visas mintis ir visus jausmus, visą gailestį ir visą viltį, ir tris materijos gijas; netrūksta nei akmenėlio, nei žvakelės, padaro, kaimo ar galaktikos, yra ir ji pati, ir kiekviena dulkelė tinkamoje vietoje.

— Mano Viešpatie, gali susičiaupti, — pagarbiai sako ji.

Yra pasakojimas apie Višnu, įsikūnijusį į nykštuką Vamaną. Jis prašo demoniškojo karaliaus Balio tik tiek žemės, kiek galėtų aprėpti trimis žingsniais. Balis nusijuokia iš šio neūžaugos ir kuklaus jo prašymo. Jis sutinka. Akimirksniu Višnus įgauna visą savo kosminį dydį. Vienu žingsniu jis užima žemę, antruoju — dangų, o trečiu nuspiria Balį į nebūtį.

Net Rama, žmogiškiausias iš visų avatarų, kuriam reikėjo priminti jo paties dieviškumą, kai jam įkyrėjo kovoti dėl Šitos, savo žmonos, kad atgautų ją iš Ravanos, piktojo Lankos karaliaus, — ir tas buvo tikras šaunuolis. Net ir ilgiausias kryžius nebūtų jo sulaikęs. Kai prireikė parodyti jėgą, jis peržengė savo ribotus žmogiškuosius rėmus su tokia stiprybe, kokios neturi joks žmogus, ir tokiais ginklais, kokių joks žmogus nesuvaldytų.

Štai toks ir turi būti Dievas. Švytintis, stiprus ir galingas. Kad galėtų išgelbėti, apsaugoti ir nugalėti blogį.

Antra vertus — šis Sūnus, kuris išalksta, kuris kenčia troškulį, kuris nuvargsta, būna liūdnas, susirūpinęs, prie kurio kimbama ir neduodama ramybės, kuriam tenka taikstytis su Jo nesuprantančiais pasekėjais ir Jo negerbiančiais oponentais — koks gi tai dievas? Tai per daug žmogiškos skalės dievas, štai kas. Taip, yra ir stebuklų, daugiausiai išgydymo, keletas alkaniems skrandžiams užkišti; geriausiu atveju sutramdoma audra, šiek tiek paeinama vandeniu. Jei tai magija, tai silpna, triukų su kortomis lygio. Bet kuris hinduizmo dievas padarytų tai šimtąkart geriau. Šis Sūnus — dievas, didžiumą laiko praleidęs pasakodamas istorijas, kalbėdamas. Šis Sūnus — dievas, vaikščiojęs pėsčias, proziškas dievas — ir dar karštoje šalyje — kurio žingsnis — kaip bet kurio žmogaus žingsnis, o sandalai tiesiogiai liečia kelio akmenis; o kai „pasišvaistė“ transportu — ir tai tebuvo paprastų paprasčiausias asilas. Šis sūnus — dievas numirė per tris valandas dejuodamas, dūsaudamas ir aimanuodamas. Tai koks čia dievas? Ir kuo gi gali įkvėpti šis Sūnus?