Янн Мартел - Pi gyvenimas

Meile, pasakė tėvas Martinas.

Ir šis Sūnus pasirodo tik vieną sykį, labai seniai ir labai toli? Mažai žinomoje padermėje Vakarų Azijos užkampyje seniai pradingusios imperijos ribose? Ir nužudomas Jo galvoje dar nepasirodžius nė vienam žilam plaukeliui? Nepalieka nė vieno vienintelio palikuonio, tik išbarstytą, nepilną testamentą, o ištisus darbus paišinėja dulkėse? Minutėlę. Tai jau daugiau, nei rimta Brahmos scenos baimė. Tai Brahma savanaudiškasis. Tai Brahma nekilnusis ir neteisingasis. Tai Brahma praktiškai neapsireiškusysis. Jei Brahma turės tik vieną sūnų, Jis turėtų būti toks gausingas, kaip Krišna su melžėjomis, ar ne? Kas galėtų pateisinti tokį dievišką šykštumą?

Meilė, pakartojo tėvas Martinas.

Labai ačiū, liksiu su savo Krišna. Man jo dieviškumas absoliučiai įtikinamas. Galite pasilaikyti sau savo prakaituotą, pakalbėti mėgstantį Sūnų.

Štai taip aš sutikau tą keliantį nerimą senovės rabiną: nepatikėjęs ir susierzinęs.

Tris dienas iš eilės gėriau arbatą su tėvu Martinu. Kiekvieną kartą, puodeliui subarškėjus į lėkštelę, šaukšteliui skimbtelėjus į puodelio kraštą, užduodavau klausimus.

Atsakymas būdavo visada tas pats.

Man jis įkyrėjo, tas Sūnus. Kasdien vis karščiau Juo piktinausi, rasdavau vis daugiau Jo trūkumų.

Jis aikštingas! Rytus Betanėje, Dievas alkanas; Dievas nori pusryčių. Jis eina prie figmedžio. Tuo metu ne figų metas, todėl figmedis jų neturi. Dievas susierzinęs. Sūnus suburba: „Kad tu daugiau niekad vaisių neturėtum“ ir akimirksniu figmedis nudžiūsta. Taip sako Matas, paremiamas ir Morkaus.

Klausiu jūsų, argi figmedžio kaltė, kad dabar ne metas figoms? Kas čia per poelgis — akimirksniu nudžiovinti nekaltą figmedį?

Niekaip negalėjau išmesti Jo iš galvos. Ir dabar negaliu. Ištisas tris dienas mąsčiau apie Jį. Kuo labiau Jis mane erzino, tuo mažiau galėjau Jį pamiršti. Ir kuo daugiau apie Jį sužinojau, tuo mažiau norėjau Jį palikti.

Paskutiniąją mūsų dieną, kelios valandos prieš išvykstant iš Munaro, nuskubėjau ant kairiosios kalvos. Dabar man dingtelėjo, kad tai tipiška krikščioniška scena. Krikščionybė — religija paskubomis. Kad ir pasaulio sukūrimas per septynias dienas. Net ir simboliniu lygmeniu tai kūrimas įsišėlus. Tam, kas gimė religijoje, kur kova už vienintelę sielą gali būti lyg estafetė per daugelį šimtmečių, kai lazdelę viena kitai perduoda nesuskaičiuojamos nueinančios kartos, skubus krikščionybės sprendimas gali būti tiesiog svaiginantis. Hinduizmas teka ramiai lyg Gangas, o krikščionybė bruzda lyg Torontas piko valandą. Ši religija žvitri lyg kregždė, skubi lyg greitoji pagalba. Ji pastebės ir skatiką, pasireikš akimirksniu. Tu žaibiškai prapuolęs arba išgelbėtas. Krikščionybės istorija tęsiasi amžius, bet iš esmės ji egzistuoja tik vienu metu: tiesiog dabar.

Numyniau į tą kalvą. Nors iš nuorodėlės, deja, buvo matyti, kad tėvo Martino nėra, bet, ačiū Dievui, jis buvo.

Nė neatsikvėpęs išpoškinau:

— Tėve, prašau jūsų, aš noriu būti krikščionis.

Jis nusišypsojo:

— Tu jau esi, Pisinai — savo širdyje. Kas tik pasitinka Kristų tikėjimu, ir yra krikščionis. Čia, Munare, tu sutikai Kristų.

Jis patapšnojo man per galvą. Iš tiesų tai buvo labiau tuksenimas. Nuo jo rankos man galvoje nuaidėjo BUM BUM BUM.

Pamaniau, kad sprogsiu iš džiaugsmo.

— Kai sugrįši, vėl gersime arbatą, sūnau mano.

— Taip, tėve.

Jis man dovanojo gerą šypseną. Kristaus šypseną.

Įėjau į bažnyčią, šįkart be baimės, nes dabar tai buvo ir mano namai. Pasimeldžiau gyvajam Kristui. Tada nulėkiau nuo kairiosios kalvos ir užbėgau ant dešiniosios — padėkoti Viešpačiui Krišnai, kad kelyje man leido susitikti su Jėzumi iš Nazareto, kurio žmogiškumas man buvo toks įtikinamas. 18 skyrius

Tuoj po to ėjo islamas, dar nė metams neprabėgus. Buvau penkiolikos ir tyrinėjau gimtąjį miestą. Musulmonų kvartalas buvo netoli zoologijos sodo. Nedidukė rami kaimynystė su arabiškais rašmenimis ir pusmėnuliais ant namų fasadų.

Atėjau į Mulos gatvę. Žvilgtelėjau į Džami Masdzid didžiąją mečetę, atsargumo dėlei, žinoma, likdamas lauke. Islamas turėjo dar prastesnę reputaciją nei krikščionybė — mažiau dievų, daugiau žiaurumo, ir nebuvau girdėjęs, kad kas girtų musulmonų mokyklas — todėl nesirengiau užeiti, nors ten buvo ir tuščia. Pastatas, švarus ir baltas, išskyrus įvairius žaliai dažytus kraštus, buvo atviros konstrukcijos, išdėstytos aplink tuščią centrinę patalpą. Visur grindis dengė ilgi šiaudiniai kilimėliai. Viršuje, aukštų kokoso palmių fone, į orą kilo du ploni rantyti minaretai. Čia nebuvo nieko akivaizdžiai religinio ar ta prasme įdomaus, tik malonu ir ramu.

Ėjau toliau. Tuoj už mečetės stovėjo virtinė prijungtų vienaaukščių namų su mažais užtemdytais balkonėliais. Jie buvo apirę ir skurdūs, aptinkuotos sienos — pažaliavusios. Viename iš namų buvo krautuvėlė. Pastebėjau stovą su apdulkėjusiais limonado buteliais ir keturis permatomus plastikinius indus, puspilnius saldainių. Bet pagrindinė prekė buvo kažkas kita, kažkas plokščia, apvalu ir balta. Priėjau arčiau. Buvo panašu į tam tikros rūšies neraugintą duoną. Bakstelėjau vieną. Spragtelėjo lyg kietas daiktas. Atrodė lyg trijų dienų senumo naanai13. Nusistebėjau, kas juos valgys. Paėmiau vieną ir pamojavau žiūrėdamas, ar lūš.

Balsas pasakė:

— Gal norėtum paragauti?

Vos ne mirtinai persigandau. Visiems mums yra taip buvę: šviesa ir šešėliai, spalvų dėmės ir margumynas, tavo mintys kažkur kitur — tai net nesupranti, kas čia prieš tave.

Vos už keturių pėdų, sukryžiuotomis kojomis priešais savo duoną sėdėjo vyras. Taip persigandau, kad rankos šoktelėjo aukštyn, ir duona išlėkė ir nusklendė į gatvės vidurį. Ji nusileido į šviežio karvės mėšlo gumulą.

— Labai atsiprašau, sere. Nemačiau jūsų! — pratrukau. Buvau kone bebėgąs šalin.

— Nesijaudink, — ramiai tarė jisai. — Ji pasotins karvę. Imk kitą.

Jis padalijo vieną per pusę. Suvalgėme drauge. Ji buvo kieta ir elastinga, rimta užduotis dantims, bet soti. Nusiraminau.

— Vadinasi, kepate juos, — pasakiau, kad užmegzčiau pokalbį.

— Taip. Štai čia, tuojau parodysiu, — jis atsistojo nuo pakylos ir pamojo man įeiti į savo namus.

Tai buvo dviejų kambarių lūšna. Didesnysis kambarys, kurio didžiumą užėmė krosnis, buvo kepykla, o kitas, atskirtas lengva užuolaida — jo miegamasis. Krosnies pagrindas buvo padengtas lygiais akmenukais. Jam beaiškinant, kaip ant šių įkaitusių akmenukų kepa duona, iš mečetės oru atsklido nosinis muedzino14 šūksnis. Žinojau, kad tai kvietimas melstis, tik nesupratau, kas jį sukėlė. Įsivaizdavau, kad jis kviečia musulmonų tikinčiuosius į mečetę, visai kaip varpai — krikščionis į bažnyčią. Pasirodo, ne. Kepėjas sustojo pusiaužody ir tarė:

— Atsiprašau.

Jis minutei pradingo kitame kambaryje ir grįžo nešinas susuktu kilimėliu, kurį išskleidė ant kepyklos grindų, sukeldamas nedidelę miltų pūgą. Ir tiesiog priešais mane, savo darbo vietos vidury, jis pasimeldė. Tai labai nederėjo šioje aplinkoje, bet tai aš buvau ne savo vietoje. Laimei, jis meldėsi užsimerkęs.

Jis atsistojo tiesus. Murmėjo arabiškai. Pakėlė rankas prie ausų, nykščiais liesdamas lezgelius, lyg bandydamas išgirsti Alacho atsakymą. Pasilenkė į priekį. Vėl atsistojo tiesiai. Puolė ant kelių ir rankomis bei kakta palietė grindis. Atsisėdo. Vėl puolė pirmyn. Atsistojo. Ėmė viską kartoti iš pradžių.