Янн Мартел - Pi gyvenimas

Ką gi, islamas — vien lengvų pratimų rinkinys, pamaniau. Karščių joga beduinams. Ašaros be prakaito, dangus be įtampos.

Jis pakartojo viską keturis kartus ištisai murmėdamas. Kai baigė — sukiodamas galvą kairėn dešinėn ir trumpai pameditavęs — atsimerkė, nusišypsojo, nulipo nuo kilimėlio ir suvyniojo jį staigiu rankos judesiu, bylojančiu tai esant seną įprotį. Nunešė jį atgal į kitą kambarį. Sugrįžo pas mane.

— Apie ką aš kalbėjau? — paklausė.

Taigi šitaip aš pirmąsyk pamačiau musulmono maldą — greitą, būtiną, fizinę, murmamą, netikėtai užklumpančią. Kai kitą sykį meldžiausi bažnyčioje — ant kelių, nejudėdamas, tylus priešais Kristų ant Kryžiaus — man mintyse vis iškildavo tas gimnastinio bendravimo su Dievu vaizdas tarp miltų maišų. 19 skyrius

Atėjau, kad darsyk jį pamatyčiau.

— Apie ką jūsų religija? — paklausiau.

Jo akys užsidegė:

— Apie Mylimąjį, — atsakė jis.

Abejoju, ar galima suprasti islamą, jo dvasią, ir nemylėti jo. Tai puiki brolybės ir ištikimybės religija.

Mečetė iš tikrųjų atviros konstrukcijos — Dievui ir vėjeliui.

Sėdėjome sukryžiavę kojas, klausydamiesi imamo15, kol atėjo laikas melstis. Tada išnyko netvarkingas sėdinčiųjų išsidėstymas, nes mes atsistojome ir išsirikiavome petys į petį eilėmis, kiekvieną vietą priešais kam nors užpildant iš užpakalio, kol visos eilės buvo užimtos, ir mes tapome garbintojų gretomis. Buvo gera paliesti kakta žemę. Akimirksniu tai pajutau kaip stiprų religinį kontaktą.

20 skyrius

Jis buvo sufistas, musulmonų mistikas. Jis siekė fanos, sąjungos su Dievu, o jo ryšys su Dievu buvo asmeniškas ir pilnas meilės. „Jei žengsi porą žingsnių Dievo link, — vis sakydavo man, — Dievas atbėgs pas tave!“

Jis buvo labai neįspūdingai sudėtas, jo išvaizda ir drabužiai neturėjo nieko, už ko atmintis galėtų užsikabinti. Nenuostabu, kad pirmąsyk sutikęs jo nepastebėjau. Net kai gerai jį pažinau, vis susitikdamas sunkiai jį atpažindavau. Jis buvo Satišas Kumaras. Tai įprasta pavardė Tamil Nadu provincijoje, todėl sutapimas ne toks ryškus. Vis tiek man buvo malonu, kad šis religingas kepėjas, paprastas kaip šešėlis ir tvirtos sveikatos, ir komunistas biologijos mokytojas, didžiamokslui pasiaukojęs, vaikščiojantis kalnas ant stypynių, vaikystėje, deja, nukamuotas poliomielito, turi tą pačią pavardę. Ponai Kumarai išmokė mane biologijos ir islamo. Ponai Kumarai paskatino mane studijuoti zoologiją ir religijas Toronto universitete. Ponai Kumarai buvo mano indiškosios jaunystės pranašai.

Kartu melsdavomės ir praktikavome dhikrą, devyniasdešimt devynių atskleistųjų Dievo vardų deklamavimą. Jis buvo hafizas — tas, kuris atmintinai moka Koraną — ir lėtai, paprastai jį giedodavo. Niekada gerai nemokėjau arabų kalbos, bet man patiko jos skambesys. Gomuriniai proveržiai ir ilgos sklandžios balsės čiurleno man nesuprantamai lyg skambus upokšnis. Ilgam užsižiūrėdavau į šį upelį. Nebuvo jis platus, telpąs tik vieno žmogaus balse, tačiau gilus it visata.

Pono Kumaro namą apibūdinau kaip lūšną. Vis dėlto niekad nė viena mečetė, bažnyčia ar šventykla nebuvo man šventesnė už ją. Kartais išeidavau iš tos kepyklos jausdamasis apsunkęs nuo didybės. Lipdavau ant dviračio ir oru mindavau tą didybę.

Vieną tokį kartą išvažiavau iš miesto ir grįždamas atgal, pakilęs iki aukštumos, kur kairėje buvo matyti jūra ir priešaky ilgi keliai, staiga pasijutau lyg danguje. Vieta, aišku, buvo ta pati, kurią buvau visai neseniai pravažiavęs, bet pasikeitė tai, kaip ją mačiau. Pojūtis, paradoksalus pulsuojančios energijos ir visiškos ramybės mišinys, buvo labai stiprus ir palaimingas. Ten, kur anksčiau kelias, jūra, medžiai, oras ir saulė man kalbėjo skirtingai, dabar bylojo viena vienybės kalba. Medis atsižvelgė į kelią, kuris susižinojo su oru, mąstančiu apie jūrą, kuri bendravo su saule. Kiekviena dalelė gyveno darniai susijusi su kitomis, ir visa buvo giminės bei artimieji. Atsiklaupiau mirtingas, pakilau nemirtingas. Pasijutau lyg mažo apskritimo centras, sutampantis su daug didesnio rato centru. Atmanas sutiko Alachą.

Kitą kartą pajutau Dievą priėjus visai prie manęs. Tai buvo Kanadoje, daug vėliau. Lankiau draugus toje šalyje. Buvo žiema. Buvau vienas išėjęs pasivaikščioti po jų dideles valdas ir ėjau atgal į namus. Buvo aiški saulėta diena po sniego nakties. Visa gamta buvo baltai uždengta. Kildamas į namą pasukau galvą. Aplink buvo giria, o toje girioje — nedidelė proskyna. Vėjelis, o gal koks žvėriukas sujudino šakelę. Smulkus sniegelis pažiro oru, žėrėdamas saulės spinduliuose. Tose besileidžiančiose auksinėse dulkėse saulės nutviekstoje proskynoje išvydau Mergelę Mariją. Nežinau, kodėl būtent ją. Man tikėjimas Marija nebuvo pirminis. Bet tai buvo ji. Jos oda buvo blyški. Ji dėvėjo baltą drabužį ir mėlyną mantiją; atmenu, mane pribloškė jos klostės ir raukšlės. Sakau, kad „išvydau“ ją šiek tiek perkeltine prasme, nors ji tikrai turėjo kūną ir spalvą. Jutau , kad regiu ją, ir tas reginys buvo už matymo ribų. Stabtelėjau ir prisimerkiau. Ji atrodė puikiai ir be galo didingai. Ji man šypsojosi skleisdama meilę ir gerumą. Po kelių sekundžių ji pranyko. Man širdis plakė iš baimės ir džiaugsmo.

Dievo buvimas — geriausias apdovanojimas. 21 skyrius

Sėdžiu priemiesčio kavinėje , po visko, mąstydamas. Ką tik praleidau beveik visą popietę su juo. Po mūsų susitikimų visad lieku pavargęs nuo niūraus pasitenkinimo, būdingo mano gyvenimui. Kokie gi jo žodžiai sukrėtė mane? A, taip: „sausas, be raugo faktiškumas “, „geresnysis istorijos variantas“. Imu rašiklį, popieriaus ir rašau:

Dieviškosios sąmonės žodžiai: moralinė egzaltacija, ilgalaikis pakilumo, puikios nuotaikos, džiaugsmo jausmas; atgijęs moralės pojūtis, paveikiantis kaip daug svarbesnis nei intelektualinis supratimas; visatos išsidėstymas pagal moralės, ne proto, linijas; suvokimas, kad pagrindinis egzistavimo principas yra tai, ką mes vadiname meile, kuri pasireiškia ne visada aiškiai, ne visada grynai, ne tuoj pat, bet neišvengiamai.

Padarau pauzę. Na, o Dievo tyla? Apmąstau tai. Pridedu:

Protas vis dėlto supainiojo patiklų buvimo ir galutinio tikslo pojūtį. 22 skyrius

Gerai įsivaizduoju paskutinius ateisto žodžius: „Balta, balta! M-m-m Meilė! Dieve mano!“ — ir tikėjimo pliūpsnį mirties patale. O agnostikas, jei liks ištikimas savo protingajam aš, jei laikysis sauso, be raugo faktiškumo, pamėgins paaiškinti šiltą jį maudančią šviesą sakydamas: „Turbūt t-t-trinkantis smegenų ap-p-prūpinimas deguonimi“, ir galų gale pritrūks vaizduotės ir neteks geresniojo istorijos varianto. 23 skyrius

Deja, bendrumo jausmas, kurį žmonėms suteikia bendras tikėjimas, man sukėlė rūpesčių. Atėjus laikui, mano religiniai ieškojimai, buvę pastebėti tik tų, kam tai nerūpėjo, tik juokino, pasiekė tuos, kuriems rūpėjo — ir kurių nejuokino.

— Ką daro jūsų sūnus, kad eina į šventyklą? — paklausė kunigas.

— Jūsų sūnų matė bažnyčioj besižegnojantį, — pasakė imamas.

— Jūsų sūnus tapo musulmonu, — pasakė panditas16.

Taip, visa tai buvo energingai pateikta mano suglumusiems gimdytojams. Suprantate, jie nežinojo. Jie nežinojo, kad aš — praktikuojantis hinduistas, krikščionis ir musulmonas. Paaugliai visad ką nors slepia nuo savo tėvų, argi ne taip? Visi šešiolikmečiai turi paslapčių, ar ne? Bet likimo buvo nuspręsta, kad mano tėvai, aš ir trys išmintingieji vyrai, kaip aš juos vadinsiu, vieną dieną susitiktų kurortinio Gube Salai esplanadoje ir, be viso kito, kad išaiškėtų mano paslaptis. Buvo miela, šiek tiek vėjuota, karšta sekmadienio popietė, ir Bengalijos įlanka žybčiojo po žydru dangum. Miestiečiai ėjo pasivaikščioti. Vaikai rėkavo ir juokėsi. Ore sklandė spalvingi balionai. Prekyba ledais pagyvėjo. Kam galvoti apie dalykinius reikalus tokią dieną, drįsčiau paklausti? Kodėl gi jie negalėjo tiesiog prasilenkti linktelėję ir nusišypsoję? Bet buvo ne taip. Mums teko susitikti ne vieną išmintingąjį vyrą, bet visus tris, ir ne vieną po kito, bet visus iš karto, ir kiekvienas mus pamatęs nusprendė, kad nepaprastai pasisekė sutikti tą Pondičerio įžymybę, zoologijos sodo direktorių, pavyzdinio pamaldumo sūnaus tėvą. Pamatęs pirmąjį, nusišypsojau; tuo metu, kai nukreipiau akis į trečiąjį, mano šypsena sustingo į siaubo kaukę. Kai paaiškėjo, kad visi jie artėja prie mūsų, mano širdis šoktelėjo ir nugrimzdo kažin kur labai žemai.