Янн Мартел - Pi gyvenimas

Atrodė, kad visi trys išmintingieji žmonės susierzino, kai suprato, kad visi nori kreiptis į tuos pačius žmones. Kiekvienas, matyt, pamanė, kad kiti turi kitokių, ne pastoralinių reikalų ir bus nesupratingai pasirinkę šią akimirką apie tai pasikalbėti. Buvo pasikeista nemaloniais žvilgsniais.

Mano tėvai, rodos, sutriko, kad jiems kelią švelniai pastojo trejetas plačiai besišypsančių religingų nepažįstamųjų. Turėčiau paaiškinti, kad mano šeima buvo kas jau kas, bet tik ne ortodoksai. Tėvas save laikė priklausančiu Naujajai Indijai — turtingai, šiuolaikiškai ir pasaulietiškai tartum plombyras. Jo kūne nebuvo religinio kaulelio. Jis buvo verslininkas, kas jo atveju suprantama kaip itin užimtas žmogus — sunkiai dirbantis, žemiškas profesionalas, labiau besirūpinantis liūtų artimuoju kryžminimu nei visuotine moraline ar egzistencine schema. Tiesa, visus jo naujus gyvūnus palaimindavo kunigas, o zoologijos sode buvo dvi šventyklėlės: viena Viešpačiui Ganešai ir viena Hanumanui — dievams, labiausiai tinkamiems pasirinkti žvėryno direktoriui, nes pirmasis buvo su dramblio galva, o antrasis — beždžionė, bet tėvas apskaičiavo, kad tai pravers verslui, o ne jo sielai, kad tai labiau santykiams su visuomene, o ne asmeniniam išganymui. Jam buvo svetimas susirūpinimas dvasiniais dalykais, jo sielos gelmes drebino finansiniai rūpesčiai. „Užteks vienos epidemijos kolekcijoje, — vis sakydavo jis, — ir mums baigsis akmenų skaldymu kelių statybose“. Mama buvo mieloji mamytė, nesidominti ir neutrali šia tema. Hinduistinis auklėjimas ir baptistinis išsimokslinimas labai tiksliai atsvėrė ir užgožė vienas kitą religijos prasme, ir ji liko nesudrumsčiamai bedieviška. Įtariu ją nujautus, kad aš kiek kitaip žiūriu į tai, bet ji niekuomet nieko nesakė, kai aš dar vaikas ryte rijau kosmines Ramajanos knygas, Mahabharatą, vaikišką Bibliją su paveikslėliais ir kitus pasakojimus apie dievus. Jai patiko matyti mane, įkišusį nosį knygon, bet kokion knygon, jei tik toji nebuvo nepadori. O Ravis, — jeigu Viešpats Krišna būtų laikęs kriketo lazdą, o ne fleitą, jei Kristus būtų buvęs panašesnis į varžybų teisėją, jei pranašas Mahometas, tebūnie jam ramybė, būtų ką nors užsiminęs apie boulingą, — tai jis gal ir būtų praplėšęs religinę akį, bet jie tokie nebuvo, tai jis ir liko sau snausti.

Po visų „Sveiki“ ir „Laba diena“ stojo slogi tyla. Ją nutraukė kunigas, pasakęs su pasididžiavimu balse:

— Pisinas — geras berniukas krikščionis. Viliuosi, kad jis netrukus įstos į mūsų chorą.

Mano tėvai, panditas ir imamas buvo nustebinti.

— Jūs tikriausiai klystate. Jis geras berniukas musulmonas. Jis nepraleisdamas lankosi penktadienio maldose ir puikiai plečia žinias iš šventojo Korano.

Taip pasakė imamas.

Mano tėvai, kunigas ir panditas rodėsi nepatikėję.

Prabilo panditas:

— Jūs abudu klystate. Jis geras berniukas hinduistas. Visąlaik matau jį šventykloje, atėjusį daršano ir atliekantį pudžą.

Mano tėvai, imamas ir kunigas apstulbo.

— Čia jokios klaidos, — pasakė kunigas. — Pažįstu šį berniuką. Jis — Pisinas Molitoris Patelas ir jis krikščionis.

— Aš taip pat jį pažįstu ir sakau jums — jis musulmonas, — ryžtingai pareiškė imamas.

— Nesąmonė! — sušuko panditas. — Pisinas nuo gimimo hinduistas, jis gyvena kaip hinduistas ir mirs kaip hinduistas!

Trys išmintingieji vyrai spoksojo vienas į kitą, nekvėpuodami ir netikėdami.

Viešpatie, nukreipk jų akis nuo manęs — sušnibždėjau širdyje.

Visų žvilgsniai susmigo į mane.

— Pisinai, ar tai tikrai tiesa? — rimtai paklausė imamas. — Hinduistai ir krikščionys — stabmeldžiai. Jie turi daug dievų.

— O musulmonai turi daug žmonų, — atsiliepė panditas.

Kunigas pažiūrėjo kreivai į juos abu:

— Pisinai, — kone sušnabždėjo jis, — išganymas tik Jėzuje.

— Niekai! Krikščionys nieko neišmano apie religiją, — pasakė panditas.

— Jie jau kadai kodės nuklydo nuo Dievo kelio, — pasakė imamas.

— Kur jūsų religijoj Dievas? — atšovė kunigas. — Neturit parodyti nė vieno stebuklo. Kokia gi čia religija — be stebuklų?

— Juk tai ne cirkas, kad numirėliai visąlaik šokinėtų iš kapų — va kaip! Mums, musulmonams, svarbiausias egzistencijos stebuklas. Skraido paukščiai, lyja lietus, auga javai — šių stebuklų mums pakanka.

— Plunksnos ir lietus — labai puiku, bet mums gera žinoti, kad Dievas tikrai su mumis.

— Tikrai? Kaipgi, buvo labai gera, kai Dievas buvo su jumis — jūs pasistengėte jį nužudyti! Prikalėte jį prie kryžiaus didžiulėmis vinimis. Ar taip civilizuoti žmonės turi elgtis su pranašais? Pranašas Mahometas — tebūnie jam ramybė — atnešė mums Dievo žodį be jokių negarbingų nesąmonių ir mirė sulaukęs žilo plauko.

— Dievo žodį? Tas beraštis jūsų pirklys dykumos vidury? Tai tebuvo kvailas epilepsijos priepuolis nuo ilgo lingavimo ant kupranugario, o ne dieviškasis apreiškimas. Šitai arba gal saulė jam smegenis išdžiovino!

— Jei Pranašas — t.j.r.17 — būtų gyvas, jis parinktų tau žodžių, — atsakė imamas prisimerkdamas.

— Na bet jis negyvas! Kristus gyvas, o jūsų senas „t.j.r.“ miręs miręs miręs!!!

Juos ramiai pertraukė panditas. Tamilų kalba jis pasakė:

— Klausimas tik tas, kodėl Pisinas užsiima tokiais niekais, kaip tos užsienietiškos religijos?

Kunigo ir imamo akys kaip reikiant iššoko iš kaktos. Abu jie buvo gimę Tamile.

— Dievas visuotinai, — net paspringo kunigas.

Imamas linksėdamas karštai pritarė:

— Yra tik vienas Dievas.

— Ir su savo vienu dievu musulmonai nuolat kelia problemų ir provokuoja riaušes. Įrodymas, koks blogas islamas — tai, kokie necivilizuoti musulmonai, — pareiškė panditas.

— Kalba kastų sistemos vergų prižiūrėtojas, — įsižeidė imamas. — Hinduistai verčia vergauti ir garbina aprengtas lėles.

— Jie aukso veršio mylėtojai. Jie klaupiasi prieš karves, — paantrindamas įsiterpė kunigas.

— O krikščionys klaupiasi prieš baltaodį! Jie — svetimšalių dievo padlaižiai. Jie visų nebaltaodžių košmaras.

— Ir jie valgo kiaules ir yra kanibalai, — pridėjo imamas.

— Visa susiveda į tai, — išdėstė kunigas su šaltu įniršiu, — ar Pisinas nori tikros religijos, ar mitų iš komiksų serijos.

— Dievo — ar stabų, — grėsmingai užgiedojo imamas.

— Mūsų dievų — ar kolonistų dievų, — sušnypštė panditas.

Sunku buvo pasakyti, kurio iš jų veidas labiau liepsnoja. Darėsi panašu, kad viskas baigsis muštynėmis.

Tėvas iškėlė rankas:

— Džentelmenai, džentelmenai, malonėkite! — įsiterpė jis. — Norėčiau jums priminti, kad šioje šalyje galioja religijos laisvė.

Trejetas apopleksiškų veidų atsisuko į jį.

— Taip! Religijos — vienaskaita! — unisonu sukliko išmintingieji vyrai. Oran iškilo trys smiliai lyg šauktukai, kad pabrėžtų šią mintį.

Jiems nepatiko nei netyčinis susigiedojimas, nei spontaniškas gestų sutapimas. Jų pirštai mikliai nusileido, jie atsiduso ir kas sau sudejavo. Tėvas ir mama žiūrėjo be žodžių laukdami.

Pirmas prabilo panditas:

— Ponas Patelai, džiugu, kad Pisinas toks pamaldus. Šiais neramiais laikais gera matyti berniuką, taip susidomėjusį Dievu. Visi su tuo sutinkame. — Imamas ir kunigas linktelėjo. — Bet jis negali būti hinduistas, krikščionis ir musulmonas. Tai neįmanoma. Jis turi pasirinkti.

— Nemanau, kad tai nusikaltimas, bet jūs turbūt teisus, — atsakė tėvas.