Янн Мартел - Pi gyvenimas

Ponia Gandi būtų galėjusi pati asmeniškai subombarduoti zoologijos sodą, ir man tai būtų tikę, jei tik būtų suteikę džiaugsmo tėvui. Labai norėjau, kad jis taip nesinervintų. Sūnui sunku matyti tėvą, apsirgusį nuo rūpesčių.

Bet jis rūpinosi. Bet koks verslas rizikingas, o smulkusis „b“ verslas labiausiai, kai rizikuojama marškiniais ant kupros. Zoologijos sodas — kultūrinė institucija. Kaip ir viešoji biblioteka, kaip muziejus, — tai populiariojo švietimo ir mokslo paslauga. Ir pagal šį požymį tai nėra pinigų kalimo įmonė, nes Didesnis Gėris ir Didesnis Pelnas — nesuderinami tikslai, dėl ko tėvas labai graužėsi. Tiesa ta, kad mes nebuvome turtinga šeima, tikrai jau ne pagal Kanados standartus. Mes buvome skurdžiai, turintys daug gyvūnų, bet ne stogą virš jų galvų (ir virš savo dėl to paties). Žvėryno gyvenimas, kaip ir jo gyventojų gyvenimas laisvėje — rizikingas. Tai nėra nei toks didelis verslas, kad būtų aukščiau įstatymų, nei toks mažas, kad išgyventųjų ribose. Kad klestėtų, zoologijos sodui reikia parlamentinės vyriausybės, demokratiškų rinkimų, kalbos laisvės, spaudos laisvės, asociacijų laisvės, įstatymo valdžios ir viso kito, kas taip puoselėjama Indijos Konstitucijoje. Kitaip neįmanoma džiaugtis gyvūnais; ilgalaikė prasta politika blogai veikia verslą.

Žmonės kraustosi išvarginti ir nukamuoti rūpesčių naštos. Dėl maudžiančio jausmo, jog kad ir kaip sunkiai dirbtum, tos pastangos nieko neduos, kad tai, ką statei ištisus metus, kiti gali sugriauti per vieną dieną. Dėl įspūdžio, kad ateitis užblokuota, kad jiems dar gali būti gerai, bet ne jų vaikams. Dėl pojūčio, kad niekas nepasikeis, kad laimė ir gerovė pasiekiamos tik kažkur kitur.

Naujoji Indija tėvo galvoje skilo į gabalus ir suiro. Mama pritarė. Mes leidomės bėgti.

Tai mums buvo pranešta vieną vakarą per vakarienę. Ravį ir mane lyg perkūnas būtų trenkęs. Kanada! Jau Andra Pradešas, į šiaurę nuo mūsų, buvo užsienis, jau Šri Lanka, už sąsiaurio per beždžionės šuolį, buvo tamsioji mėnulio pusė, o įsivaizduokit, kokia buvo Kanada. Kanada mums visiškai nieko nesakė. Kaip koks Timbuktu, pagal apibrėžimą niekaip nepasiekiamas.

30 skyrius

Jis vedęs. Aš pasilenkęs nusiaunu batus, kai išgirstu jį sakant:

— Norėčiau tave supažindinti su savo žmona.

Pažvelgiu aukštyn , ir štai, šalia jo... ponia Patel.

— Labas , — sako ji tiesdama ranką ir šypsodamasi. — Pisinas man daug apie jus pasakojo.

Negalėčiau jai pasakyti to paties. Net nepagalvojau. Ji ruošiasi išeiti, todėl kalbamės vos kelias minutes. Ji irgi indė, bet jos šnekoje girdėti įprastas kanadietiškas akcentas. Ji turbūt antrosios kartos. Ji kiek jaunesnė už jį, oda kiek tamsesnė, ilgi juodi plaukai supinti į kasą. Spindinčios tamsios akys ir dailūs balti dantys. Ji laiko baltą chalatą, po sausojo valymo įdėtą į apsauginį plastiko maišą. Ji vaistininkė. Kai sakau: „Malonu su jumis susipažinti, ponia Patel “, ji atsako: „Prašom vadinti mane Myna“. Greitai atsibučiavusi su vyru, ji išeina šeštadienį dirbti.

Šis namas — ne vien ikonų pilna dėžė. Imu pastebėti, kad čia esama ir santuokinio gyvenimo ženklų. Jų visada čia buvo, tik aš nemačiau, nes neieškojau.

Jis drovus vyras. Gyvenimas jį išmokė neparodyti, kas brangiausia.

Ar tik ji ne atpildas už mano virškinamąjį traktą?

— Paruošiau tau ypatingų salotų, — sako jis. Ir šypsosi.

Taip, jis šypsosi. 31 skyrius

Sykį jie susitiko, abu ponai Kumarai, kepėjas ir mokytojas. Pirmasis ponas Kumaras pareiškė norą pamatyti zoologijos sodą:

— Tiek metų, o aš jo dar nemačiau. Ir tai juk taip arti. Ar tu man jį parodysi? — paprašė jis.

— Taip, žinoma, — atsakiau. — Man tai garbė.

Susitarėme susitikti kitą dieną po pamokų prie pagrindinių vartų.

Visą tą dieną jaudinausi. Keikiau save: „Ech tu, kvaily! Kodėl pasakei prie pagrindinių vartų? Bet kuriuo metu ten bus minia žmonių. Gal užmiršai, koks jis nežymus? Niekaip jo nepažinsi!“ Jei praeičiau pro jį nepažinęs, įskaudinčiau. Jis pamanytų, kad persigalvojau ir nenoriu, kad kas pamatytų mane su vargšu kepėju musulmonu. Jis nueitų netaręs nė žodžio. Jis nesupyktų — atleistų man ėmus teisintis, kad saulė švietė į akis — bet daugiau nebenorėtų ateiti į zoologijos sodą. Tiesiog mačiau, kaip tai atsitinka. Privalėjau jį pažinti. Pasislėpsiu ir palauksiu, maniau, kol būsiu garantuotas, kad tai jis — štai kaip padarysiu. Bet jau anksčiau buvau pastebėjęs, kad kuo labiau stengiuosi jį atpažinti, tuo sunkiau jį pastebiu. Pačios pastangos, rodos, apakindavo mane.

Paskirtą valandą stovėjau kaip įbestas priešais pagrindinius zoologijos sodo vartus ir ėmiau abiem rankom trinti akis.

— Ką čia darai?

Tai buvo Radžas, draugas.

— Aš užsiėmęs.

— Užsiėmęs akių trynimu?

— Eik šalin.

— Einam į Byč Roudą.

— Kai ko laukiu.

— Tai kad jo nepastebėsi, jei taip trinsi akis.

— Ačiū už informaciją. Sėkmės tau Byč Roude.

— O kaip dėl Vyriausybės parko ?

— Negaliu, sakau tau.

— Nagi, einam.

— Pašau, Radžai, pasitrauk!

Jis nuėjo. Vėl ėmiausi trint akis.

— Ar padėsi man padaryt matematikos namų darbus, Pi?

Tai buvo Adžitas, kitas draugas.

— Vėliau. Eik šalin.

— Sveikas, Pisinai.

Tai buvo ponia Radakrišna, mamos draugė. Pasakęs keletą žodžių atsikračiau ir jos.

— Atsiprašau. Kur yra Laporte gatvė?

Nepažįstamasis.

— Štai ten.

— Kiek kainuoja bilietas į zoologijos sodą?

Kitas nepažįstamasis.

— Penkios rupijos. Bilietų kasa štai ten.

— Į akis pateko chloro?

Tai buvo Mamadžis.

— Labas, Mamadži. Ne, nepateko.

— Ar tavo tėvas yra?

— Manau, kad taip.

— Susitiksim ryt ryte.

— Taip, Mamadži.

— Aš čia, Pisinai.

Man rankos sustingo prie akių. Tas balsas. Pažįstamai svetimas, svetimai pažįstamas. Pajutau besiveržiant šypseną.

— Salam aleikum, ponas Kumarai! Kaip puiku, kad atėjote.

— Va aleikum asalam. Ar tau kas nors akims?

— Ne, nieko. Tik truputis dulkių.

— Jos gan raudonos.

— Tai nieko.

Jis pasuko prie bilietų kasos, bet pašaukiau jį atgal:

— Ne, ne. Tik ne jums, mokytojau.

Ir su pasididžiavimu atstūmiau bilietų tikrintojo ranką, kviesdamas poną Kumarą į zoologijos sodą.

Jis viskuo žavėjosi: kad žirafos aukštos kaip medžiai, kaip plėšrūnams duodami žolėdžiai, o žolėdžiams — žolė, kaip kai kurie padarai mėgsta dieną, o kiti — naktį, kad tie, kuriems reikia aštraus snapo, turi aštrų snapą, o tie, kuriems reikia lanksčių galūnių, turi lanksčias galūnes. Buvau laimingas, kad jam viskas taip įdomu.

Jis pacitavo šventąjį Koraną: „Visur tikrai yra ženklų žmonėms, kurie naudojasi protu“.

Priėjome zebrus. Ponas Kumaras niekad nebuvo girdėjęs apie tokius padarus ir nebuvo nė vieno matęs. Jis apstulbo.

— Jie vadinami zebrais, — pasakiau.

— Ar juos kas nudažė?

— Ne, ne. Jie taip atrodo natūraliai.

— O kaip būna, kai lyja?

— Niekaip.

— Dryžiai nenusiplauna?

— Ne.

Buvau atsinešęs kelias morkas. Buvo likusi viena, didelė ir sveika. Išsiėmiau ją iš portfelio. Tą akimirką išgirdau tylų žvyro girgždėjimą dešinėje. Tai buvo ponas Kumaras, artėjantis prie turėklų, kaip visada šlubuodamas ir svyruodamas.