Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Labą dieną, sere.

— Labas, Pi.

Kepėjas, drovus, bet orus vyriškis, linktelėjo mokytojui, kuris irgi atsakė linktelėjimu.

Budrus zebras pastebėjo mano morką ir priėjo prie žemos tvoros. Jis trukčiojo ausis ir švelniai trypė žemę. Perlaužiau morką ir padaviau pusę vienam ponui Kumarui ir kitą pusę — kitam ponui Kumarui. „Ačiū, Pisinai“ — pasakė vienas; „Ačiū, Pi,“ — pasakė kitas. Ponas Kumaras pradėjo pirmas, permesdamas ranką per tvorą. Storos, tvirtos, juodos zebro lūpos smarkiai griebė morką. Ponas Kumaras nepaleido. Zebras suleido į morką dantis ir perkando ją pusiau. Kelias sekundes jis garsiai kramtė vaišes, po to siekė likusio gabaliuko, lūpomis apimdamas pono Kumaro pirštus. Tas paleido morką ir palietė švelnią zebro nosį.

Dabar atėjo pono Kumaro eilė. Jis tiek daug nereikalavo iš zebro. Vos tik jo morkos gabalas atsidūrė zebrui tarp lūpų, jis jį ir paleido. Lupos skubriai įtraukė morką burnon.

Abu ponai Kumarai atrodė labai patenkinti.

— Sakai, zebras ? — paklausė ponas Kumaras.

— Teisingai, — atsakiau. — Jis priklauso tai pačiai šeimai, kaip asilas ir arklys.

— Arklinių rolsroisas, — pasakė ponas Kumaras.

— Koks nuostabus padaras, — pasakė ponas Kumaras.

— Šis — Granto zebras, — pasakiau.

Ponas Kumaras pasakė:

— Equus burchelli boehmi.

O ponas Kumaras tarė:

— Allahu akbar 19

Aš pasakiau:

— Jis toks gražus.

Toliau sau žiūrėjome. 32 skyrius

Yra daugybė pavyzdžių, kaip keistai kartais ima gyventi gyvūnai. Visa tai atitinka antropomorfizmą: tai zoomorfizmas, kai gyvūnas laiko žmogų arba kitą gyvūną savo rūšies atstovu.

Žymiausias atvejis yra ir labiausiai įprastas — kambarinis šuo, taip asimiliavęs žmones į šunijos karalystę, kad nori su jais poruotis, ir šį faktą patvirtins bet kuris šuns savininkas, kuriam yra tekę atplėšti įsimylėjusį šunį nuo įžeisto svečio kojos.

Mūsų auksinis agutis ir dėmėtoji paka buvo labai puikiai susigyvenę, patenkinti vis dūkdavo drauge ir miegojo vienas prieš kitą, kol pirmąjį pavogė.

Jau minėjau mūsų bendrą raganosių ir ožkų kaimenę ir cirko liūtų atvejį.

Yra daug patvirtintų pasakojimų, kaip skęstančius jūreivius iškelia į vandens paviršių ir ten laiko delfinai — šitaip šiems jūrų žinduoliams būdinga padėti vienas kitam.

Literatūroje minimas atvejis, kai šermuonėlis draugiškai gyveno su žiurke, nors kitas žiurkes jis suėsdavo, kaip ir įprasta šermuonėliams.

Ir pas mus buvo atvejis, kai neįprastai pasikeitė grobuonies ir grobio santykiai. Turėjom pelę, kuri kelias savaites gyveno su angimis. Kai kitos įmestos į terariumą pelės pradingdavo per dvi dienas, šioji mažutė ruda Metuzala20 susisuko lizdelį, krovėsi įvairiose slaptavietėse grūdus, kuriuos jai duodavom, ir lakstė sau tiesiog prieš pat nosį gyvatėms. Buvom apstulbinti. Pakabinome ženklą, kad atkreiptume publikos dėmesį į šią pelę. Ji gavo galą neįprastu būdu: jai įkando jauna angis. Gal toji angis nežinojo ypatingo pelės statuso? Galbūt su ja nebendravo? Kad ir kaip ten būtų buvę, pelei įkirto jauna angis, o ją prarijo — ir nedelsdama — vyresnė. Jei čia buvo kokie kerai, juos sulaužė jaunoji gyvatė. Po to viskas grįžo į savo vietas. Visos pelės įprastu greičiu pradingdavo angių ryklėse.

Šiame darbe pasitaiko, kad kalės augina liūtukus. Nors liūtukai užauga didesni už savo globėjas ir daug pavojingesni, jie niekad nesukelia rūpesčių savo motinai, ir ši niekuomet nesiliauja ramiai su augintiniais bendravusi ir jautusi savo autoritetą. Tenka palikti užrašus, kad publikai būtų aišku, jog šuo — tai ne gyvas pašaras, paliktas liūtams (lygiai kaip teko pakabinti ženklą, kad raganosiai — žolėdžiai ir neėda ožkų).

Kaip paaiškinti zoomorfizmą? Ar raganosis neskiria didelio nuo mažo, kietos odos nuo švelnaus kailio? Ar delfinui neaišku, koks yra delfinas? Manau, atsakymas glūdi, kaip jau esu sakęs, tame lašelyje pamišimo, kuris varo gyvenimą pirmyn keistai, bet saugiai. Auksiniam agučiui, kaip ir raganosiams, reikėjo kompanijos. Cirko liūtams visai nesvarbu, kad jų lyderis — silpnutis žmogus; fikcija jiems užtikrina socialinę gerovę ir gelbsti nuo žiaurios anarchijos. O liūtukai išvirstų iš siaubo, sužinoję, kad jų mama — šuo, nes tai reikštų, kad jie neturi mamos — visų blogiausia, kas gali nutikti bet kuriam jaunam šiltakraujam gyvuliukui. Esu tikras, kad net ir ta vyresnioji angis, prarijusi pelę, kažkur savo menko proto gelmėse turėjo pajusti gailesčio dūrį, patirti tą pojūtį, kad ką tik netekta kažko aukštesnio: vaizduotės šuolio nuo vienišos žiaurios roplio tikrovės. 33 skyrius

Jis man rodo atmintinus šeimos dalykus. Pirmiausia vestuvių nuotraukas. Hinduistų vestuvės , pakraščiuose ryškiai prasimušant Kanadai. Jis, kai buvo jaunesnis; ji, kai buvo jaunesnė. Medaus mėnesio jie važiavo prie Niagaros krioklio. Buvo puiku. Tai įrodo šypsenos. Juda atgal per laiką. Nuotraukos iš jo studijavimo dienų TU: su draugais prieš Šv. Miką; jo kambaryje; Divalio metu Žerardo gatvėje; skaitantis Šv. Bazilijaus bažnyčioje balta mantija; su kitokia balta mantija zoologijos katedros laboratorijoje; išleistuvių diena. Visąlaik šypsosi, bet akys kalba ką kita.

Nuotraukos iš Brazilijos su daugybe tripirščių tinginių natūralioje aplinkoje.

Verčiame puslapį ir peršokame per Ramųjį vandenyną — ir čia jau beveik nieko. Jis man sako, kad fotoaparatas tikrai spragsėjo normaliai — kaip paprastai visomis svarbiomis progomis — bet nieko neliko. Ta maža dalelė, kuri ten yra, buvo surinkta Mamadžio ir atsiųsta jau po įvykių.

Dar yra nuotrauka zoologijos sode Labai Svarbaus Asmens vizito metu. Juoda ir balta man atskleidžia kitą pasaulį. Nuotraukoje minia žmonių. Dėmesio centre — Sąjungos kabineto ministras. Fone — žirafa. Grupės pakraštyje atpažįstu poną Adirubasamį, kai buvo jaunesnis.

— Mamadžis? — klausiu rodydamas.

— Taip, — sako jis.

Šalia ministro vyriškis su kaulinių rėmelių akiniais ir labai tvarkingai sušukuotais plaukais. Labai panašus į poną Patelą, tik veidas apvalesnis nei sūnaus.

— Tai tavo tėvas? — klausiu.

Jis purto galvą:

— Nežinau, kas tai.

Stoja kelių sekundžių pauzė. Jis sako:

— Mano tėvas fotografavo.

Tame pačiame puslapyje kita grupinė nuotrauka , daugiausiai mokinukų. Jis paplekšnoja per nuotrauką.

— Tai Ričardas Parkeris , — sako jis.

Aš apstulbęs. Apžiūriu iš arti, bandydamas iš išvaizdos išsiaiškinti asmenybę. Deja , tai vėlgi nespalvota ir dar mažumėlį nesufokusuota. Geresnių laikų atsitiktinė nuotrauka. Ričardas Parkeris žiūri kažkur į tolį. Net nenutuokia, kad jį fotografuoja.

Visą puslapį priešais užima spalvota Aurobindo ašramo baseino nuotrauka. Tai gražus didelis lauko baseinas su švariu, žaižaruojančiu vandeniu, švariu žydru dugnu ir prijungtu nardymo baseinu.

Tolimesniame puslapyje pasirodo Mažosios seminarijos pagrindiniai vartai. Ant arkos užrašytas mokyklos moto: „Nil magnum nisi bonum \ Nėra didybės be gerumo.

Ir tai viskas. Visa vaikystė užfiksuota keturiose praktiškai nereikšmingose nuotraukose.

Jis paniūra.

— Blogiausia tai, — sako jis, — kad aš vos beatmenu, kaip atrodo mano mama. Mintyse dar matau ją, bet tik prabėgomis. Vos tik imu stengtis geriau įsižiūrėti, ji išnyksta. Taip pat ir jos balsas. Jeigu vėl ją pamatyčiau gatvėje, viskas sugrįžtų. Bet nepanašu, kad taip atsitiktų. Labai liūdna, kai neprisimeni, kaip atrodo tavo motina.