Янн Мартел - Pi gyvenimas

Ateinu kiek per anksti. Vos tik nuleidžiu koją ant cementinių priebučio laiptų, pro duris išsiveržia paauglys. Jis dėvi beisbolo uniformą, nešasi beisbolo reikmenis ir labai skuba. Pamatęs mane, jis sustoja kaip įkastas, visas apstulbęs. Jis apsigręžia ir surinka vidun:

— Tėti! Atėjo rašytojas.

Man jis taria „Labas“ ir nuskuodžia tolyn.

Prie durų ateina jo tėvas.

— Sveikas, — sako jis.

— Tai tavo sūnus ? — netikėdamas klausiu aš.

— Taip.

Džiaugdamasis šiuo faktu nusišypso:

— Atleisk, kad deramai nesupažindinau. Jis vėluoja į treniruotę. Jo vardas Nihilas. Vadiname Niku.

Aš prieškambaryje.

— Nežinojau , kad turi sūnų , — sakau. Pasigirsta lojimas. Prie manęs atlekia nedidukas kiemsargis , juodas su rudais pamarginimais, lekuodamas ir uosdamas. Jis šoka man ant kojų: — Ir šunį, — pridedu.

— Jis nepiktas. Tata, tūpk.

Tata nekreipia į jį dėmesio. Išgirstu: „Labas“. Tik šis pasisveikinimas ne toks trumpas ir energingas kaip Niko. Jis ilgas, nosinis ir švelniai yzgiantis „Laaaaaaaabas“, o tas „aaaaaaaaa“ tau lyg tapšnoja per petį ar švelniai tempia už kelnių.

Pasisuku. Palinkusi ant sofos svetainėje, į mane nedrąsiai žvelgia maža ruda mergytė — žavi, rausvais drabužėliais, jaukiai įsitaisiusi savo namuose. Rankose ji laiko oranžinį katiną. Virš jos sukryžiuotų rankų tematyti styrančios abi jo priekinės letenos ir giliai įkniaubta galva. Likusi katino dalis kabo iki pat grindų. Gyvūnas, rodos, visai atsipalaidavęs, kad ir šitaip ištemptas.

— O čia tavo duktė, — sakau.

— Taip. Uša. Uša, brangute, ar tikrai manai, kad Mokasinas šitaip jaučiasi gerai?

Uša numeta Mokasiną. Jis nesutrikęs nudrimba ant grindų.

— Labas, Uša, — sakau.

Ji prieina prie tėvo ir žvilgčioja į mane iš už jo kojos.

— Ką tu čia darai, mažule? — sako jis. — Kodėl slepiesi?

Ji neatsako, tik žiūri į mane šypsodamasi ir paslepia veidą.

— Kiek tau metų, Uša? — paklausiu.

Ji neatsako.

Tada Pisinas Molitoris Patelas, visiems žinomas kaip Pi Patelas, pasilenkia ir pakelia savo dukrą.

— Juk žinai, kaip reikia atsakyti. Mmmm? Tau ketveri metukai. Vienas , du, trys, keturi.

Sulig kiekvienu skaičiumi jis spusteli jos nosies galiuką smiliumi. Jai tai be galo juokinga. Ji kikena ir įsikniaubia jam į kaklą.

Šis pasakojimas baigiasi gerai.

ANTRA DALIS Ramusis vandenynas

37 skyrius

Laivas nuskendo. Jis išleido garsą, lyg būtų atsiriaugėjusi kokia metalinė pabaisa. Viskas suburbuliavo paviršiuje ir po to pradingo. Visa klykė — jūra, vėjas, mano širdis. Sėdėdamas gelbėjimosi valtyje, kažką pamačiau vandenyje.

Sušukau:

— Ričardai Parkeri, ar tai tu? Labai sunku įžiūrėti. O, kad liautųsi šitas lietus! Ričardai Parkeri? Ričardai Parkeri? Taip, tai tu!

Įžiūrėjau jo galvą. Jis stengėsi išsilaikyti vandens paviršiuje.

— Jėzau, Marija, Mahometai ir Višnau, kaip džiaugiuosi tave matydamas, Ričardai Parkeri! Nepasiduok, prašau tavęs. Eikš į valtį. Ar girdi, kaip švilpiu? Frrrrrr! Frrrrrr! Frrrrrr! Tau nepasigirdo. Plauk, plauk! Tu juk geras plaukikas. Nė šimto pėdų neliko.

Jis mane pastebėjo. Atrodė apimtas panikos. Ėmė plaukti prie manęs. Vanduo apie jį smarkiai judėjo. Jis atrodė mažas ir bejėgis.

— Ričardai Parkeri, ar gali patikėti tuo, kas mums nutiko? Pasakyk man, kad tai — tik baisus sapnas. Pasakyk, kad tai ne iš tikrųjų. Pasakyk, kad aš vis dar savo gulte Cimcume , kad aš blaškausi ir vartausi ir kad greitai pabusiu iš košmaro. Pasakyk, kad aš vis dar laimingas. Mama, mano švelnusis išmintingasis angele sarge, kur tu? Ir tu, tėve, mano mylimas rūpintojėli? O tu, Ravi, žavusis mano vaikystės didvyri? Apsaugok mane, Višnau, apgink mane, Alachai, gelbėk mane, Kristau, neiškęsiu! Frrrrrr! Frrrrrr! Frrrrrr!

Jokia mano kūno dalis nebuvo sužeista, bet dar niekad nebuvau patyręs tokio stipraus skausmo, tokio nervų įtempimo, tokios širdgėlos.

Jam nepavyks. Jis nuskęs. Jis vos tejudėjo pirmyn, jo judesiai buvo silpni. Jo nosis ir burna vis panirdavo po vandeniu. Tik akys įbestos į mane.

— Ką darai, Ričardai Parkeri? Argi nemyli gyvenimo? Tai tuomet plauk! Frrrrrr! Frrrrrr! Frrrrrr! Pasispirk kojom. Spirkis! Spirkis! Spirkis!

Jis krustelėjo vandenyje ir paplaukė.

— O kaip mano didžiulė šeima — paukščiai, žvėrys ir ropliai? Jie irgi nuskendo. Visa, ką tik vertinu gyvenime, sugriauta. Ir niekas man nieko nepaaiškina? Man reikės iškęsti visą pragarą be jokio dėmesio iš dangaus? Tokiu atveju, koks proto tikslas, Ričardai Parkeri? Nieko daugiau, kaip apšviesti praktinius klausimus: gauti maisto, drabužių ir priedangą? Kodėl protas negali duoti geresnių atsakymų? Kodėl galim paleisti klausimą toliau, nei gali pasiekti atsakymas? Kam toks platus tinklas, jei mažai žuvies?

Jo galva jau vos besilaikė virš vandens. Jis žiūrėjo aukštyn, paskutinįsyk regėdamas dangų. Valtyje buvo gelbėjimosi ratas su pririšta virve. Įsikibau į jį ir pamojavau ore:

— Ar matai šitą ratą, Ričardai Parkeri? Ar matai? Pagauk jį! Pliumpt! Darsyk pamėginsiu. Pliumpt!

Jis buvo per toli. Bet atlekiančio gelbėjimosi rato vaizdas suteikė jam vilties. Jis atkuto ir ėmė smarkiai, iš paskutiniųjų plakti vandenį.

— Gerai! Viens du. Viens du. Viens du. Kai gali, kvėpuok. Stebėk bangas. Frrrrrr! Frrrrrr! Frrrrrr!

Man širdis sustingo į ledą. Jaučiausi sergąs iš sielvarto. Bet nebuvo laiko šalčio šokui. Ištiko veiklumo šokas. Kažkas manyje nenorėjo atsisakyti gyvenimo, nenorėjo pasiduoti, norėjo kovoti iki paties galo. Iš kur toji mano dalis sėmėsi stiprybės — nežinau.

— Ar ne ironiška, Ričardai Parkeri? Mes — pragare, ir vis tiek bijome nemirtingumo. Žiūrėk, kaip tu jau arti! Frrrrrr! Frrrrrr Frrrrrr! Valio, valio! Tu įveikei, Ričardai Parkeri, tu įveikei. Gaudyk! Pliumpt!

Aš galingai sviedžiau gelbėjimosi ratą. Jis nukrito į vandenį tiesiai jam prieš nosį. Iš paskutinių jėgų jis išsitiesė ir įsikabino į jį.

— Tvirtai laikykis, aš tave įsitrauksiu. Nepaleisk. Traukis akimis, kol aš trauksiu rankomis. Po kelių sekundžių būsi pas mane ir būsime drauge. Palauk. Drauge? Mes būsime draugei Ar aš išprotėjau?

Atsibudau susivokęs, ką darau. Truktelėjau virvę.

— Paleisk tą ratą, Ričardai Parkeri! Paleisk, pasakiau. Nenoriu, kad čia ateitum, ar supranti? Eik kur nors kitur. Palik mane. Dink. Nuskęsk! Nuskęsk!

Jis energingai spyrėsi kojomis. Pastvėriau irklą. Dūriau juo į jį, norėdamas nustumti šalin. Prašoviau ir paleidau irklą.

Griebiau kitą irklą. Įkišau jį į laikiklį ir patraukiau iš visų jėgų, norėdamas nuplukdyti valtį tolyn. Pavyko tik šiek tiek pasukti valtį, ir vienas jos galas atsidūrė dar arčiau Ričardo Parkerio.

Trenksiu jam per galvą! Iškėliau vieną irklą į orą.

Jis buvo greitesnis. Išsitiesė ir įsitraukė į valtį.

— Dieve mano!

Ravis buvo teisus. Iš tikrųjų buvau kitas ožys. Mano gelbėjimosi valtyje atsirado šlapias, drebantis, pusiau prigėręs, sunkiai alsuojantis ir kosintis trimetis subrendęs Bengalijos tigras. Ričardas Parkeris netvirtai pakilo ant kojų ant brezento, sužybsėjo akimis, sutikęs manąsias, ausis tvirtai prispaudęs prie galvos, išsitraukęs visus ginklus. Jo galva buvo tokio dydžio ir spalvos, kaip gelbėjimosi ratas su dantimis.