Янн Мартел - Pi gyvenimas

Šliaužiau irklu. Perkėliau abi kojas į vieną irklo pusę ir pastačiau pėdas ant planšyro. Planšyras — aukščiausias valties kraštas, briauna, jei jums taip labiau patinka. Dar kiek pasislinkau, kol kojos pateko į valtį. Akis laikiau įsmeigęs į brezento kraštą. Kiekvieną sekundę tikėjausi išvysti Ričardą Parkerį, pakylantį ir ateinantį manęs. Keletą kartų iš baimės mane krėtė drebulio priepuoliai. Būtent tai, ką norėjau išlaikyti ramiausiai — kojas — drebėjo labiausiai. Mano kojos dundėjo ant brezento. Negalėjai įsivaizduoti aiškesnio beldimo į Ričardo Parkerio duris. Drebulys sklido į rankas, taip ir tegalėjau laikytis. Visi priepuoliai praėjo.

Kai jau buvau gerokai persisvėręs į valtį, prisitraukdamas pasikėliau. Žvilgtelėjau už brezento krašto. Nustebau išvydęs, kad zebras dar gyvas. Jis gulėjo prie valties galo, kur buvo nukritęs, apatiškas, bet pilvas vis dar kilnojosi, o akys judėjo pilnos siaubo. Jis gulėjo savo pusėje, atsisukęs į mane, galva ir sprandu nepatogiai įsirėmęs į šoninį valties suolą. Jam buvo žiauriai lūžusi užpakalinė koja. Jos kampas buvo visiškai nenatūralus. Pro odą išsikišęs kaulas, koja kraujavo. Tik jo plonytės priekinės kojos atrodė normaliai gulinčios. Jos buvo sulenktos ir tvarkingai pakištos po iškreiptu liemeniu. Kartkartėmis zebras pakratydavo galvą, sulodavo ir prunkšteldavo. Kitais tarpais gulėjo ramiai.

Tai buvo gražus gyvūnas. Drėgni ruožai spindėjo ryškiai baltai ir intensyviai juodai. Mane taip graužė susirūpinimas, kad negalėjau ilgiau apie tai galvoti; vis dėlto prabėgomis, kaip silpnutė pavėlavusi mintis, mane pakerėjo neįprastas, švarus, meniškas jo sudėjimo ryškumas ir galvos gražumas. Daug svarbesnis man buvo keistas faktas, kad Ričardas Parkeris dar nebuvo jo papjovęs. Normaliu atveju jis turėjo pribaigti zebrą. Tai ir daro plėšrūnai — jie pjauna savo grobį. Esamomis aplinkybėmis, kai Ričardas Parkeris patyrė milžinišką protinę įtampą, baimė turbūt turėjo sukelti ypatingą agresijos lygį. Zebras tikrai turėjo būti paskerstas.

Greitai atsiskleidė jo gyvybę išgelbėjusi priežastis. Ji man sustingdė kraują — o po to mažumėlį apramino. Iš už brezento krašto kyštelėjo galva. Ji pažiūrėjo tiesiai į mane, visa išsigandusi, pasislėpė, vėl pasirodė, vėl pasislėpė, dar sykį pasirodė, prapuolė paskutinįsyk. Tai buvo panaši į lokio, lyg ir pliktelėjusi, dėmėtosios hienos galva. Mūsų zoologijos sode buvo klanas iš šešių hienų, dvi dominuojančios patelės ir ketvertas paklūstančių patinų. Jie buvo siunčiami į Minesotą. Čia buvo patinas. Pažinau jį iš dešiniosios ausies, kuri buvo smarkiai įplėšta, o sugijęs rantytas kraštas liudijo buvus seną smurtą. Dabar suvokiau, kodėl Ričardas Parkeris dar nebuvo papjovęs zebro: jo jau nebuvo valtyje. Tokioje mažoje erdvėje negalėjo išsitekti ir tigras, ir hiena. Jis, matyt, nukrito nuo brezento ir nuskendo.

Turėjau išsiaiškinti, kaip čia atsitiko, kad gelbėjimosi valtyje atsirado hiena. Abejojau, kad hienos sugebėtų plaukti atviroje jūroje. Padariau išvadą, kad ji jau turėjo būti valtyje, pasislėpusi po brezentu, ir kad jos tiesiog nepastebėjau, kai nušokau. Sumąsčiau ir dar kai ką: dėl hienos tie jūrininkai ir įmetė mane į valtį. Jie nesistengė išgelbėti man gyvybės. Jiems tai mažiausiai rūpėjo. Jie mane panaudojo kaip pašarą. Jie tikėjosi, kad hiena puls mane ir kad kaip nors jos atsikratysiu ir taip paruošiu valtį jiems, nesvarbu, ar tai kainuotų man gyvybę. Dabar supratau, į ką jie taip smarkiai rodė, kol pasirodė zebras.

Niekad nemaniau, kad būčiau patenkintas uždarytas ankštoje erdvėje su dėmėtąja hiena, tačiau štai jums, kad norit. Iš tikrųjų buvau dvigubai patenkintas: jei ne ta hiena, jūrininkai nebūtų įmetę manęs į gelbėjimosi valtį, būčiau likęs laive ir, be abejo, nuskendęs; o jei reikėtų pasirinkti, su kokiu laukiniu žvėrim gyventi, tai jau geriau atviras šuns žiaurumas, nei katino galia ir slėpiningumas. Atsikvėpiau trupučiuką lengviau. Atsargos dėlei grįžau prie irklo. Atsisėdau raitomis ant jo, ant apvalaus pamauto gelbėjimosi rato krašto, kairiąja koja ant pirmagalio, dešiniąja — ant planšyro. Buvo gan patogu, ir buvau veidu į valtį.

Apsidairiau. Nieko — vien jūra ir dangus. Tas pats, kaip ir esant bangavimo viršūnėj. Jūra trumpai imituodavo visus žemės bruožus — visas kalvas, visus slėnius, visas lygumas. Pagreitinta geotektonika. Aplink pasaulį per aštuonias bangas. Tik niekur negalėjau rasti savo šeimos. Vandenyje plūduriavo daug daiktų, bet nė vienas neteikė man vilties. Daugiau gelbėjimosi valčių nebuvo matyti.

Oras sparčiai keitėsi. Jūra, tokia neaprėpiama, tokia kvapą gniaužiančiai begalinė, judėjo lygiai ir pastoviai; vėjas sušvelnėjo iki melodingo brizo; purūs, skaisčiai balti debesėliai ėmė šviesti neaprėpiamoje švelniai žydroje bedugnėje. Aušo puiki diena Ramiajame vandenyne. Mano marškiniai jau ėmė džiūti. Naktis pranyko taip pat staiga, kaip ir laivas.

Pradėjau laukti. Mintys sukosi kaip pašėlusios. Tai kabindavausi į praktines staigaus išgyvenimo detales, tai būdavau tiesiog nusmūgiuotas skausmo ir tyliai verkiau pražiojęs burną ir susiėmęs už galvos. 42 skyrius

Ji atplaukė ant bananų salelės šviesos aureolėje, graži lyg Mergelė Marija. Už jos kilo saulė. Stulbinančiai liepsnojo jos plaukai.

Surikau:

— O palaimintoji Didžioji Motina, Pondičerio vaisingumo deive, pieno ir meilės šaltini, stebuklingoji malonumo sauja, erkių siaube, verkiančiųjų paguoda, ar ir tau tenka matyti šią tragediją? Neteisinga, kad švelnumą turi ištikti košmaras. Geriau jau būtum numirusi. Kaip skaudžiai aš patenkintas, tave matydamas. Tu neši vienodai džiaugsmo ir skausmo. Džiaugsmo, nes tu — su manim, tačiau ir skausmo, nes tai neilgam. Ką tu žinai apie jūrą? Nieko. Ką tu žinai apie jūrą? Nieko. Be vairuotojo šis autobusas — pasmerktas. Baigta mūsų gyvenimui. Eikš į valtį, jei tavo likimas — užmarštis: tai mūsų artimiausioji stotelė. Galim sėdėti drauge. Jei nori, sėsk prie lango. Tik vaizdas liūdnas. Oi, gana jau šito veidmainiavimo. Pasakysiu aiškiai: myliu tave, myliu tave, myliu tave, myliu tave, myliu tave, myliu tave. Tik, atsiprašau, ne vorus.

Tai buvo Oranžinukė — taip pavadinta, nes tokia jau buvo — trofėjinė mūsų Borneo orangutange matriarchė, zoologijos sodo žvaigždė ir dviejų nuostabių berniukų motina, apsupta krūvos juodų vorų, kurie šliaužiojo aplink lyg kokie piktdžiugiški gerbėjai. Bananus, ant kurių ji plaukė, neiširusius laikė nailoninis tinklas, su kuriuo tie buvo nuleisti į laivą. Kai ji nužengė nuo bananų į valtį, jie šoktelėjo aukštyn ir apsivertė. Tinklas atsipalaidavo. Net nesusimąstęs, tik todėl, kad galėjau pasiekti ranka ir kad jis ruošėsi skęsti, paėmiau tinklą ir įsitraukiau į valtį — atsitiktinis gestas, kuris galiausiai daugeliu būdu išsaugos man gyvybę; šis tinklas taps viena iš mano didžiausių brangenybių.

Bananai išsisklaidė. Juodieji vorai kaip įmanydami mikliai ropojo, bet jų padėtis buvo beviltiška. Sala po jais subyrėjo. Visi jie nuskendo. Valtis trumpai plaukė vaisių jūroje.

Išsitraukiau tai, ką iš pradžių laikiau nenaudingu tinklu, bet ar nepamaniau nuimti šios bananinės manos derliaus? Ne. Nė vieno vienintelio. Bananai staigiai išsilakstė: juos išsklaidė jūra. Vėliau mane sunkiai slėgs tas kolosalus švaistymasis. Kone tampys traukuliai nuo beviltiško kvailumo.

Oranžinukė buvo visai apsinešusi. Judesiai buvo lėti ir nedrąsūs, o akys atspindėjo stiprią proto sumaištį. Ji buvo pergąsdinta. Keletą minučių ji pagulėjo ant brezento, rami ir tyli, kol paskui pasitempė ir visiškai įkrito į valtį. Išgirdau, kaip riktelėjo hiena. 43 skyrius