Янн Мартел - Pi gyvenimas

Laivas krestelėjo ir pasigirdo tas garsas, pabaisiškas metalinis riaugtelėjimas. Kas tai? Ar tai kolektyvinis žmonių ir gyvūnų riksmas, besipriešinant artėjančiai mirčiai? Ar pats laivas išleidžia dvasią? Nuvirtau. Pašokau ant kojų. Vėl pažiūrėjau už borto. Jūra kilo. Bangos artėjo. Mes greitai skendome.

Aiškiai išgirdau klykiant beždžiones. Kažkas purtė denį. Iš lietaus išniro gauras — laukinis Indijos jautis — ir nudundėjo pro mane, persigandęs, nevaldomas, sužvėrėjęs. Žiūrėjau į jį apstulbęs ir baisiai nustebęs. Viešpatie, kas gi jį paleido?

Nubėgau prie laiptų į tiltelį. Ten būdavo karininkų, vienintelių žmonių laive, kalbančių angliškai, mūsų likimo valdovų, kurie pataisys visą šitą sumaištį. Jie pasirūpins mano šeima ir manim. Užkopiau į vidurinį tiltelį. Dešiniojo borto pusėje nieko nebuvo. Nulėkiau į kairiąją pusę. Pamačiau tris vyrus, įgulos narius. Pargriuvau. Pasikėliau. Jie žiūrėjo per bortą. Sušukau. Jie atsisuko. Pažiūrėjo į mane ir vieni į kitus. Persimetė keliais žodžiais. Greitai priėjo prie manęs. Pajutau, kaip many prasiveržė dėkingumas ir palengvėjimas. Pasakiau:

— Ačiū Dievui, radau jus. Kas gi čia vyksta? Aš baisiai persigandęs. Laivo dugne yra vandens. Jaudinuosi dėl savo šeimos. Negaliu nusileisti iki ten, kur mūsų kajutės. Ar tai normalu? Ar manote..

Vienas iš vyrų nutraukė mane ir įbruko gelbėjimosi liemenę į rankas kažką šaukdamas kiniškai. Pastebėjau oranžinį švilpuką, karantį nuo liemenės. Vyrai energingai linksėjo man. Nenustebau, kai jie suėmė mane ir pakėlė savo tvirtomis rankomis. Maniau, kad jie man padeda. Taip pasitikėjau jais, kad jaučiausi dėkingas, kai jie nešė mane iškėlę. Tik kai išmetė mane per bortą man kilo abejonių. 39 skyrius

Nukritau iš keturiasdešimt pėdų ant pravynioto brezento, dengiančio gelbėjimosi valtį, lyg šokinėdamas ant batuto. Per stebuklą nesusižeidžiau. Pamečiau gelbėjimosi liemenę, tik švilpuko ne — jis liko man rankoje. Valtis buvo pusiau nuleista ir likusi kaboti. Ji kybojo ant keltuvo, siūbuodama audroje, maždaug dvidešimt pėdų virš vandens. Pažiūrėjau aukštyn. Du vyrai žiūrėjo žemyn į mane, pasiutusiai mojo į valtį ir šaukė. Nesupratau, ko jie iš manęs nori. Pamaniau, kad jie ketina šokti paskui mane. O jie pasuko galvas, atrodė persigandę, ir ore pasirodė šis padaras, grakštus lyg oru skriejantis lenktynių žirgas. Zebras nepataikė ant brezento. Tai buvo Granto zebras, sveriantis per penkis šimtus svarų. Jis nukrito su garsiu trenksmu ant paskutinio suolo, sulaužė jį ir sukrėtė visą valtį. Gyvūnas sušuko. Turėjau tikėtis asilo bliovimo arba arklio žvengimo. Bet nieko panašaus. Būtų galima tai pavadinti tik lojimu: „kva ha ha, kva ha ha, kva ha ha“, išsiveržusiu nuo stipriausios kančios. Padaro lūpos buvo plačiai pražiotos, stačiai atkištos ir drebančios, atidengiančios geltonus dantis ir tamsiai raudonas dantenas. Gelbėjimosi valtis perskrodė orą ir drėbėmės į verdantį vandenį. 40 skyrius

Ričardas Parkeris nešoko paskui mane į vandenį. Plūduriavo irklas, kurį norėjau panaudoti vietoj kuokos. Įsikabinau jo, siekdamas gelbėjimosi rato, jau atsilaisvinusio nuo ankstesnio kliento. Vandenyje buvo baisu. Jis buvo juodas, šaltas ir įniršęs. Jutau, lyg būčiau buvęs griūvančio šulinio dugne. Vanduo vis vertėsi ant manęs. Nuo jo skaudėjo akis. Jis mane traukė žemyn. Vos begalėjau kvėpuoti. Jei nebūtų buvę gelbėjimosi rato, nebūčiau išlaikęs nė minutės.

Pastebėjau trikampį, skrodžiantį vandenį už penkiolikos pėdų. Tai buvo ryklio pelekas. Man per nugarą pakilo ir nusileido baisus virpulys, šaltas ir skystas. Kuo greičiau nuplaukiau prie vieno valties galo, prie galo, kurį vis dar dengė brezentas. Rankomis išsikėliau ant gelbėjimosi rato. Ričardo Parkerio nemačiau. Jo nebuvo nei ant brezento, nei ant suolo. Jis buvo gelbėjimosi valties dugne. Vėl iškilau. Visa, ką trumpai pamačiau kitame gale, tebuvo tabaluojanti zebro galva. Kai vėl nusileidau į vandenį, tiesiog prieš mane blykstelėjo kito ryklio pelekas.

Ryškiai oranžinį brezentą laikė stipri nailoninė virvė, pernerta pro metalinius žiedus ir bukus kablius valties šone. Taip išėjo, kad makalavausi vandeny ties pirmagaliu. Brezentas nebuvo taip saugiai pritvirtintas palei forštevenį — kurio priekis buvo labai trumpas, o kaip veidui — būtų galima pavadinti „riestanosis“, — kaip kad kitur aplink valtį. Brezentas buvo šiek tiek atsipalaidavęs toje vietoje, kur virvė ėjo nuo vieno kablio vienoje forštevenio pusėje iki artimiausio kablio kitoje pusėje. Iškėliau irklą oran ir prakišau jo galą į tą atsipalaidavusią vietą, į tą gyvybę gelbstinčią detalę. Sugrūdau irklą vidun, kiek tik buvo įmanoma. Dabar valties pirmagaliu tapo išsikišusi virš bangų lazda. Prisitraukiau rankomis aukštyn ir kojomis apsivijau irklą. Jo galas įsirėmė į brezentą, bet tasai ir virvė atlaikė. Išlindau iš vandens per dvi tris pėdas. Aukštesnių bangų keteros vis dar daužė mane.

Vienišas, našlaitis kabojau ant irklo Ramiojo vandenyno vidury, priešais buvo subrendęs tigras, po manim — rykliai, o aplink siautė štormas. Jei būčiau žiūrėjęs į savo perspektyvą pagal pliką protą, garantuotai būčiau pasidavęs ir paleidęs irklą, tikėdamasis, kad prigersiu dar nesuėstas. Tačiau nepamenu, kad tomis pirmosiomis sąlyginio saugumo minutėmis būtų aplankiusi nors viena mintis. Net nepastebėjau žaros. Laikiausi įsikibęs irklo, tiesiog tik laikiausi, Dievas žino kodėl.

Po kiek laiko gerai pritaikiau gelbėjimosi ratą. Iškėliau jį iš vandens ir pro skylę prakišau irklą. Galiausiai įsitaisiau taip, kad ratas laikė mane apglėbęs. Dabar tereikėjo laikytis tik kojomis. Jei pasirodytų Ričardas Parkeris, būtų baisiau nulėkt nuo irklo, bet vienam kartui užteks vieno siaubo, prieš tigrą — Ramiojo vandenyno. 41 skyrius

Stichija leido man gyventi toliau. Valtis nenuskendo. Ričardas Parkeris nesirodė akyse. Rykliai šmižinėjo, tačiau nešokinėjo. Bangos taškė mane, bet nenubloškė į vandenį.

Mačiau, kaip vis burbuliuodamas ir riaugėdamas pradingo laivas. Šviesos sumirgėjo ir užgeso. Dairiausi savo šeimos, išsigelbėjusiųjų, kitos gelbėjimosi valties, bet ko, kas būtų galėję suteikti vilties. Nieko nebuvo. Tik lietus, juodo vandenyno bangos plėšikės ir plūduriuojantys tragedijos likučiai.

Nuo dangaus nutirpo tamsa. Liovėsi liję.

Negalėjau amžinai likti toje padėtyje, kaip buvau. Man buvo šalta. Maudė sprandą nuo galvos laikymo ir viso to kilnojimo. Nuo gelbėjimosi rato sopėjo nugarą. Ir kad pamatyčiau kitas valtis, turėjau būti aukščiau.

Sprindis po sprindžio slinkausi irklu, kol kojomis pasiekiau valties nosį. Turėjau veikti itin atsargiai. Spėjau, kad Ričardas Parkeris tupi ant valties grindų po brezentu, nugara į mane, atsisukęs į zebrą, kurį jau, be abejo, bus papjovęs. Iš penkių pojūčių tigrai labiausiai pasikliauja rega. Jų regėjimas labai geras, ypač pastebint judesį. Klausa gera. Uoslė vidutiniška. Turiu galvoje, žinoma, palyginti su kitais gyvūnais. Šalia Ričardo Parkerio aš buvau kurčias, aklas ir užsikimšusią nosimi. Bet šiuo tarpu jis negalėjo manęs matyti, o tokio šlapio — turbūt ir užuosti, o kadangi švilpė vėjas ir ošė lūždamos bangos, jei būsiu atsargus — tai negalės ir išgirsti. Turėjau vilties, jei tik jis dar nepajuto mane esant. Jei jau taip atsitiko, tai jis tikrai mane papjaus. Klausiau savęs, ar jis vis dėlto sugebės iššokti per brezentą.

Baimė ir protas grūmėsi dėl atsakymo. Baimė sakė „Taip“. Jis — nuožmus, 450 svarų plėšrūnas. Kiekvienas jo nagas — aštrus kaip peilis. Protas sakė „Ne“. Brezentas — tvirtas audeklas, visai ne japoniška popieriaus sienelė. Nukritau ant jo iš aukštai. Ričardas Parkeris galėtų perdrėksti jį savo nagais — nedaug trukdamas ir ne itin tevargdamas — bet negalėtų tiesiog iššokti per jį kaip spyruoklinis žaisliukas. Ir jis manęs nematė. O kadangi jis manęs nematė, neturėjo priežasties prasiplėšti sau kelio.