Янн Мартел - Pi gyvenimas

Paskutinis mano regėtas laivo pėdsakas buvo alyvos dėmė, blizganti vandens paviršiuje.

Buvau tikras, kad nesu vienas. Buvo nesuvokiama, kad Cimcumas galėtų nuskęsti, ir niekas nė nepypteltų iš susirūpinimo. Jau dabar Tokijuje, Panamos Sityje, Madrase, Honolulu, na, ką gi, net Vinipege, pultuose mirga raudonos lempikės, skamba pavojaus varpai, akys išplėstos iš siaubo, burnos aiksi: „Dieve mano! Cimcumas nuskendo!“, o rankos pačios siekia telefono. Ima žybsėti dar daugiau raudonų lempučių ir skambėti dar daugiau pavojaus signalų. Pilotai lekia prie lėktuvų dar nesuvarstę batraiščių, taip jie skuba. Laivų karininkai suka šturvalus, kol jiems apsisuka galvos. Net povandeniniai laivai suka iš kurso po vandeniu, kad prisidėtų prie gelbėjimo darbų. Netrukus mus išgelbės. Horizonte pasirodys laivas. Atsiras šautuvas hienai nušauti ir zebrui iš kančių išvaduoti. Gal ir Oranžinukė bus išgelbėta. Aš pakilsiu į laivą ir pasveikinsiu savo šeimą. Juos bus paėmusi kita gelbėjimosi valtis. Man tereikia išgyventi dar kelias valandas, kol atplauks šis gelbėjimo laivas.

Nuo savo sėdynės pasiekiau tinklą. Suvyniojau jį ir užmečiau per vidurį ant brezento, kad būtų kaip barjeras, nors ir mažas. Oranžinukė iš esmės atrodė kaip ištikta katalepsijos. Spėjau, kad ji miršta nuo šoko. Man nerimą kėlė hiena. Girdėjau, kaip ji inkščia. Įsitvėriau vilties, kad zebras, kaip įprastas grobis, ir orangutangas, kaip neįprastas, atitrauktų jos mintis nuo manęs.

Viena akim stebėjau horizontą, kita akim — valties galą. Be hienos inkštimo mažai tegirdėjau iš gyvūnų, tik nagus barškant į kietą paviršių ir atsitiktines dejones bei varžomus šūksnius. Neatrodė, kad vyktų didesnė kova.

Ryto vidury hiena vėl pasirodė. Prieš kelias minutes jos inkštimas garsumu pasiekė riksmą. Ji šoko per zebrą ant laivagalio, kur susiėjo valties suolai, sudarydami trikampį. Tai buvo gerai matoma pozicija, o atstumas tarp suolo ir planšyro — apie dvylika colių. Gyvūnas nervingai spoksojo už valties. Turbūt jis mažiausiai norėjo regėti besikilnojančio vandens platybes, nes staiga nuleido galvą ir krito ant valties dugno už zebro. Vietos buvo labai mažai; tarp plataus zebro užpakalio ir keliančių valtį tuščiavidurių talpų, išdėstytų išilgai visos valties po suolais, labai jau mažai erdvės tebuvo hienai. Ji truputį pasiblaškė, kol vėl užlipo ant laivagalio ir per zebrą šoktelėjo į valties vidurį, pradingdama po brezentu. Šis aktyvumo proveržis tetruko vos dešimt sekundžių. Hiena priartėjo prie manęs per penkiolika pėdų. Mano vienintelė reakcija buvo sustingti iš baimės. O zebras, kad ir keista, mikliai pakėlė galvą ir sulojo.

Tikėjausi, kad hiena liks po brezentu. Teko nusivilti. Beveik tuoj pat ji vėl peršoko per zebrą ant laivagalio suolelio. Čia ji kelis kartus bandė įsidrąsinti unkšdama ir nesiryždama. Spėliojau, ką ji ruošiasi daryti. Greitai sužinojau atsakymą: ji žemai nuleido galvą ir apibėgo zebrą ratu, laivagalio suolelį, šoninius ir skersinį suolą, esantį tuoj po brezentu, paversdama tai dvidešimt penkių pėdų uždaru takeliu. Aplėkė vieną ratą, kitą, trečią, ketvirtą, penktą — ir vis pirmyn, nesustodama, kol pamečiau skaičių. Ir visą laiką, ratas po rato, leido labai aukštą garsą: „Jip jip jip jip jip“. Ir vėl reagavau labai lėtai. Buvau apimtas baimės ir tegalėjau stebėti. Žvėris risnojo ganėtinai greitai, o tai nebuvo smulkus gyvūnėlis — tai buvo suaugęs patinas, iš pažiūros apie 140 svarų. Jo kojoms trankant suolelius drebėjo visa valtis, o nagai garsiai caksėjo į paviršių. Kiekvienąkart jam artėjant nuo valties galo įsitempdavau. Jau vien to užteko, kad plaukai imtų stotis piestu, matant link manęs judant padarą, o dar blogiau buvo išgąstis, kad jis taip ir eis tiesiai. Buvo aišku, kad Oranžinukė, kad ir kur būtų, jam kliūtis nebus. O pakeltas brezentas ir tinklo gniužulas buvo dar labiau apgailėtina apsauga. Hienai mažai tebūtų reikėję stengtis, kad atsidurtų pirmagaly, tiesiog man prie kojų. Bet nebuvo panašu, kad ji būtų į tai linkus; kas kartą, pribėgusi skersinį suolelį, ji pasukdavo, ir tematydavau jos kūno viršutinę dalį, spėriai judančią palei brezentą. Bet tokioje padėtyje hienos elgesys buvo visiškai nenuspėjamas, ir ji galėjo nuspręsti užpulti mane be jokio perspėjimo.

Po daugybės ratų ji trumpai stabtelėjo prie galinio suolo ir pritūpė, žiūrėdama apačion, po brezentu. Paskui pakėlė akis ir nukreipė žvilgsnį į mane. Žvilgsnis buvo beveik tipiškas hienai — tuščias ir atviras, akivaizdžiai smalsus, bet neatskleidžiantis jokios minties: kabantis žandikaulis, tvirtai styrančios didelės ausys, žėrinčios juodos akys — jei nepaisytum įtampos, sklindančios iš kiekvienos jos kūno ląstelės, susirūpinimo, nuo kurio žvėris buvo įkaitęs lyg karščiuodamas. Nusiteikiau galui. Nebūčiai. Ji vėl ėmė sukti ratus.

Nusprendęs ką nors daryti, gyvūnas gali tuo užsiimti labai ilgai. Visą rytą hiena lėkė ratais su tuo „jip jip, jip jip, jip“. Retsykiais ji šiek tiek stabtelėdavo prie galinio suolo, bet šiaip ankstesnieji ratai nesiskyrė nuo paskesniųjų, jokių judėjimo variacijų: nei greičio, nei jipavimo tono ar garsumo, nei kelionės krypties prieš laikrodžio rodyklę. Tas jipavimas buvo labai įkyrus ir nepaprastai erzino. Pasidarė taip nuobodu ir grasu stebėti, kad aš galiausiai nusisukau į kitą pusę, stengdamasis saugotis akies krašteliu. Net zebras, pirma prunkštęs kaskart, kai hiena prabėgdavo jam pro galvą, ir tas sustingo.

Vis tiek kiekvieną sykį, hienai sustojus prie galinio suolelio, man širdis šoktelėdavo. Kad ir kaip norėjau nukreipti savo žvilgsnį į horizontą, kur slypėjo mano išgelbėjimas, akys vis grįždavo prie maniakiškojo žvėries.

Nors tikrai nesu linkęs iš anksto nusiteikti prieš bet kokį gyvūną, tačiau visiškai aišku, kad dėmėtoji hiena grožiu nepasižymi. Ji tiesiog nepataisomai bjauri. Storas sprandas ir aukšti pečiai, nusklembti link pasturgalio, atrodo, lyg būtų paimti iš padarkyto žirafos modelio, o gauruotas šiurkštus kailis rodosi sulopytas iš pasaulio kūrimo likučių. Spalva — nevykęs rusvos, juodos, geltonos, pilkos mišinys, o dėmės — nieko panašaus į leopardo rozečių prašmatnumą, jos jau greičiau primena odos ligos simptomus, kokį užkrečiamą susą. Galva plati ir pernelyg masyvi, su aukšta kakta, tarsi lokio, bet lyg plinkanti nuo kaktos, o ausys juokingos lyg pelės, didelės ir apvalios, jei tik nesudraskytos per peštynes. Nasrai amžiais pražioti ir lekuojantys. Šnervės per didelės. Uodega susivėlusi ir nevizginama. Eisena nerangi. Visos dalys krūvoje sudaro lyg ir šunį, bet tokį šunį, kurio niekas nenorėtų laikyti namuose.

Tačiau nebuvau pamiršęs tėvo žodžių. Tai ne bailūs maitėdos. Jei „Nacionalinė geografija“ ir pateikė juos kaip tokius, tai tik todėl, kad toji „Nacionalinė geografija“ filmavo dieną. Hienos diena prasideda pakilus mėnuliui, ir tada ji parodo, kas yra medžiotojas siaubūnas. Hienos puola gaujomis bet kokį gyvulį, kurį galima nuvaryti, ir paleidžia žarnas dar jam belekiant. Jos medžioja zebrus, gnu ir vandens bizonus, ir ne tik senus ar ligotus, bet ir stiprius bandos narius. Jos atakuoja įžūliai, tučtuojau pašokdamos nuo spyrių ir muistymųsi, niekad nenusileisdamos paprasčiausiai dėl valios trūkumo. Ir dar jos gudrios: joms tinka visa, ką tik galima atimti iš jauniklius atsivedusių patelių. Mėgstamiausias patiekalas — dešimties minučių amžiaus gnu, tačiau hienos ėda ir jaunus liūtukus, ir raganosiukus. Jos uolios, jei pastangos atlyginamos. Lygiai per penkiolika minučių iš zebro teliks vien kaukolė, ir ta dar bus jauniklių nutempta ir laisvalaikiu sugraužta irštvoje. Nieko neišmetama; bus suėsta net žolė, kur išsiliejo kraujas. Hienų pilvai akivaizdžiai išpampsta, kai jos praryja didžiulius grobio gabalus. Jei joms pasiseka, tai tiek prisikemša, kad vos bepajuda. Apvirškinusios savo auką, jos iškošti tankius gaurų kamuolius, kuriuos švariai apvalo nuo ėdamų dalykų prieš nurisdamos. Atsitiktinis kanibalizmas — visai įprastas reiškinys iš susijaudinimo ėdant: siekdama kąsnelio zebro, hiena be jokių piktų užmačių gali krimstelėti klano nariui ausį ar šnervę. Nuo šios klaidos hienai nepasidarys bloga. Malonumo tiek daug, kad niekas negali jo sugadinti.