Янн Мартел - Pi gyvenimas

Giliai kvėpuodamas ir stengdamasis atsikratyti pykinimo pamačiau Oranžinukę. Įsivaizdavau, kad ji visiškai nematoma, beveik pirmagalyje po brezentu, besilaikanti kuo toliau nuo hienos. Pasirodo — ne. Ji buvo ant šoninio suolelio, tuoj už hienos trasos krašto ir menkai tepasislėpusi nuo manęs už pūpsinčio brezento. Ji tik per kokį colį kilstelėjo galvą, ir štai aš ją išvydau.

Man buvo baisiai smalsu. Norėjau geriau ją matyti. Nepaisydamas valties siūbavimo atsiklaupiau. Hiena pažiūrėjo į mane, tačiau nepajudėjo. Oranžinukė pateko į regėjimo lauką. Labai susikūprinusi ji abiem rankom laikėsi už planšyro, nuleidusi galvą labai žemai tarp rankų. Ji aiškiai dvėsavo. Nepaisant mane kamavusios tragedijos, nepaisant blogos savijautos, man ištrūko juokas. Tuo momentu visa Oranžinukė dvelkė viena — jūros liga. Man dingtelėjo vaizdelis su nauja rūšimi: retasis jūrinis žaliasis orangutangas. Vėl atsisėdau. Vargšė brangutė taip žmogiškai prastai jautėsi! Juk taip juokinga atpažinti gyvūnuose žmogaus bruožus, ypač beždžionėse, nes tai labai lengva. Beždžionės — aiškiausias mūsų veidrodis gyvūnų pasaulyje. Štai kodėl jos tokios populiarios zoologijos soduose. Aš vėl nusijuokiau. Susidėjau rankas ant krūtinės, nustebęs, kad taip jaučiuosi. Vaje. Tas juokas buvo lyg laimės ugnikalnis, prasiveržęs manyje. Oranžinukė ne tik pralinksmino mane; jai vienai suėjo mudviejų abiejų jūros liga. Dabar jaučiausi puikiai.

Vėl ėmiau kruopščiai tyrinėti horizontą, turėdamas stiprią viltį.

Oranžinukė pasižymėjo ne vien pasiutusia jūros liga, bet ir dar kai kuo: ji buvo nesužeista. Ir dar buvo nusigręžusi nuo hienos, lyg būtų jautusis visiškai saugi ir galinti nekreipti į ją dėmesio. Ekosistema šioje gelbėjimosi valtyje buvo neabejotinai gluminanti. Kadangi gamtoje nėra tokių sąlygų, kur galėtų susitikti dėmėtoji hiena ir orangutangas, nes pirmųjų nėra Borneo, o antrųjų — Afrikoje, tai nėra kaip sužinoti, kokie būtų jų santykiai. Bet man buvo mažai įtikėtina, o gal net visai neįsivaizduojama, kad patekę draugėn šie vaisiaėdžiai medžių ir mėsėdžiai savanų gyventojai taip radikaliai pasidalytų nišomis, jog galėtų visiškai nekreipti dėmesio vienas į kitą. Tikrai orangutangas hienai turėtų kvepėti grobiu, nors ir keistoku, tokiu, kurį paskui ilgai prisimintų dėl stulbinančio dydžio gaurų kamuolių, betgi kur kas skanesniu, nei išmetamasis automobilio vamzdis, ir tikrai vertu, kad pasidairytum po medžių šakas. Ir garantuotai hiena turėtų dvelkti plėšrūnu orangutangui, ir dėl to šis turėtų būti budrus, atsitiktinai nukritus ant žemės gabalui duriano. Bet gamta nuolat pilna staigmenų. Turbūt buvo ne taip. Jei ožkos galėjo taikiai sugyventi su raganosiais, tai kodėl gi negalėtų orangutangai su hienomis? Būtų tikras lobis zoologijos sodui. Reikėtų pakabinti lentelę. Jau mačiau ją: „Miela Publika, nesijaudinkite dėl orangutangų! Jie tupi medžiuose dėl to, kad ten gyvena, o ne dėl to, kad bijo dėmėtųjų hienų. Ateikite per šėrimą arba leidžiantis saulei, kai jie ištrokšta, ir tada pamatysite, kaip jie išlipa iš medžių ir traukia žeme, visiškai netrikdomi hienų“. Tėvas būtų sužavėtas.

Kažkuriuo metu tądien pamačiau pirmąjį egzempliorių būsimo brangaus, ištikimo draugo. Į valties korpusą kažkas bumbsėjo ir braižėsi. Po kelių sekundžių prie pat valties, taip arti, kad galėjau pasiekti, jei būčiau pasilenkęs, pasirodė didelis jūrų vėžlys — su vanagišku snapu, tingiai sukdamas plaukmenis, styrančia iš vandens galva. Jis buvo įspūdingai negražus, maždaug trijų pėdų ilgio, grublėtu gelsvai rudu kiautu išmargintu dumblių dėmėmis, ir tamsiai žaliu snukiu su aštriu snapu, be lūpų, dviem stambiom šnervių skylėm ir juodom akim, dėmesingai įsmeigtom į mane. Išraiška buvo išdidi ir žiauri, lyg pikto senio, besiskundžiančio nepilnu proteliu. Keisčiausia buvo tai, kad roplys iš viso čia buvo. Jis atrodė labai ne savo vietoje, plūduriuodamas vandenyje, tokios keistos formos, palyginti su glotniomis, aptakiomis žuvimis. Bet aiškiai jis buvo savo stichijoje, o ne savo vietoje buvau aš. Jis keletą minučių kybojo palei valtį.

Pasakiau jam: „Plauk, pasakyk laivui, kad aš čia. Eik, eik“. Jis apsisuko ir panėręs dingo iš akių, pakaitom stumdamas vandenį užpakaliniais plaukmenimis. 46 skyrius

Ir debesys, susikaupę ten, kur turėjo pasirodyti laivai, ir slenkanti diena pamažėliais nutrynė man šypseną. Beprasmiška sakyti, kad ta ar ana naktis buvo blogiausia mano gyvenime. Man reikėtų pasirinkti iš tokios daugybės blogų naktų, kad nė vienos neišrinkčiau nugalėtoja. Ir vis dėlto ta antroji naktis jūroje išliko mano atmintyje kaip išskirtinai kankinanti, ir ta kančia kitokia, nei sustingęs pirmosios nakties nerimas, nes tai buvo labiau įprastas kankinimasis palūžus, sklidinas ašarų, liūdesio ir dvasinio skausmo ir besiskiriantis nuo vėlesnių tuo, kad vis dar turėjau jėgų viską gyvai jausti. O prieš tą baisingąją naktį buvo baisingasis vakaras.

Pastebėjau aplink valtį ryklių. Saulė jau ėmė traukti dienai užuolaidas. Tai buvo taikus oranžinės spalvos ir raudonio sprogimas, didinga spalvų simfonija, antgamtiškų proporcijų spalvota drobė, iš tiesų įspūdingas saulėlydis Ramiajame vandenyne, pateiktas man, sakyčiau, visai be reikalo. Tai buvo pilkšvieji rykliai — miklūs, smailiasnukiai plėšrūnai su ilgais lyg galvažudžių peiliai dantimis, pastebimai kyšančiais iš nasrų. Jie buvo kokių šešių ar septynių pėdų ilgio, o vienas dar didesnis. Stebėjau juos sunerimęs. Didžiausiasis greitai priplaukė prie valties, lyg ruošdamasis pulti, su nugaros peleku, kyšančiu iš vandens per kelis colius, bet pranėrė pro apačią prieš pat pasiekdamas mus ir sublizgėjo po kojom bauginančiu grakštumu. Jis sugrįžo, šį kartą taip nebepriartėjo, o po to pradingo. Kiti rykliai pabuvo kiek ilgiau, priplaukdami ir nuplaukdami skirtingame gylyje, kai kurie aiškiai matomi ir pasiekiami ranka vandens paviršiuje, kiti giliau. Buvo ir kitokių žuvų, didelių ir mažų, spalvingų, įvairių formų. Gal būčiau įdėmiau pats apžiūrėjęs, jei man akių nebūtų prikaustę kas kita: pasirodė Oranžinukės galva.

Ji pasisuko ir uždėjo ranką ant brezento lygiai tokiu pat judesiu, kaip kad aš ar jūs uždėtumėte ranką ant gretimos kėdės atlošo, jausdamiesi visiškai atsipalaidavę. Bet ji aiškiai buvo nusiteikusi ne taip. Su visiškai liūdna ir gedulinga išraiška ji ėmė dairytis aplink, lėtai sukiodama galvą iš vienos pusės į kitą. Akimirksniu beždžioniškas panašumas į mus neteko žavesio. Zoologijos sode ji buvo pagimdžiusi du jaunus beždžioniukus, dabar jau augalotus penkerių ir aštuonerių metų patinus, kuriais ji — kaip ir mes — labai didžiavosi. Jų, be abejo, jinai ir ieškojo, dairydamasi po vandenį, nesąmoningai mėgdžiodama tai, kuo aš užsiėmiau pastarąsias trisdešimt šešias valandas. Ji pastebėjo mane, bet niekuo to neišreiškė. Buvau tiesiog dar vienas gyvūnas, visko netekęs ir pasmerktas mirti. Man staiga krito nuotaika.

Tada tik urgztelėjusi, kad atkreiptų dėmesį, ėmė siautėti hiena. Ji visą dieną nebuvo pajudėjusi iš savo vietos. Ji ištiesė priekines letenas zebro pusėn, išsitempė ir sugavo dantimis odos klostę. Šiurkščiai truktelėjo. Nuo zebro pilvo atplyšo gabalas kailio lyg popierius nuo įvyniotos dovanos, juosta lygiu kraštu, tik be garso, kaip plėšiant odą, ir su didesniu pasipriešinimu. Tuoj pat lyg upė plūstelėjo kraujas. Lodamas, prunkšdamas ir žviegdamas atkuto zebras, stengdamasis apsiginti. Jis ištiesė priekines kojas ir apgręžė galvą, bandydamas įkąsti hienai, bet žvėris buvo nepasiekiamas. Jis pakratė gerąją užpakalinę koją, bet nepasiekė nieko daugiau, tik atskleidė, kas ten per spardymasis buvo praeitą naktį: tai kanopa daužė valties kraštą. Zebro mėginimai apsiginti tik įsiutino hieną urgzti ir kandžiotis. Ji iškando zebrui šone atvirą žaizdą. Kai hienos jau netenkino tai, ką ji pasiekia iš už zebro, ji užšoko jam ant šlaunų. Ji ėmė traukti žarnų ringes ir kitus vidurius. Ji tai darė be jokios tvarkos. Krimstelėjo čia, gurkštelėjo ten, lyg pametusi galvą nuo gausybės rago priešais save. Surijusi pusę kepenų, ji ėmėsi tempti balsvą, panašų į balioną skrandžio maišą. Bet tas buvo sunkus, o kadangi zebro šlaunys buvo aukštesnės už pilvą, o kraujas — slidus, hiena pradėjo slysti į savo auką. Jos galva ir pečiai paniro zebrui į žarnas, iki pat priekinių letenų linkio. Ji pabandė iškilti, bet tik įslydo atgal. Galiausiai ji ir liko tokioje padėtyje, pusiau viduj, pusiau lauke. Zebras buvo gyvas ėdamas iš vidaus.