Янн Мартел - Pi gyvenimas

Pirmąsyk pagalvojau apie maistą. Per tris dienas nebuvau išgėręs nė lašelio, nesuvalgiau nė kąsnio ir nė minutės nemiegojau. Suvokus šį paprastą savo silpnumo paaiškinimą, atsirado mažumėlis jėgų.

Ričardas Parkeris vis dar tebebuvo valtyje. Faktiškai jis tiesiai po manimi. Nepaprasta, kad toks dalykas galėtų kelti abejonių, tačiau aš tik po ilgų svarstymų, tik įvertinęs daugybę išprotavimų ir į daug ką atsižvelgęs, padariau išvadą, kad tai ne sapnas ar kliedesys, ne sutrikusi atmintis ar vaizduotė ar dar kokia klaida, bet tikras, realus dalykas, akivaizdžiai regėtas nusilpus, stipriai susijaudinus. To dalyko tikrumą patikrinsiu, kai tik jausiuos pakankamai gerai, kad galėčiau imtis tyrimų.

Kaip sugebėjau nepastebėti 450 svarų bengališkojo tigro dvidešimt šešių pėdų ilgumo gelbėjimosi valtyje pustrečios dienos, buvo galvosūkis, kurį pasilikau vėlesniam laikui, kai jau jusiuos turįs daugiau energijos. Per šį žygį taip išėjo, kad Ričardas Parkeris — neabejotinai didžiausias „zuikis“ navigacijos istorijoje. Nuo nosies iki uodegos galiuko jis užėmė daugiau nei trečdalį laivo, kuriuo plaukė.

Galit pamanyti, kad tuo metu praradau bet kokią viltį. Taip ir buvo. Bet kaip tik dėl to aš atkutau ir pasijutau daug geriau. Tai mes visąlaik matome iš sporto, ar ne? Teniso varžovas stipriai startuoja, tačiau bežaisdamas greitai netenka pasitikėjimo. Čempionas renkasi taškus. Bet baigiamajame sete, kai jau nebėra ko prarasti, varžovas vėl atsipalaiduoja, tampa nerūpestingas, drąsus. Staiga jis ima žaisti kaip patrakęs, ir čempionui tenka sunkiai padirbėti, kad gautų tuos paskutinius taškus. Taip atsitiko ir man. Susidoroti su hiena iš tolo atrodė įmanoma, tačiau Ričardas Parkeris taip smarkiai lenkė mane, kad nebuvo verta nė jaudintis dėl to. Jei tigras valtyje, man galas. Šitai konstatavus, kodėl gi nepasirūpinti savo perdžiūvusia gerkle?

Manau, būtent tai išgelbėjo man gyvybę tą rytą, kad visiškai tiesiogine prasme tiesiog miriau iš troškulio. Kai tik tas žodis iškilo man mintyse, nebegalėjau mąstyti apie ką nors kita, lyg pats tas žodis būtų sūdytas, ir kuo daugiau vartaliojau jį mintyse, tuo darėsi blogiau. Buvau girdėjęs, kad oro stygius labiau prikausto dėmesį nei troškulys. Tačiau turiu pasakyti, kad tik kelioms minutėms. Po keleto minučių numiršti ir dusimo sunkumas praeina. O troškulys — baisiai sekinantis dalykas. Žiūrėkit: Kristus ant kryžiaus mirė, nes užduso, tačiau vienintelis Jo skundas buvo troškulys. Jei troškulys reikalauja tiek pastangų, kad net inkarnavęsis Dievas juo skundžiasi, įsivaizduokit, kokį poveikį tas troškulys turi paprastam žmogui. Jo pakako, kad tiesiog pašėlčiau. Niekad nesu jutęs didesnio fizinio pragaro už šį puvėsių skonį ir išpurtimo pojūtį burnoje, tą nepakeliamą slėgimą gerklės gale, tą jausmą, kad kraujas virsta tirštu, vos bepatekančiu sirupu. Tikrai, tigras palyginti jau buvo pusė bėdos.

Šitaip nustūmiau visas mintis apie Ričardą Parkerį ir be baimės pakilau ieškoti gėlo vandens.

Vandens ieškotojo virgulės smarkiai pasisuko man galvoje, ir iš šaltinėlio ištryško vanduo, kai prisiminiau, kad esu tikrų tikriausioje, klasikinėje gelbėjimosi valtyje ir kad tokia valtis neabejotinai turi būti aprūpinta atsargomis. Tai skambėjo kaip tikrai pagrįstas teiginys. Kuris gi kapitonas šitaip elementariai susikirstų ir nepasirūpintų savo įgulos saugumu? Kuris laivo tiekėjas nepagalvotų užsidirbti kiek papildomų pinigėlių, prisidengęs kilniu tikslu išgelbėti gyvybę? Tapo aišku. Laive yra vandens. Man tereikia jį surasti.

O tai reiškė, kad turiu pakrutėti.

Nusigavau į valties vidurį, prie brezento krašto. Sunkus tai buvo kelias. Jaučiausi, lyg kopčiau į ugnikalnį ir jau ruoščiausi pažvelgti pro kraštą į verdantį oranžinės lavos katilą. Atsiguliau. Atsargiai persvėriau galvą. Nežiūrėjau į nieką daugiau, tik į ką reikėjo. Nemačiau Ričardo Parkerio. Nors hiena buvo aiškiai matoma. Ji vėl buvo už viso to, kas liko iš zebro. Ji žiūrėjo į mane.

Aš jos jau nebijojau. Iki jos nebuvo nė dešimt pėdų, tačiau man širdis nė neplastelėjo. Bent jau tiek naudos buvo iš Ričardo Parkerio buvimo. Bijoti šio juokingo šuns, kai kažkur tupi tigras — tai lyg baimintis rakšties, kai griūva medis. Labai supykau ant to gyvūno:

— Bjaurybė, šlykštus padaras, — suburbėjau.

Vienintelė priežastis, kodėl nepakilau ir neišvijau jos su pagaliu iš valties — tai, kad neturėjau jėgų ir pagalio, o ne drąsos.

Gal hiena pajuto mane esant vyresniuoju? Gal ji sau tarė: „Mane stebi alfų alfa — geriau jau nejudėti?“ Nežinau. Kad ir kaip ten buvo, ji nė nekrustelėjo. Praktiškai iš to, kaip ji nuleido galvą, atrodė, kad ji norėjo pasislėpti nuo manęs. Bet nebuvo prasmės slėptis. Gan greitai ji gaus savo nupelnytą desertą.

Ričardas Parkeris irgi buvo jos keisto elgesio paaiškinimas. Dabar pasidarė aišku, kodėl hiena apsiribojo tokia absurdiškai siaura erdve už zebro ir kodėl taip ilgai laukė prieš jį nudobdama. Tai buvo didesnio žvėries baimė ir baimė paliesti to didesniojo maistą. Įtempta, laikina taika tarp Oranžinukės ir hienos ir atidėtas mano mirties nuosprendis irgi, be abejo, kilo iš to paties: tokio pranašumo grobuonies akivaizdoje visi mes buvome grobis ir normalūs medžioklės būdai buvo iškreipti. Atrodo, tigro buvimas išgelbėjo mane nuo hienos — labai geras chrestomatinis pavyzdys, kaip nuo vilko peršokama prie meškos.

Bet didysis žvėris nesielgė atitinkamai, ir dargi tiek, kad net hiena ėmė savivaliauti. Reikėjo kažkaip paaiškinti Ričardo Parkerio pasyvumą, ir dar tris ilgas dienas. Tai galėjau pagrįsti tik dviem priežastim: medikamentinis apraminimas ir jūros liga. Tėvas reguliariai suleisdavo raminamųjų daugeliui gyvūnų, kad sumažintų jiems stresą. Gal jis taip apramino Ričardą Parkerį prieš pat laivui nuskęstant? Gal šokas sudužus laivui — triukšmas, kritimas į jūrą, baisios pastangos pasiekti gelbėjimosi valtį — sustiprino raminamųjų poveikį? Gal po to įsigalėjo jūros liga? Tai buvo vieninteliai tikėtini paaiškinimai, kuriuos begalėjau suregzti.

Man tas klausimas prarado svarbą. Mane domino tik vanduo.

Ėmiau inventorizuoti valtį.

50 skyrius

Ji buvo tiksliai trijų su puse pėdų gylio, aštuonių pėdų pločio ir dvidešimt šešių pėdų ilgio. Žinau, nes radau tai atspausdinta juodomis raidėmis ant vieno iš šoninių suolų. Ten taip pat buvo sakoma, kad gelbėjimosi valtis numatyta aprūpinti trisdešimt du žmones. Argi nebūtų buvę linksma pasidalyti visa tai su tokia daugybe žmonių? O mūsų gi buvo trejetas, ir baisiai trūko vietos. Valtis buvo simetriška, suapvalintais galais, kuriuos sunkiai atskirsi vieną nuo kito. Valties galą žymėjo mažytis pritvirtintas vairas, ne ką daugiau nei užpakalinis kilio tęsinys, o valties priekį, be manęs, žymėjo liūdniausias, bukiausias visoje valčių statybos istorijoje pirmagalys. Aliuminio korpusas buvo apmuštas kniedėmis ir nudažytas baltai.

Tai buvo valties išorinė pusė. Viduj nebuvo tiek erdvės, kiek galėtum tikėtis, — tai dėl šoninių suolų ir tuščiavidurių talpų. Šoniniai suolai ėjo išilgai per visą valtį, iškildami valties gale ir priekyje ir sudarydami grubiai trikampiškus galinius suolus. Suolai buvo hermetiškų talpų — plūdurų — viršūs. Šoniniai suolai buvo pusantros pėdos pločio, o galiniai — trijų pėdų gylio; taigi atvira valties zona buvo dvidešimties pėdų ilgio ir penkių pėdų pločio. Tai sudarė šimto kvadratinių pėdų teritoriją Ričardui Parkeriui. Šią erdvę skersai dalijo trys skersiniai suolai, įskaičiuojant ir tą, kurį sulaužė zebras. Šie suolai buvo dviejų pėdų pločio ir tolygiai išdėstyti. Jie buvo per dvi pėdas nuo valties grindų — Ričardo Parkerio arena, taip sakant, kur jis gali kelti galvą, prieš skeldamas ją į lubas, jei tupi po suolu. Po brezentu jam buvo dar dvylika colių erdvės — atstumas tarp planšyro, laikančio brezentą, ir suolų, taigi iš viso — trys pėdos, kurių vos užteko jam atsistoti. Grindys, sudėtos iš siaurų apdoroto medžio lentų, buvo plokščios, ir stačiu kampu vertikaliai į jas stovėjo tuščiavidurės talpos. Taigi, nors ir keista, valties galai ir šonai buvo užapvalinti, tačiau vidinis tūris — stačiakampis.