Янн Мартел - Pi gyvenimas

Jis protestavo vis silpniau. Iš šnervių ėmė plūsti kraujas. Kartą ar du jis iškėlė galvą tiesiai į viršų, lyg kreipdamasis į dangų — tai puikiai išreiškė momento šlykštybę.

Oranžinukė nepraleido šių įvykių nemačiom. Ji visa pakilo ant savo suolelio. Savo neproporcingai mažomis kojomis ir masyviu liemeniu ji panėšėjo į šaldytuvą ant kreivų ratų. Tačiau iškėlusi rankas ji atrodė įspūdingai. Jos sieksnis buvo ilgesnis už ūgį — viena ranka kabojo virš vandens, kita siekė skersai valties beveik iki priešingo šono. Ji atitraukė lūpas, parodydama didžiules iltis, ir ėmė riaumoti. Tai buvo gilus, galingas, piktas riaumojimas, stebėtinas tokiam gyvūnui, paprastai tyliam lyg žirafa. Hiena tiek pat išsigando tokio proveržio, kaip ir aš. Ji susigūžė ir atsitraukė. Tačiau neilgai. Įdėmiai paspoksojusi į Oranžinukę, ji pašiaušė sprandą bei pečius ir iškėlė uodegą kaip strėlę tiesiai į viršų. Ji vėl užsikorė ant dvesiančio zebro. Čia, kraujui lašant iš nasrų, ji atsakė Oranžinukei tuo pačiu — aukštesnio tono riaumojimu. Abu gyvūnai buvo per tris pėdas vienas nuo kito, atsukę pražiotus nasrus. Visą savo energiją jie sutelkė riaumoti, kūnai net drebėjo nuo pastangų. Mačiau, kas dedasi giliai hienos ryklėje. Ramiojo vandenyno oras, prieš minutę sklidinas jūros švilpimo ir šnabždesio, natūralios melodijos, kurią laimingesnėmis aplinkybėmis būčiau pavadinęs raminančia, akimirksniu prisipildė šio pasibaisėtino triukšmo, lyg kokio kovos iš paskutiniųjų įtūžio, pilno kurtinančio šautuvų pokšėjimo bei kanonadų ir griaudžiančių bombų sprogimų. Hienos riaumojimas užpildė viršutinį mano girdimą diapazoną, Oranžinukės bosinis griaudėjimas — apatinį, o kažkur tarp jų girdėjau rėkiant bejėgį zebrą. Man persipildė ausys. Daugiau nieko, nė vieno garso nebebuvo galima į jas sukišti ir užregistruoti.

Ėmiau nevaldomai drebėti. Buvau įsitikinęs, kad hiena mesis ant Oranžinukės.

Nė neįsivaizdavau, kad gali būti dar blogiau, bet taip atsitiko. Zebras išprunkštė šiek tiek kraujo už borto. Po kelių sekundžių kažkas smarkiai trinktelėjo į valtį, po to dar kartą. Vanduo aplink mus užvirė nuo ryklių. Jie ieškojo kraujo šaltinio — maisto taip arti, tiesiog po ranka. Jų uodegos blyksėjo iš vandens, galvos mosavo. Valtį vis trankė. Nebijojau, kad apsiversim — maniau, kad rykliai gali pramušti metalinį korpusą ir nuskandins mus.

Sulig kiekvienu smūgiu gyvūnai pašokdavo ir sunerimdavo, bet nesidavė atitraukiami nuo pagrindinio reikalo — riaumoti vienas kitam tiesiai į snukį. Buvau įsitikinęs, kad po garsinio turnyro eis fizinis. Tačiau po kelių minučių viskas staiga nutrūko. Įpykusi ir čepsėdama Oranžinukė nusisuko, o hiena nuleido galvą ir pasitraukė už zebro skerdienos. Nieko neradę, rykliai liovėsi daužę valtį ir galiausiai pasitraukė. Pagaliau stojo tyla.

Ore tvyrojo aitrus dvokas, bjaurus rūdžių ir išmatų mišinys. Visur taškėsi kraujas, tenantis į tamsiai raudonus krešulius. Zirzė viena musė, tas garsas man skambėjo lyg beprotybės ženklas. Tą dieną horizonte nepasirodė nė vienas laivas, niekas, o dabar diena baigėsi. Kai saulė nuslydo už horizonto, man mirė ne vien tik diena ir zebras, bet ir šeima. Sulig tuo antruoju saulėlydžiu neviltį pakeitė skausmas ir sielvartas. Jie mirę, jau negalėjau to neigti. Kaip tai pripažinti širdyje?! Netekti brolio — tai netekti žmogaus, su kuriuo gali dalytis brendimo įspūdžiais, kuris tau kada nors duotų brolienę, sūnėnų ir dukterėčių — padarų, kurie užpildytų tavo gyvenimo medį ir suteiktų jam naujų šakų. Netekti tėvo — netekti žmogaus, kurio vadovavimo ir pagalbos tu sieki, kuris tave remia lyg medžio kamienas šakas. Netekti mamos — na, tai lyg netekti saulės virš galvos. Tai lyg netekti... Atleiskit, aš nebetęsiu. Atsiguliau ant brezento ir visą naktį verkiau ir liūdėjau, įsikniaubęs veidu į rankas. Hiena gerą dalį nakties praėdė. 47 skyrius

Išaušo diena, drėgna ir apsiniaukusi, pūtė šiltas vėjas, o dangus buvo užsitraukęs pilkais debesimis, primenančiais susiglamžiusias purvinas paklodes. Jūra nebuvo pasikeitusi. Ji vis taip pat siūbavo valtį aukštyn žemyn.

Zebras buvo vis dar gyvas. Negalėjau tuo patikėti. Jo kūne buvo dviejų pėdų platumo skylė, fistulė, lyg ką tik išsiveržęs vulkanas, išspjaudęs pusiau apgraužtus organus, žioruojančius šviesoje arba dulsvai sausai žiojinčius, bet vis dar pulsuojančius gyvybinėse vietose, nors ir silpnai. Judesių — vien užpakalinės kojos tirtėjimas ir reti sumirksėjimai. Aš buvau pašiurpęs. Nė nemaniau, kad gyva būtybė galėtų iškęsti tokias žaizdas ir vis dar laikytis.

Hiena buvo įsitempusi. Ji nesiruošė pritūpti nakties poilsio, nors jau ir prašvito. Gal dėl to, kad šitiek prisipūto: jos pilvas smarkiai išpampo. Ir Oranžinukė buvo pavojingai nusiteikusi. Ji nenustygo vietoje ir vis rodė dantis.

Likau kur buvęs, susirietęs į kamuoliuką prie valties priekio. Nusilpo ir kūnas, ir siela. Bijojau, kad įkrisiu į vandenį, jei mėginsiu balansuoti ant irklo.

Apie vidurdienį zebras nugaišo. Jo akys sustiklėjo, ir jis jau visiškai nebereagavo į atsitiktinius hienos puolimus.

Siausmas prasidėjo pavakariais. Įtampa išaugo nebepakeliamai. Hiena jipavo. Oranžinukė niurnėjo ir garsiai čepsėjo. Tik staiga jų nepasitenkinimas susiliejo ir šoktelėjo iki pat viršūnės. Hiena stryktelėjo per zebro likučius ir puolė Oranžinukę.

Tikiuosi, aiškiai nupasakojau, kokia pavojinga hiena. Tai buvo visiškai aišku, jog mintyse atsisveikinau su Oranžinukė dar jai nė nepradėjus gintis. Neįvertinau jos. Neįvertinau jos tvirtumo.

Ji trenkė tam žvėriui per galvą. Tai buvo tikrai kažkas pritrenkiančio. Mano širdis ištirpo iš meilės, susižavėjimo ir baimės. Ar minėjau, kad ji anksčiau buvo kambarinis gyvūnėlis, beširdiškai išmesta savininkų indoneziečių? Jos istorija — kaip ir visų netinkamų būti naminiais gyvūnų. O būna maždaug taip: gyvūnas nuperkamas mažutis ir gražutis. Savininkams jis suteikia daug džiaugsmo. Po to auga jis pats ir jo apetitas. Paaiškėja, kad jo negalima išmokyti padoriai gyventi namuose. Su augančia jo jėga vis sunkiau susitvarkyti. Vieną dieną kambarių tvarkytoja nutraukia paklodę nuo jo vietelės, nusprendusi išskalbti, arba sūnus juokais nugvelbia maisto gabaliuką jam iš letenų — ir dėl tokios, iš pažiūros, smulkmenos gyvūnas piktai iššiepia dantis ir išgąsdina visą šeimą. Ir jau kitą dieną gyvūnas atsiduria šeimyninio džipo gale, lydimas savo žmogiškųjų brolių ir seserų. Važiuojama į džiungles. Visiems mašinoje jos pasirodo keistos ir grėsmingos. Randama proskyna. Trumpai išžvalgoma. Ir staiga džipas kad suburgs, iš po ratų spjaudydamas purvą, ir gyvūnas jau mato visus pažinotus ir mylėtus, žiūrinčius į jį pro užpakalinį langą, džipui spaudžiant tolyn. O jis paliktas. Gyvūnas nieko nesupranta.

Jis lygiai taip pat nepasiruošęs šitoms džiunglėms, kaip ir jo žmogiškieji broliai ir seserys. Jis laukia jų sugrįžtant, bandydamas užgniaužti kylančią paniką. Jie nebegrįžta. Saulė nusileidžia. Greitai jis visiškai nusimena ir nebekovoja dėl gyvenimo. Jis mirs iš alkio ar tiesiog šiaip nepasisaugojęs per kelias artimiausias dienas. Arba jį užpuls šunys.

Ir paliktai Oranžinukei galėjo taip pasibaigti. Tačiau ji atsidūrė Pondičerio zoologijos sode. Ji visam laikui liko švelni ir neagresyvi. Dar iš vaikystės prisimenu jos begalines rankas, apglėbusias mane, jos pirštus, kurių kiekvienas buvo tokio ilgio, kaip visa mano ranka, besklaidančius man plaukus. Ji buvo jauna patelė, besimokanti motinystės. Kai ji pasiekė visišką savo laukinę brandą, stebėjau ją per atstumą. Maniau, kad taip gerai ją pažįstu, jog galiu numatyti kiekvieną jos krustelėjimą. Maniau, kad žinau ne tik jos įpročius, bet ir jos galimybių ribas. Šis žiaurumo, nuožmios narsos pasireiškimas privertė suvokti, jog klydau. Visą savo gyvenimą tepažinau tik dalį jos.