Янн Мартел - Pi gyvenimas

Ji trenkė žvėriui per galvą. Ir dar kaip trenkė. Žvėris vožėsi galva į suolą, kurį buvo ką tik pasiekęs, su tokiu trenksmu ir dar plačiai išskėsdamas priekines letenas, kad tikrai pamaniau, jog lūžo arba suolas, arba jo žandikaulis. Po akimirkos hiena vėl pašoko, kiekvienas jos kūno plaukelis pasišiaušęs kaip ir plaukai man ant galvos, tačiau karo veiksmus jau kiek pristabdė. Ji atsitraukė. Aš triumfavau. Jaudinanti Oranžinukės gynyba įkaitino man širdį.

Tai truko neilgai.

Suaugusi orangutango patelė negali nugalėti suaugusio dėmėtosios hienos patino. Tai paprasta empirinė tiesa. Tebūnie tai žinoma zoologams. Jei tik Oranžinukė būtų buvusi patinas, jei ji būtų tiek išaugusi ant svarstyklių, kaip kad man širdyje, gal būtų buvęs kitas reikalas. Bet net ir apkūni bei nusipenėjusi patogioje žvėryno prieglaudoje, net ir tokia ji kažin ar būtų išspaudusi 110 svarų ant svarstyklių. Orangutangų patelės yra perpus mažesnės už patinus. Bet tai nėra paprasčiausias svorio ir brutalios jėgos klausimas. Oranžinukė buvo toli gražu ne beginklė. Visa ko pagrindas — elgsena ir žinojimas. Ką vaisiaėdis žino apie žudymą? Kaip jam išmokti, kur reikia kąsti, kaip smarkiai ir kiek laikyti sukandus? Orangutangas gali būti ir aukštesnis, gali turėti labai stiprias ir mitrias rankas bei ilgas iltis, bet jei jis nežinos, kaip pritaikyti šiuos ginklus — iš to maža tebus naudos. Hiena vien tik savo nasrais įveiks beždžionę, nes ji žino, ko nori ir kaip tai padaryti.

Hiena sugrįžo. Ji stryktelėjo ant suolo ir sugriebė Oranžinukei už riešo, dar prieš šiai trenkiant. Oranžinukė vožė hienai į galvą kita ranka, bet nuo smūgio žvėris tik piktai suurzgė. Ji puolė kąsti, bet hiena buvo greitesnė. Deja, Oranžinukės gynybai trūko taiklumo ir darnos. Jos baimė buvo nenaudinga ir tik trukdė jai. Hiena paleido riešą ir patyrusiai puolė prie gerklės.

Netekęs žado iš skausmo ir siaubo stebėjau, kaip Oranžinukė neveiksmingai daužė hieną ir tąsė ją už plaukų, kai toji spaudė dantimis jai gerklę. Į pabaigą ji labai priminė mus: akyse švietė tokia žmogiška baimė ir virkavo ji taip žmogiškai. Ji pabandė užlipti ant brezento. Hiena smarkiai ją kratė. Ji nukrito nuo suolo ant valties dugno, o su ja ir hiena. Girdėjau triukšmą, bet daugiau nieko nemačiau.

Aš buvau tolimesnė auka. Tai man jau buvo aišku. Sunkokai atsistojau. Sunkiai bemačiau pro ašaras. Daugiau jau nebeverkiau dėl savo šeimos ar dėl artėjančios mirties. Buvau pernelyg priblokštas, kad svarstyčiau apie tai. Verkiau, nes buvau be galo nuvargęs ir mirtinai reikėjo pailsėti.

Žengiau per brezentą. Nors jis buvo tvirtai įtemptas valties gale, viduryje kiek karojo; teko žengti tris ar keturis varginančius, spyruokliuojančius žingsnius. Ir turėjau pasiekti tinklą ir suvyniotąjį brezentą. Ir visa tai nuolat besisupančioje valtyje. Turint omeny mano būseną, tai buvo didelis žygis. Kai žengiau ant skersinio suolo valties viduryje, man jo kietumas suteikė entuziazmo, lyg būčiau nužengęs ant tvirtos žemės. Kojas sukėliau ant suolo ir mėgavausi, kad stoviu ant kieto pagrindo. Jaučiausi apsvaigęs, bet kadangi artėjo pastaroji, tas apsvaigimas tik prisidėjo prie bauginančios didybės pojūčio. Pakėliau rankas prie krūtinės — savo ginklus prieš hieną. Ji žiūrėjo į mane iš apačios. Nasrai buvo raudoni. Oranžinukė gulėjo šalia, priešais negyvą zebrą. Jos rankos buvo plačiai atmestos, o trumpos kojos sulenktos drauge ir kiek pasuktos į vieną pusę. Ji atrodė lyg beždžionių Kristus ant kryžiaus. Išskyrus galvą. Ji buvo be galvos. Sprando žaizda dar kraujavo. Vaizdas buvo šiurpinantis akis ir žudantis dvasią. Prieš pat mesdamasis ant hienos, kad susikaupčiau prieš paskutinę kovą, pažvelgiau žemyn.

Sau tarp kojų, po suolu, išvydau Ričardo Parkerio galvą. Gigantišką galvą. Mano apsvaigę pojūčiai ją prilygino Jupiterio planetai. Jo letenos buvo lyg Encyclopaedia Britannica tomai.

Sugrįžau į valties priešakį ir susmukau.

Naktį praleidau kliedėdamas. Vis dar maniau, kad buvau užmigęs ir prabudau susapnavęs tigrą. 48 skyrius

Ričardas Parkeris taip buvo pavadintas per valdininko klaidą. Bangladešo Chulnos rajone, tuoj už Sandarbanso, buvo ėmusi šėlti pantera. Ji neseniai buvo nusinešusi mažą mergytę. Tebuvo rasta mažutė rankelė su paveiksliuku delne, išpieštu chna, ir kelios plastmasinės apyrankės. Ji buvo septintasis žmogus iš plėšikės papjautųjų per du mėnesius. O toji darėsi vis drąsesnė. Prieš tai jos auka buvo tapęs vyras, kurį ji užpuolė vidury baltos dienos jo paties laukuose. Žvėris nusitempė jį į mišką, kur nugraužė didžiąją dalį galvos, dešinės kojos raumenų ir išdraskė visus vidurius. Vyriškio lavoną rado kabantį ant medžio šakos. Kaimiečiai tą naktį paspendė ten pasalą, tikėdamiesi užklupti panterą ir nudobti, bet toji nepasirodė. Miškų departamentas nusamdė profesionalų medžiotoją. Jis įsirengė nedidukę slėptuvę medyje prie upės, kur buvo dukart užpulta. Ant upės kranto prie kuolo buvo pririštas ožys. Medžioklis laukė keletą naktų. Jis manė, kad pantera bus senas iškaršęs patinas išklibusiais dantimis, tik žmones bepajėgiantis gaudyti. Tačiau į proskyną vieną naktį įžengė dailus tigras. Patelė su jaunikliu. Ožys ėmė bliauti. Keista, bet tigriukas, atrodantis maždaug kokių trijų mėnesių amžiaus, mažai tekreipė dėmesio į ožį. Jis nurisnojo prie vandens, kur ėmė godžiai gerti. Taip pat pasielgė ir jo motina. Iš alkio ir troškulio — antrasis yra stipresnis stimulas. Tik numalšinusi troškulį tigrė atsigręžė į ožį, kad pasisotintų. Medžiotojas turėjo du šautuvus: vieną su tikrais šoviniais, kitą — su paralyžiuojančiomis kulkomis. Šis gyvūnas nebuvo žmogėdra, bet taip arti žmonių gyvenamos vietos jis galėjo kelti grėsmę kaimiečiams, ypač dėl to, kad buvo su tigriuku. Jis paėmė šautuvą su kulkomis. Iššovė, kai tigrė jau kone pargriovė ožį. Tigrė atsitraukė, suurzgė ir nubėgo. Tačiau paralyžiuojančios kulkos juk užmigdo ne pamažėliais, kaip geras puodelis arbatos — jos duoda į galvą lyg butelis stipraus gėrimo. Jei gyvūnas smarkiai judės, tai suveiks dar greičiau. Medžiotojas per raciją išsišaukė pagalbininkų. Jie rado tigrę maždaug už dviejų šimtų jardų nuo upės. Ji vis dar nebuvo praradusi sąmonės. Užpakalinės kojos jau nelaikė, priekinės irgi svyravo. Vyrams priėjus, ji pabandė sprukti, tačiau nebepajėgė. Ji atsigręžė į juos iškėlusi leteną, norėdama mirtinai smogti. Tačiau tik prarado pusiausvyrą. Ji griuvo, ir Pondičerio zoologijos sodas įsigijo du naujus tigrus. Tigriukas buvo rastas netoliese krūmuose, miaukiantis iš baimės. Medžioklis, vardu Ričardas Parkeris, pakėlė jį plikomis rankomis ir, prisiminęs, kaip tas lėkė prie upės atsigerti, pakrikštijo jį Troškuliu. Tačiau valdininkėlis Hauvra geležinkelio stotyje aiškiai buvo tiek apspangęs, kiek ir uolus. Visuose popieriuose, kurie atėjo su tigriuku, buvo aiškiai sakoma, kad jo vardas — Ričardas Parkeris, kad medžiotojo vardas Troškulys, o pavardė — Neduota. Mano tėvas smagiai prisikikeno iš šitos klaidos, o Ričardo Parkerio vardas taip ir prilipo.

Ar Troškulys Neduota kada sugavo panterą žmogėdrą — nežinau. 49 skyrius

Ryte negalėjau pajudėti. Silpnumas buvo prikaustęs mane prie brezento. Net mąstyti buvo sunku. Visą savo energiją skyriau mąstymui. Ilgainiui, lėtai lyg kupranugarių karavanas dykumoje, susimezgė kelios mintys.

Diena buvo kaip ir ankstesnioji — šilta ir apsiniaukusi, debesys slinko žemai, pūtė silpnas vėjelis. Tai buvo viena mintis. Valtis švelniai lingavo — tai buvo kita.