Янн Мартел - Pi gyvenimas

Panašu, kad oranžinė — toji puiki indiška spalva — yra išlikimo spalva, nes visas valties vidus, brezentas, gelbėjimosi liemenės, ratai, irklai ir kone kiekvienas kitas svarbesnis daiktelis buvo oranžiniai. Net plastmasiniai bešračiai švilpukai — ir tie.

Žodžiai Cimcumas ir Panama buvo išrašyti paprastomis juodomis lotyniškomis raidėmis kiekvienoje priešakio pusėje.

Brezentas buvo iš kieto impregnuoto audinio, ilgiau pačiupinėjus — šiurkštus. Jis buvo atvyniotas lygiai tiek, kad atsidengtų vidurinysis skersinis suolas. Taip vienas skersinis suolas buvo po brezentu, Ričardo Parkerio irštvoje; vidurinis buvo tuoj už brezento krašto, atviras; o trečiasis skersinis suolas riogsojo sulūžęs po negyvu zebru.

Buvo šešios įkabos irklams — U formos išpjovos planšyre irklui įstatyti — ir penki irklai, kadangi vieną pamečiau stengdamas nustumti Ričardą Parkerį. Trys irklai buvo sudėti ant vieno šoninio suolo, vienas — ant kito, o dar vienas buvo mano gelbėjamasis priešakio pailginimas. Abejoju, ar šie irklai būtų buvę naudingi irtis pirmyn. Ši valtis buvo aiškiai ne lenktyninė. Sunki, tvirtos konstrukcijos, numatyta santūriai plūduriuoti, tik ne navigacijai, nors manau, kad jei mūsų būtų buvę trisdešimt du, gal ir būtume kiek pairklavę pirmyn.

Į visas šitas detales — ir dar daugelį kitų — iškart neatkreipiau dėmesio. Jas pastebėjau ilgainiui ir tik prireikus. Būdavau žūtbūtiniausioje iš žūtbūtinių padėčių, besišviečiant labai niūriai ateičiai, kai koks nors smulkus daiktelis, kokia nors detalė transformuodavosi ir man nušvisdavo visai kitoje šviesoje. Tai jau nebebūdavo nedidelis daiktelis, kaip prieš tai, bet svarbiausias dalykas pasaulyje, daiktas, išgelbėsiantis man gyvybę. Ir taip buvo tikrai ne vieną kartą. Kaip vis dėlto teisingai sakoma, kad būtinybė — išradimo motina. Kaip teisingai. 51 skyrius

Bet tą pirmąjį kartą, kai gerai apžiūrėjau valtį, nemačiau norimos detalės. Valties galo ir šoninių suolų paviršius buvo ištisinis ir nepadalytas, kaip ir plūdrinių talpų šonai. Grindys lygiai driekėsi, įsirėmusios į korpusą; po jomis nenusimatė jokios slėptuvės. Viena buvo aišku: niekur nėra jokios užrakinamos spintelės, dėžutės ar kokios kitos talpos. Tik lygūs, ištisiniai oranžiniai paviršiai.

Susvyravo mano pagarba kapitonams ir laivo tiekėjams. Virptelėjo mano viltis išgyventi. Išliko troškulys.

O ką, jei atsargos priekyje, po brezentu? Apsisukau ir nušliaužiau atgal. Jaučiausi kaip džiovintas driežas. Pastūmiau žemyn brezentą. Jis buvo gerai įtemptas. Jei jį suvyniočiau, galėčiau prieiti prie atsargų, kurios gal sudėtos apačioje. Bet tai reikštų atverti skylę Ričardo Parkerio irštvoje.

Klausimo nekilo. Mane spaudė troškulys. Ištraukiau iš po brezento irklą. Užsimoviau ant liemens gelbėjimosi ratą. Irklą padėjau skersai valties nosies. Persilenkiau per planšyrą ir nykščiais išstūmiau iš po vieno kablio virvę, laikiusią brezentą. Buvo tikrai nelengva. Bet po pirmojo kablio pasidarė lengviau imtis antrojo ir trečiojo. Tą patį padariau kitoje forštevenio pusėje. Brezentas atsipalaidavo man po alkūnėmis. Gulėjau ant jo visu ūgiu, kojomis į valties galą.

Šiek tiek jį atvyniojau. Akimirksniu man buvo atlyginta. Valties priekis buvo kaip ir galas — čia irgi buvo galinis suolas. O ant jo, vos už kelių colių nuo laivo krašto, lyg deimantas tviskėjo sklendė. Buvo matyti dangčio kontūrai. Širdis ėmė it padūkusi trankytis. Toliau vyniojau brezentą. Įsižiūrėjau po juo. Dangtis buvo suapvalinto trikampio formos, trijų pėdų pločio ir dviejų pėdų aukščio. Tuo momentu šmėstelėjo oranžinė masė. Staigiai truktelėjau galvą atgal. Bet oranžinis daiktas nejudėjo ir ne taip atrodė. Dar sykį pažiūrėjau. Tai buvo ne tigras. Tai buvo gelbėjimosi liemenė. Ričardo Parkerio irštvos gale buvo daugybė gelbėjimosi liemenių.

Per kūną nubėgo drebulys. Tarp liemenių, ne visą, lyg pro lapus, pirmąsyk nedviprasmiškai ir aiškiai išvydau Ričardą Parkerį. Mačiau užpakalines kojas ir dalį nugaros. Mačiau jį rusvą, dryžuotą ir tiesiog milžinišką. Jis gulėjo galva į valties galą, visu ūgiu ant pilvo. Tysojo visiškai nekrutėdamas, tik šonai kilnojosi jam bekvėpuojant. Mirktelėjau netikėdamas, kaip jis arti. Tiesiog čia pat, dvi pėdos po manim. Pasitempęs galėjau žnybtelti jam į užpakalį. O tarp mūsų nebuvo nieko, tik plonas brezentas, kurį lengva apeiti.

„Dieve, saugok mane!“ Dar nė vienas maldavimas nebuvo toks aistringas ir drauge tylutėlis kaip atodūsis. Gulėjau nė nekrustelėdamas.

Man reikėjo gauti vandens. Nuleidau ranką ir tyliai atidariau sklendę. Patraukiau dangtį. Jis atidengė spintelę.

Ką tik minėjau, kaip smulkmenos virsta išsigelbėjimu. Štai ir viena iš jų: dangtis varstėsi ant vyrių per kokį colį ar panašiai nuo priešakinio suolo krašto — o tai reiškė, kad kai dangtis atidarytas, jis sudaro barjerą, atskiriantį dvylika colių atviros erdvės nuo brezento iki suolo, per kuriuos Ričardas Parkeris galėtų prisikasti iki manęs pro gelbėjimosi liemenes. Atvėriau dangtį, kol jis įsirėmė į skersąjį irklą ir brezento kraštą. Nuslinkau prie borto veidu į valtį, viena koja ant atviros spintelės krašto, kita — ant dangčio. Jei Ričardas Parkeris būtų nusprendęs pulti mane iš apačios, jam būtų reikėję nustumti dangtį. Tas stumtelėjimas būtų ir įspėjęs mane, ir padėjęs įkristi nugara į vandenį su gelbėjimosi ratu. Jei jis būtų ėjęs kitu keliu, lipęs ant brezento iš valties galo, būčiau iškart jį pastebėjęs ir vėlgi puolęs į vandenį. Apsidairiau aplink valtį. Jokių ryklių nemačiau.

Pažvelgiau žemyn sau tarp kojų. Maniau, nualpsiu iš džiaugsmo. Atviroje spintelėje tviskėjo nauji blizgantys daiktai. O, manufaktūrinių prekių, žmogaus rankų darbo sukurtojo prietaiso žavesy! Tas materialinių gėrybių apsireiškimo momentas suteikė stiprų malonumą— svaigų vilties, nuostabos, abejonių, jaudulio, dėkingumo sąmyšį, kai visa supuolė į viena — tam mano gyvenime neprilygo jokios Kalėdos, gimtadieniai, vestuvės, Divalis22 ar kitos dovanų teikimo progos. Buvau visiškai apsvaigęs iš laimės.

Mano žvilgsnis tučtuojau rado, ko ieškojau. Nesvarbu, ar tai bus butelis, ar konservų skardinė, ar popierinė dėžė — vandens įpakavimo niekaip nesupainiosi. Šioje gelbėjimosi valtyje gyvybės vynas buvo pateiktas blankaus aukso skardinėse, maloniose paimti. „Geriamasis vanduo“ — buvo parašyta juodomis raidėmis lyg vyno markę žyminčioje etiketėje. HP Foods Ltd — tai buvo vynininkas. 500 m l — tai turinys. Šių skardinių buvo begalės, net nesuskaičiuosi vienu žvilgsniu.

Ištiesiau drebančią ranką ir paėmiau vieną skardinę. Ji buvo vėsi ir sunki. Papurčiau. Oro burbulas viduje dusliai sukliuksėjo. Jau tuoj būsiu išgelbėtas nuo savo pragariško troškulio. Nuo tos minties pagreitėjo pulsas. Man tik reikia atidaryti skardinę.

Stabtelėjau. O kaip tai padaryti?

Turiu skardinę — garantuotai turiu ir konservų atkimštuvą? Pasižiūrėjau spintelėn. Ten buvo didi gausybė daiktų. Pagriozdžiau. Ėmė trūkti kantrybės. Skausminga viltis jau buvo nuėjusi vaisingu keliu. Man reikia gerti dabar — arba numirsiu. Negalėjau rasti trokštamo įrankio. Bet nebuvo laiko bergždžiai krimstis. Reikėjo veikti. Gal atplėščiau ją nagais? Pamėginau. Nepavyko. Dantimis? Net nevertėjo bandyti. Pažvelgiau už planšyro. Brezento kabliai. Trumpi, buki, kieti. Atsiklaupiau ant suolo ir persisvėriau per bortą. Abiem rankom laikydamas skardinę, staigiai trenkiau ją iš apačios per kablį. Liko gera žymė. Dar sykį taip padariau. Dar viena žymė šalia pirmosios. Žymė po žymės, ir gudrybė pavyko. Pasirodė vandens perlas. Nulaižiau. Apsukau skardinę ir ėmiau ją daužyti į kablį palei kitą viršaus kraštą, kad padaryčiau dar vieną skylę. Kaliau kaip fanatikas. Padariau didesnę skylę. Atsisėdau ant planšyro. Laikiau skardinę prie veido. Išsižiojau. Pakėliau skardinę.