Янн Мартел - Pi gyvenimas

Norėčiau aprašyti, kas buvo toliau — ne tai, ką mačiau, ką aš dar sugebėčiau apibūdinti, bet kaip jaučiausi. Ričardą Parkerį regėjau tokiu rakursu, kuris atskleidė visą jo didybę: iš nugaros, pusiau pasikėlusį, pasukta galva. Jo laikysena buvo lyg pozuojant, tarsi tai būtų sąmoningas, net kiek dirbtinis galybės meno demonstravimas. Ir dar kokio meno, kokios galybės! Jau vien jo buvimas buvo triuškinantis, nors drauge akis glostė jo grakštumas. Jis buvo nepaprastai raumeningas, bet šlaunys buvo plonos, o žvilgantis apdaras laisvai kabojo ant torso. Kūnas — ryškiai rudai oranžinis, išmargintas juodais vertikaliais dryžiais, buvo nesulyginamai puikus, malonus siuvėjo akiai su skaisčiai balta krūtine bei pašonėmis ir juodais ilgos uodegos žiedais. Galva buvo didelė ir apvali, su grėsmingomis žandenomis, stilinga barzdele ir keletu gražiausių iš kačių pasaulio ūsų — storų, ilgų ir baltų. Ant galvos buvo nedidukės, išraiškingos ausys tobulos arkos formos. Morkinis snukis — su plačiu tarpuakiu ir raudona nosimi, pagražintas varinio atspalvio. Veidą rėmino garbanotas juodas kraštas — ryškus, bet ir subtilus, nes traukė mažiau dėmesio į save, nei į snukio dalį, juo neapibrėžtą — tarpuakį, kurio raudonumas kone spinduliavo. Balti ruoželiai virš akių, ant skruostų ir aplink nasrus švytėjo lyg užbaigiamieji štrichai, verti Katakali26 šokėjo. Rezultatas — snukis, margas lyg drugelio sparnai ir su senstelėjusia kiniška išraiška. Tačiau kai gintarinės Ričardo Parkerio akys sutiko manąsias, žvilgsnis buvo įtemptas, šaltas ir tvirtas, nei lengvabūdiškas, nei draugiškas, ir bylojo apie susivaldymą prieš pat pratrūkstant įniršiui. Jo ausys truktelėjo ir paskui visiškai susiskliautę. Viena jo lūpa keliskart pakilo ir nusileido. Taigi trumpam švystelėjo geltonos iltys — ilgio sulig mano ilgiausiu pirštu.

Kiekvienas plaukelis man ant kūno styrojo klykdamas iš siaubo.

Ir tada pasirodė žiurkė. Nežinia iš kur ant šoninio suolo materializavosi liesa ruda žiurkė, išsigandusi ir uždususi. Ričardas Parkeris atrodė ne mažiau apstulbęs nei aš. Žiurkė stryktelėjo ant brezento ir pasileido link manęs. Nuo to vaizdo, klaikumo ir nuostabos man neatlaikė kojos ir aš tiesiog įvirtau į spintelę. Netikėjau savo akimis, bet graužikas vieną po kitos peršoko visas plausto detales, liuoktelėjo ant manęs ir užlėkė ant viršugalvio, kur pajaučiau jo letenėles, taip gyvuliukui gelbstint savo brangų kailį.

Ričardo Parkerio akys sekė žiurkę. Dabar jos nukrypo man į galvą.

Jis liovėsi gręžęs galvą bei sukęsis ir perkėlė priekines letenas išilgai šoninio suolo krašto. Nors ir sunkus, bet lengvai jis liuoktelėjo ant valties grindų. Mačiau jo pakaušį, nugarą ir ilgą suriestą uodegą. Ausys buvo suskliaustos prie galvos. Trimis žingsniais jis pasiekė valties vidurį. Be jokių pastangų jis pakilo į orą ir užkėlė priekines letenas ant suvynioto brezento krašto.

Jis buvo arčiau nei už dešimties pėdų. Jo galva, krūtinė, letenos — tokios didžiulės! Tokios didžiulės! Dantys — visas kariuomenės batalionas nasruose. Jis ruošėsi šokti ant brezento. Kone numiriau.

Bet jį glumino neįprastas brezento minkštumas. Jis atsargiai jį paspaudė. Atrodė susirūpinęs — jam nepatiko nei tiek daug šviesos, nei tiek atviros erdvės. Dar trikdė ir valties lingavimas. Trumpą akimirką Ričardas Parkeris susvyravo.

Griebiau žiurkę ir numečiau jam. Vis dar iš akių nedingsta vaizdas, kaip ji lekia oru — išskėstos letenėlės ir iškelta uodega, mažutėlis pailgas kapšelis ir miniatiūrinė išangė... Ričardas Parkeris pražiojo nasrus, ir žviegianti žiurkė pranyko juose lyg beisbolo kamuoliukas gaudytojo pirštinėje. Beplaukė uodega murktelėjo vidun lyg įčiulptas makaronas.

Rodos, auka jam patiko. Jis paėjo atgal ir grįžo po brezentu. Man tuoj pat atsigavo kojos. Stryktelėjau ir vėl iškėliau spintelės dangtį, kad uždaryčiau ertmę tarp priekinio suolo ir brezento.

Išgirdau garsų šnarpštimą ir triukšmą nuo velkamo kūno. Nuo judančio svorio valtis kiek sulingavo. Pasigirdo čiaumojimas. Žvilgtelėjau po brezentu. Jis buvo valties viduryje. Dideliais kąsniais, godžiai rijo hieną. Daugiau tokios progos nebebus. Aš išsitempiau ir pačiupau likusias gelbėjimosi liemenes — išsyk šešias — ir paskutinį irklą. Jie padės patobulinti plaustą. Kažką užuodžiau. Tai nebuvo aštrus katės šlapimo kvapas. Tai buvo vėmalai. Jų dėmė plytėjo ant valties grindų. Turbūt čia nuo Ričardo Parkerio. Tai jis tikrai sirgo jūros liga.

Prie plausto pririšau ilgą virvę, — taip gelbėjimosi valtis ir plaustas buvo susieti. Tada pritvirtinau liemenę iš apačios prie visų plausto kraštų. Dar vieną liemenę pririšau skersai gelbėjimosi rato skylės, kad būtų kaip sėdynė. Iš paskutiniojo irklo padariau atramą kojoms, pririšau jį iš vienos plausto pusės, maždaug už dviejų pėdų nuo rato, ir pritvirtinau prie jo paskutiniąją liemenę. Dirbant virpėjo pirštai, gaudžiau orą trumpais gurkšniais, įsitempęs. Patikrinau ir pertikrinau visus savo mazgus.

Apsidairiau po jūrą. Vien didžiuliai, švelnūs bangų kauburiai. Be baltų keterų. Vėjas nestiprus ir pastovus. Pažvelgiau žemyn. Pamačiau žuvų — didžiulių žuvų atsikišusiomis kaktomis ir itin ilgais nugariniais pelekais — jos vadinasi dorados , ir mažesnių žuvų, plonų ir ilgų, man nežinomų, ir dar mažesnių — ir ryklių.

Nuleidau plaustą nuo valties. Jei dėl kokios priežasties jis neplauktų, aš — lavonas. Plaustas žaviai nuslydo į vandenį. Iš tiesų liemenės taip gerai kėlė, kad išstūmė irklus ir gelbėjimosi ratą iš vandens. Bet mano širdis nuėjo į kulnus. Vos tik plaustas palietė vandenį, žuvys išsisklaidė — išskyrus ryklius. Tie pasiliko. Trys ar keturi. Vienas nėrė tiesiai po plaustu. Suurzgė Ričardas Parkeris.

Jutausi kaip kalinys, piratų stumiamas iš laivo.

Pritraukiau plaustą prie pat valties, kiek tik leido išsikišę irklai. Pasilenkiau ir rankomis atsirėmiau į ratą. Pro plausto grindų „plyšius“ pažvelgiau tiesiai į bedugnes jūros gelmes. Vėl užgirdau Ričardą Parkerį. Plojausi plaustan ant pilvo. Gulėjau paslikas, išsiskėtęs ir nė piršto nekrustelėdamas. Laukiau, kad plaustas bet kada apvirs. Arba ryklys kyštels snukį ir įkąs tiesiog kiaurai per liemenes ir irklus. Nieko tokio nenutiko. Plaustas kiek pagrimzdo, palinko ir susvyravo, irklų galams nyrant po vandeniu, bet tikrai laikėsi. Rykliai priartėjo, bet nepuolė.

Pajutau švelnų truktelėjimą. Plaustas pasisuko. Pakėliau galvą. Valtis ir plaustas jau buvo atitolę per visą virvės ilgį, apie keturiasdešimt pėdų. Virvė įsitempė ir iškilo iš vandens siūbuodama ore. Vaizdas buvo labai kankinantis. Pabėgau iš valties, kad išsigelbėčiau. Dabar jau norėjau grįžti. Visas tas reikalas su plaustu labai jau rizikingas. Užtektų rykliui perkąsti virvę, kokiam mazgui atsimegzti ar ūžtelėti didesnei bangai — ir man baigta. Palyginti su plaustu, valtis dabar atrodė patogumų ir saugumo rojus.

Ryžtingai apsiverčiau. Atsisėdau. Kol kas plaustas laikėsi patvariai. Visai gerai veikė ir kojų atrama. Bet buvo labai mažai vietos. Tegalėjau sėdėti ir nieko daugiau. Šitas žaislinis plaustas, plaustelis, plausteliūkštis tiktų kūdrai, bet ne Ramiajam vandenynui. Paėmiau virvę ir ėmiau traukti. Kuo artyn prie valties, tuo lėtyn traukiau. Kai jau buvau visai prie pat, išgirdau Ričardą Parkerį. Jis vis dar ėdė.

Ilgai dvejojau.

Likau plauste. Nebuvo ką daryti. Pasirinkimas buvo tik toks, ar tupėti virš tigro, ar kyboti viršum ryklių. Kuo puikiausiai žinojau, koks pavojingas Ričardas Parkeris. Kita vertus, rykliai dar nebuvo parodę, kokie jie grėsmingi. Patikrinau mazgus, laikiusius virvę prie valties ir prie plausto. Leidau virvę, kol atsidūriau maždaug už trisdešimt pėdų nuo valties — toks atstumas beveik išlaikė pusiausvyrą tarp abiejų mano baimių: būti per arti Ričardo Parkerio ir per toli nuo valties. Virvės likutį, apie dešimt pėdų, apsukau apie atraminį irklą. Jei kiltų reikalas, būčiau galėjęs lengvai jį atpalaiduoti.