Янн Мартел - Pi gyvenimas

Diena ėjo į pabaigą. Ėmė lyti. Visą dieną buvo apsiniaukę ir šilta. Dabar temperatūra krito, lietus merkė įkyriai ir šaltai. Visur aplink mane garsiai ir dykai į jūrą kapnojo gėlo vandens lašai, raibindami jos paviršių. Aš vėl patraukiau virvę. Priartėjęs prie valties pirmagalio, pasisukau ant kelių ir įsitvėriau valties borto. Pasikėliau ir atsargiai žvilgtelėjau per planšyrą. Akiplotyje jo nebuvo.

Skubiai pasiekiau spintelę. Pačiupau lietaus gaudyklę, plastikinį penkiasdešimties litrų maišą, apklotą ir gelbėjimosi instrukcijų vadovą. Užtrenkiau spintelės dangtį. Visai nenorėjau jo užtrenkti — tik apsaugoti savo gėrybes nuo lietaus — bet dangtis paslydo nuo šlapios rankos. Tai buvo šiurkšti klaida. Maža, kad Ričardas Parkeris mane pamatė, kai netyčia nustūmiau šią užsklandą, bet dar ir didžiulį triukšmą sukėliau — taip atkreipiau į save dėmesį. Jis buvo pasilenkęs prie hienos. Greitai atsigręžė. Daugeliui gyvūnų labai nepatinka, kai juos trikdo ėdančius. Ričardas Parkeris suurzgė. Letenos įsitempė. Uodegos galiukas timptelėjo. Kritau atgal ant plausto ir, manau, ne vien nuo vėjo ir srovės, bet ir nuo siaubo atstumas tarp plausto ir valties išaugo taip greitai. Išleidau visą virvę. Laukiau, kad Ričardas Parkeris puls iš valties, lėkdamas per orą, dantimis ir nagais griebdamas mane. Nenuleidau akių nuo valties. Juo ilgiau žiūrėjau, juo nepakenčiamesnis darėsi laukimas.

Jis nepasirodė.

Kol išskleidžiau lietaus gaudyklę sau virš galvos ir sukišau kojas į plastikinį maišą, jau buvau permirkęs iki kaulų. Ir apklotas sudrėko, kai kritau į plaustą. Vis tiek į jį susisukau.

Atslinko naktis. Viskas pradingo juodžių juodžiausioje tamsumoje. Tik vis trūkčiojanti virvė man bylojo, kad dar esu prisitvirtinęs prie valties. Jūra, vos už kelių colių po manim, bet per tolima akims, mėsčiojo plaustą. Vandens pirštai vogčiom grybšteldavo pro plyšius, ir po manim buvo šlapia. 54 skyrius

Lijo kiaurą naktį. Visa ji buvo baisi ir bemiegė. Ir triukšminga. Gaudyklę lietus mušė lyg būgną, ir aplink mane, iš tamsos gelmės, buvo girdėti šnypštimas, lyg būčiau buvęs didžiulio piktų gyvačių lizdo vidury. Pasikeitė vėjas, ir nuo to pasikeitė lietaus kryptis, todėl kūnas, kur jau buvo ėmęs šilti, iš naujo sumirko. Perkėliau lietaus gaudyklę, bet tik tam, kad po kelių minučių būčiau nemaloniai nustebintas, jog vėjas ir vėl pasikeitė. Stengiausi nors truputėlį išlikti sausas ir šiltas, bent kiek — kad nors krūtinė būtų sausa, kur turėjau prisispaudęs gelbėjimosi vadovą, bet drėgmė atkakliai ir ryžtingai plito. Visą naktį tirtėjau nuo šalčio. Ištisai jaudinausi, kad plaustas subyrės, kad atsiriš mazgai, laikę mane prie valties, kad puls ryklys.

Be paliovos tikrinau mazgus ir suraišiojimus, bandydamas skaityti juos lyg aklasis Brailio raštą.

Nakčiai įsibėgėjant, lietus sustiprėjo, ir jūra dar labiau pasišiaušė. Virvė nuo valties jau ne švelniai timpčiojo, bet smarkiai trūkčiojo, o plaustas ėmė juntamiau ir vis neritmingiau linguoti. Jis vis dar plūduriavo, iškildamas virš kiekvienos bangos, bet nebuvo jokio borto nuo vandens apsisaugoti, ir kiekviena lūžtanti banga vertėsi per plaustą, skalbdama mane lyg upė akmenį. Jūra buvo šiltesnė už lietų, bet tai reiškė, kad tą naktį many neliko nė vienos sausos vietelės.

Galiausiai atsigėriau. Nebuvau ištroškęs, bet prisiverčiau atsigerti. Lietaus gaudyklė priminė išverstą skėtį, vėjo išdarkytą lietsargį. Lietus tekėjo į jos centrą, kur buvo skylė. Skylė guminiu vamzdeliu buvo sujungta su gaudyklės maišu, pagamintu iš storo permatomo plastiko. Iš pradžių vanduo turėjo gumos prieskonį, bet netrukus lietus nuskalavo gaudyklę, ir vanduo pasidarė skanus.

Tomis ilgomis šaltomis tamsiomis valandomis, kai nematomo lietaus barbenimas ilgainiui ėmė kurtinti, o jūra šnypštė, rangėsi ir mėtė mane, mano mintyse tebuvo viena — Ričardas Parkeris. Surezgiau keletą planų, kaip jo atsikračius, kad gelbėjimosi valtis liktų mano.

Pirmasis planas. Išmesti jį iš valties. Kas iš to? Net jei būčiau pajėgęs išstumti iš valties 450 svarų sveriantį gyvą nuožmų žvėrį, tigrai — puikūs plaukikai. Buvo žinoma, kad Sandarbanse jie nuplaukdavo penketą mylių atvirais banguojančiais vandenimis. Nelauktai atsidūręs už borto Ričardas Parkeris paprasčiausiai pasispardytų vandenyje, vėl įsiropštų į valtį ir jau priverstų mane sumokėti už išdavystę.

Antrasis planas. Pribaigti jį šešiomis morfijaus ampulėmis. Tik neįsivaizdavau, kaip tai jį paveiktų. Ar to užtektų jam nužudyti? Ir kaip konkrečiai suleisti jam tą morfijų? Dar būčiau galėjęs per atstumą padaryti taip kokį vieną kartą, jį nustebindamas, kaip kad buvo jo motinai, kai ją sugavo, — bet ar jis vis tebesistebėtų, kad net šešis kartus iš eilės jam galėčiau suleisti vaistų? Neįmanoma. Badydamas jį adata pasiekčiau tik tai, kad jis man taip vožtų atsilygindamas, kad galva nulėktų.

Trečiasis planas . Pulti jį visais prieinamais ginklais . Absurdas. Aš ne Tarzanas. Aš — silpna, geibi vegetarinė gyvybės forma. Indijoje tigrai buvo medžiojami jojant ant didžiulių dramblių ir šaudant iš galingų šautuvų. O ką gi man daryti čia? Iššauti jam į snukį signalinę raketą? Eiti prieš jį su kirvukais abiejose rankose ir peiliu dantyse? Pribaigti tiesiomis ir lenktomis siuvimo adatomis? Jei sugebėčiau jam įpjauti — jau ir tai būtų žygdarbis. Atsilygindamas jis sudraskytų mane į gabalus — vieną ranką po kitos, vieną organą po kito. Nes yra dar viena, kas pavojingiau už sveiką žvėrį: tai sužeistas žvėris.

Ketvirtasis planas. Pasmaugti. Turėjau virvę. Jei likčiau pirmagalyje, o virvę būčiau užmetęs per valties galą ir po to jam ant sprando, tai šokdamas ant manęs jis pats pasismaugtų. Gudrus, savižudiškas planas.

Penktasis planas: Nunuodyti , nušauti , užmušti elektros srove . Kaip? Su kuo?

Šeštasis planas. Paskelbti sekinamą karą. Tereikia leisti negailestingiems gamtos dėsniams rutuliotis savo keliu, ir aš būsiu išgelbėtas. Iš mano pusės nereikėtų jokių pastangų jam nualinti ir numarinti. Aš turėjau atsargų ištisiems mėnesiams. O ką turi jis? Tik keletą stipenų, kurios greitai suges. Ką jis ės po to? Dar geriau: iš kur jis gaus vandens? Be ėdalo jis trauktų kelias savaites, bet nė vienas gyvūnas, kad ir koks galingas, neišgyvens be vandens ilgiau.

Silpnutis vilties plyksnis išgyventi suvirpėjo viduje lyg žvakutė naktį. Turėjau planą, ir neblogą. Man tereikia išgyventi, kad jį įvykdyčiau. 55 skyrius

Ėmė aušti, ir dėl to pasidarė blogiau. Nes dabar mačiau skleidžiantis iš tamsos tai, ką anksčiau tik jutau — milžiniškas lietaus čiurkšles, besiliejančias ant manęs iš neaprėpiamų aukštumų, ir bangas, kurios viena po kitos ritosi per mane savo keliais, griaudamos ir trypdamos.

Apspangęs, drebantis ir sustiręs, — viena ranka sugriebęs lietaus gaudyldę, kita — įsitvėręs plausto, — toliau tebelaukiau.

Kiek vėliau, netikėtai (ir tai pabrėžė stojusi tyla) liovėsi lyti. Dangus nusigiedrijo, ir atrodė, kad su debesimis pabėgo ir bangos. Pokytis buvo toks staigus ir žymus, kaip pervažiavus į kitą šalį sausumoje. Atsidūriau visai kitame vandenyne. Greitai danguje įsiviešpatavo saulė, ir vandens kalnai visai išsilygino, atspindėdami šviesą milijonais veidrodėlių.

Aš buvau sustingęs, skaudžiai įdiržęs ir išsekęs; nelabai ir tesidžiaugiau likęs gyvas. Mintyse lyg mantra aidėjo žodžiai „Šeštasis planas, šeštasis planas, šeštasis planas“, mažumėlį ramindami mane, nors ir šaudomas nebūčiau atsiminęs, koks buvo tas šeštasis planas. Į kaulus ėmė lietis šiluma. Suskleidžiau lietaus gaudyklę. Įsisukau į apklotą ir susiriečiau ant šono taip, kad visiškai neliesčiau vandens. Užmigau. Nežinau, ar ilgai miegojau. Kai pabudau, buvo įdienoję ir karšta. Apklotas jau buvo beveik sausas. Tai buvo trumpas gilaus miego priepuolis. Kilstelėjau ant alkūnės.