Янн Мартел - Pi gyvenimas

Reikėjo pririšti plaustą prie valties su antra virve, jei kartais pirmoji nutrūktų ar atsirištų.

Reikėjo patobulinti plaustą. Šiuo metu jis gerai kelia, bet praktiškai netinka gyventi. Man reikės jį tam pritaikyti, kol galėsiu persikelti į nuolatinę gyvenamąją vietą valtyje. Pavyzdžiui, reikia sugalvoti, kaip jame išlikti sausam. Man oda visur išbrinko ir susiraukšlėjo, nes nuolat buvo šlapia. Tai reikėjo keisti. Ir dar reikėjo sugalvoti, kaip galėčiau laikyti atsargas plauste.

Reikėjo liautis taip smarkiai vylusis, kad mane išgelbės koks laivas. Neturėčiau pasikliauti išorine pagalba. Išgyventi reikia pačiam. Iš savo patirties žinojau, kad pagrindinė besigelbėjančiųjų klaida — per daug tikėtis ir per mažai daryti. Išsigelbėjimas prasideda nuo to, jog žiūri, kas po ranka ir tuoj pat prieinama. Žvalgytis su tuščia viltim — tolygu mirtinai nusisvajoti.

Daug ką reikėjo padaryti.

Pasižiūrėjau į tuščią horizontą. Tiek daug vandens. O aš visai vienas. Visiškai vienas.

Graudžiai pravirkau. Įsikniaubiau į sukryžiuotas rankas ir raudojau. Mano padėtis buvo akivaizdžiai beviltiška. 59 skyrius

Vienišas ar ne, paklydęs ar ne, bet buvau ištroškęs ir išalkęs. Patraukiau virvę. Pajutau silpnąją menkai įtimpus. Vos tik atleidau gniaužtus, virvė ėmė slysti, o atstumas tarp valties ir plausto išaugo.

Vadinasi, valtis dreifavo greičiau nei plaustas, traukdama jį paskui save. Konstatavau šį reikalą, bet nieko apie tai nepamąsčiau. Mano dėmesį labiau traukė Ričardo Parkerio veikla.

Visa rodė, kad jis po brezentu.

Tempiau virvę, kol atsidūriau prie pat valties pirmagalio. Pasiekiau planšyrą. Kol buvau susilenkęs, ruošdamasis skubiam reidui į spintelę, mane privertė susimąstyti bangų serija. Pastebėjau, kad priartėjus plaustui valtis pakeitė kryptį. Ji jau nėjo statmenai į bangas, bet šonu į jas ir buvo ėmusi linguoti į šalis, o toks lingavimas pilvui buvo blogiausia. Man paaiškėjo tokio pokyčio priežastis: nuleistas plaustas veikė kaip inkaras, kaip stabdys, tempiantis valtį ir sukantis jos nosį tiesiai į bangas. Mat bangos ir tolydūs vėjai paprastai statmeni vieni kitiems. Todėl, jei valtį stumia vėjas, bet laiko inkaras, tai ji pasisuks taip, kad kuo mažiau priešintųsi vėjui — tai yra, pasiduos jam ir stačiu kampu kirsis į bangas, ir dėl to valtis siūbuos iš priekio į galą, o tai daug maloniau, nei lingavimas į šonus. Plaustui priartėjus prie valties, tempimo nebeliko, ir jau niekas nebevairavo valties nosim į bangas. Todėl ji pasisuko šonu ir ėmė linguoti.

Tai, kas jums gal atrodo smulkmena, bus išgelbėję man gyvybę ir tapę nelaime Ričardui Parkeriui.

Lyg patvirtindamas mano dar šiltutėlę prielaidą, jis suurzgė. Tai buvo liūdnas urzgimas, kažkoks lyg žalsvas kylančio šleikštulio garsas. Gal jis ir geras plaukikas, bet jūreivis — ne koks.

Dar turėjau galimybių.

Kad nepasipūsčiau dėl savo sugebėjimų manipuliuoti juo, tuojau pat gavau ramų, bet grėsmingą perspėjimą, su kuo stoju į kovą. Rodėsi, kad Ričardas Parkeris — tai toks gyvybės magnetas, toks charizmatiškas savo gyvybine jėga, kad kitoms gyvybės apraiškoms jis nepakeliamas. Vos tik kilstelėjau, kad persiversčiau per valties priekį, išgirdau švelnutį tarškantį šiurenimą. Pastebėjau, kaip kažkas maža įkrito į vandenį šalia manęs.

Tai buvo tarakonas. Sekundę ar dvi jis plūduriavo, kol jį prarijo kažkokie žiomenys iš gelmių. Į vandenį įkrito dar vienas tarakonas. Per kitą minutę apie dešimt tarakonų pliumptelėjo į vandenį iš abiejų valties pusių. Į visus pareiškė savo teises žuvys.

Paskutinė svetimšalė gyvybės forma bėgo iš laivo.

Atsargiai pažvelgiau už planšyro. Ką pirmiausiai pamačiau, tai didžiulį tarakoną, gal klano patriarchą, gulintį brezento klostėje virš priekinio suolo. Stebėjau jį keistai susidomėjęs. Kai jis nusprendė, jog laikas, iškėlė sparnus, pakilo į orą, šiek tiek tarškėdamas, trumpai pakibo virš valties, lyg norėdamas įsitikinti, kad nė vieno nepalieka po savęs, ir tada pasuko už borto, į mirtį.

Dabar belikom dviese. Per penkias dienas buvo nušluotos orangutangų, zebrų, hienų, žiurkių, musių ir tarakonų populiacijos. Išskyrus bakterijas ir kirmėles, kurios galbūt dar gyvavo gyvūnų liekanose, valtyje daugiau neliko kitos gyvybės, tik Ričardas Parkeris ir aš.

Tai nebuvo smagi mintis.

Atsistojau ir uždusęs atvėriau spintelės dangtį. Sąmoningai nežiūrėjau po brezentu, bijodamas, kad žvilgsnis paveiks lyg šauksmas ir atkreips Ričardo Parkerio dėmesį. Tik kai dangtis atsirėmė į brezentą išdrįsau leisti sau pajusti, kas ten už jo.

Į nosį man tvoskė muskusinis šlapimo kvapas, gan aštrus, kaip kad smirdi visi kačių narvai zoologijos sode. Tigrai labai kruopščiai skirstosi teritorijas, o ribas jie žymisi būtent šlapimu. Ir štai geros naujienos, tik ne kaip pateiktos: kvapas sklido išskirtinai tik iš po brezento. Panašu, kad Ričardo Parkerio teritorinės pretenzijos apsiriboja valties dugnu. Skambėjo paguodžiamai. Jei galėčiau brezentą pasiskirti sau, gal ir pagyventume.

Sulaikiau kvėpavimą, nuleidau galvą ir perkreipiau ją taip, kad matyčiau už dangčio krašto. Ant valties grindų teliūskavo lietaus vanduo, maždaug keturi coliai gylio — Ričardo Parkerio gėlo vandens baseinas. Jis darė būtent tai, ką ir aš juo dėtas būčiau daręs: vėsinosi šešėlyje. Diena darėsi žvėriškai karšta. Jis paslikas tysojo ant valties grindų snukiu nuo manęs, užpakalinėm letenom, atmestom tiesiai atgal, pėdom į viršų, o pilvu ir šlaunimis — tiesiai ant grindų. Poza buvo kvaila, tačiau, be abejo, labai patogi.

Grįžau prie išlikimo reikalų. Atsidariau avarinio davinio dėžę ir prisivalgiau — sukimšau apie trečdalį paketo. Pažymėtina, kiek mažai man užteko, kad pripildyčiau skilvį. Jau ruošiausi atsigerti iš lietaus gaudyklės kapšo, kabančio man per petį, kai žvilgsnis užkliuvo už graduotų stiklinių. Jei negaliu pagerti, tai kodėl gi neprisilaižius? Mano paties vandens atsargos amžiais nesitęs. Paėmiau vieną stiklinę, pasilenkiau, nuleidau dangtį tik tiek, kiek reikia, ir nedrąsiai nuleidau stiklinę į Parkerio baseiną už keturių pėdų nuo jo užpakalinių letenų. Atverstos jo pėdos su drėgnu kailiu atrodė lyg mažytės negyvenamos salos, apsuptos nendrių.

Išsitraukiau gerą pusę litro. Jis buvo kiek drumstelėjęs. Plaukiojo šiukšlelių. Gal jaudinausi dėl kokių baisių bacilų, kurias prarysiu? Nė nepamaniau apie tai. Mintis buvo užvaldęs tik troškulys. Su dideliu malonumu ištuštinau tą stiklinę.

Gamtoje vyrauja pusiausvyra, todėl nė nenustebau, kad beveik tuoj pat pajutau norą šlapintis. Nusilengvinau į stiklinę. Padariau lygiai tiek pat, kiek ką tik buvau išgėręs, lyg nebūtų praėję nė minutės ir vis dar būčiau laikęs rankoje Ričardo Parkerio lietaus vandenį. Susvyravau. Pajutau norą dar sykį pakelti stiklinę prie lūpų. Atsispyriau tai pagundai. Nors buvo sunku. Tegu skradžiai tuos prasivardžiavimus, bet šlapimas rodėsi toks gardus! Dar nekamavo dehidratacija, tai skysčio spalva buvo blanki. Jis tviskėjo saulės šviesoje lyg stiklinė obuolių sulčių. Ir jis tikrai buvo šviežias, ko nepasakysi apie konservuotą vandenį — mano pagrindinį maistą. Bet įgyvendinau geresnę mintį. Apšlaksčiau šlapimu brezentą ir spintelės dangtį, kad pažymėčiau, kas man priklauso.

Nudžioviau dar dvi stiklines vandens iš Ričardo Parkerio, šįkart nebesišlapinau. Pasijutau tarsi ką tik palietas, lyg koks augalėlis vazone.

Dabar atėjo metas padėtį pagerinti. Pasisukau į spintelę su visomis jos gėrybėmis.