Янн Мартел - Pi gyvenimas

Išsitraukiau antrąją virvę ir pririšau ja plaustą prie valties.

Išsiaiškinau, kas tas saulės distiliatorius. Saulės distiliatorius — tai prietaisas gėlam vandeniui iš jūros vandens gauti. Jį sudaro pripučiamas skaidrus kūgis, pritaisytas ant apvalios, gelbėjimosi ratą primenančios plūdrios kameros, kurios paviršius — juodas guminis audeklas, ištemptas centre. Prietaisas veikia kaip distiliatorius: jūros vanduo, esantis po sandariu kūgiu ant juodo audinio, šyla nuo saulės ir garuoja, garai susirenka ant vidinio kūgio paviršiaus. Šitas gėlas vanduo laša žemyn ir kaupiasi griovelyje aplink kūgio perimetrą, iš kur nubėga į surenkamąjį maišą. Gelbėjimosi valtyje buvo dvylika saulės distiliatorių. Atidžiai perskaičiau instrukcijas, kaip buvo liepta gelbėjimosi vadove. Visus dvylika kūgių pripūčiau oro ir pripildžiau visas plūdriąsias kameras reikiamais dešimt litrų jūros vandens. Surišau visus distiliatorius, pritvirtinau vieną flotilės galą prie valties, o kitą — prie plausto, ir tai reiškė, kad ne tik nepamesiu nė vieno distiliatoriaus, jei koks mano mazgas atsimegztų, bet dar ir turėsiu antrą atsarginę virvę, mane laikančią prie valties. Plūduriuodami vandenyje, distiliatoriai atrodė labai gražiai ir itin technologiškai, bet drauge ir nepatvariai, todėl abejojau jų tinkamumu duoti gėlo vandens.

Stengiausi patobulinti plaustą. Patikrinau kiekvieną mazgą, kuriais jis buvo sutvirtintas, kad visi būtų tvirti ir saugūs. Kiek pamąstęs, nusprendžiau perdirbti penktąjį irklą, tą kojų atramą, į šiokį tokį stiebą. Atrišau irklą. Pjūkliškuoju medžioklinio peilio kraštu skausmingai išpjoviau jame įrantą, beveik per vidurį, o plokščiojoje dalyje peilio galu išgremžiau tris skyles. Dirbau lėtai, bet su pasitenkinimu. Buvo kuo užimti mintis. Baigęs pririšau irklą vertikaliai viename iš plausto kampų iš vidaus, plokščiąja dalimi, stiebo viršūne į viršų, rankenai pasislėpus po vandeniu. Įranton tvirtai įgrūdau virvę, kad irklas nenuslystų žemyn. Tada, kad stiebas tikrai stovėtų ir kad įsivaizduočiau, kur kabinti uždangą su priedais, pro pragręžtas skyles ištempiau virves ir pritvirtinau jas prie gulinčiųjų irklų galų. Gelbėjimosi liemenę, kurią buvau pritaisęs prie kojų atramos, dirželiu pritvirtinau prie stiebo pagrindo. Ji atliks du vaidmenis: padidins kėlimą stačiam stiebo svoriui kompensuoti ir sudarys man šiek tiek pakeltą sėdynę.

Ant ištemptų virvių užmečiau apklotą. Tas nuslydo. Virvės buvo per daug nuolaidžios. Sulenkiau ilgąjį apkloto kraštą, prapjoviau dvi skyles maždaug pėdos atstumu viena nuo kitos ir sujungiau jas raiščiu, atvyniojęs kiek virvės. Vėl užmečiau apklotą ant ištemptų virvių, kad naujoji juosta užsikabintų už stiebo viršaus. Taip pasidariau priedangą.

Plaustą taisiau didžiąją dienos dalį. Reikėjo sužiūrėti tiek daug detalių. Nuolatinis jūros bangavimas, nors ir švelnus, nė kiek nepadėjo mano darbui. Ir dar turėjau nenuleisti akių nuo Ričardo Parkerio. Taigi galiono pasidirbti nepavyko. Vadinamasis stiebas buvo iškilęs vos per kelis colius man virš galvos. O denis tebuvo toks, kad galėjau arba sėdėti sukryžiuotom kojom, arba gulėti stipriai susirietęs, kaip vaisius prieš pat gimimą. Bet skųstis negalėjau. Jis gerai plaukė ir jis išgelbės mane nuo Ričardo Parkerio.

Man bebaigiant darbą, artėjo prie pabaigos ir diena. Paėmiau skardinę vandens, atkimštuvą, keturis sausainius iš gelbėjimosi davinio ir keturis apklotus. Uždariau spintelę (šįkart labai tyliai), sėdau ant plausto ir atleidau virvę. Valtis nuplaukė. Pagrindinė virvė įsitempė, o atsarginė virvė, kurią specialiai buvau palikęs ilgesnę, laisvai karojo. Pasiklojau du apklotus, rūpestingai juos sulankstęs, kad nesiektų vandens. Kitais dviem apsigaubiau pečius ir atsirėmiau nugara į stiebą. Džiaugiausi, kad patiesęs dar vieną liemenę esu kiek aukščiau. Vargiai buvau toliau nuo vandens nei sėdėdamas ant storo kilimo, bet vis tiek tikėjausi, kad taip nebesudrėksiu.

Mėgavausi maistu ir stebėjau, kaip saulė leidžiasi, dangus — be debesėlio. Tai buvo atsipalaidavimo akimirka. Pasaulio skliautas žėrėjo puikiomis spalvomis. Nekantravo pasirodyti žvaigždės; vos tik spalvų užuolaida kiek pasitraukė, jos ėmė šviesti iš gilios mėlynės. Silpnai dvelkė šiltas vėjelis, ir jūra siūbavo kone švelniai, vandeniui kylant ir leidžiantis lyg žmonėms šokant rateliu — jie sueina ir iškelia rankas, o paskui išsiskiria ir vėl sueina, ir vėl, ir vėl.

Ričardas Parkeris atsitūpė. Virš planšyro buvo matyti tik jo galva ir šiek tiek pečių. Jis apsidairė. Aš šūktelėjau:

— Sveikas, Ričardai Parkeri!

Ir pamojavau. Jis pažiūrėjo į mane. Suurzgė ar sučiaudėjo, nors nei pirmas, nei antras žodis to garso neatspindi. Vėl supurkšnojo. Tai keistas padaras. Tokia kilni laikysena. Kaip vis dėlto jam tinka šis pavadinimas — karališkasis Bengalijos tigras. Maniau, kad man tam tikra prasme pasisekė. O ką, jei būtų tekę likti su kvailu ar bjauriu padaru — tapyru, stručiu ar kalakutų būreliu? Tam tikra prasme tai būtų buvusi dar sunkesnė kompanija.

Išgirdau pliaukštelėjimą. Pažvelgiau žemyn į vandenį. Aiktelėjau. Maniau, kad esu vienas. Ramybė ore, šviesos didybė, sąlyginio saugumo jausmas — visa tai leido man taip manyti. Juk taika turi tylos ir vienatvės elementų, argi ne taip? Sunku įsivaizduoti, kaip galėtum jausti taiką judrioje metro stotelėje, ar ne? Tai iš kur tas sambrūzdis?

Jau iš pirmo žvilgsnio supratau, kad jūra — tai miestas. Tuoj po manim, tiesiog visur, man nė neįtariant, ėjo magistralės, bulvarai, gatvės ir kelio žiedai, ūžiantys nuo povandeninio eismo. Vandenyje — tankiame, stikliškame ir žybsinčiame milijonais žėrinčių planktono dalelyčių — lyg pašėlusios lakstė žuvys — sunkvežimiai, autobusai, lengvieji automobiliai, dviračiai ir pėstieji, be abejo, pypsėdami ir šaukdami vienas ant kito. Vyravo žalia spalva. Įvairiuose gyliuose, kiek tik galėjau užmatyti, tvyrojo greit išnykstantys fosforescuojančių žalių burbulų šleifai, palikti pralėkusių žuvų. Vos išnykus vienai juostai, atsirasdavo kita. Šie šleifai ėjo iš visų pusių ir nyko visomis kryptimis. Jie priminė tas nuotraukas, daromas naktį mieste, su ilgais raudonais ruožais nuo mašinų užpakalinių šviestuvų. Tik tiek, kad čia mašinos važinėjo viena virš kitos, lyg dešimties aukštų estakadose. Ir dar: automobiliai čia buvo kuo trenkčiausiai nuspalvinti. Dorados — po plaustu jų budėjo per penkiasdešimt — pralėkdamos blyksteldavo ryškiu auksu su mėlyna ir žalia. Kitos žuvys, kurių nepažinojau, buvo geltonos, rudos, sidabrinės, mėlynos, raudonos, violetinės, žalios, baltos — visaip išmargintos, ištisinių spalvų, dryžuotos ar taškuotos. Tik rykliai buvo nepalenkiamai blankūs. Bet kad ir kokio dydžio ar spalvos buvo mašina, viena buvo bendra visoms — jos pašėlusiai lakstė. Vyko daugybė susidūrimu — net ir mirtinų, bijau — ir daugybė automobilių tapdavo nevaldomi, trenkdavosi į barjerus ir išlėkdavo į orą virš vandens, tėkšdamiesi atgal į liuminescencijos purslus. Spoksojau į šį miestietišką bruzdesį lyg skrisdamas virš tikro miesto oro balionu. Šis spektaklis buvo nuostabus ir įspūdingas. Tikrai taip turėtų atrodyti Tokijas piko metu.

Žiūrėjau, kol mieste užgeso šviesos.

Iš Cimcumo temačiau delfinus. Buvau nusprendęs, kad Ramusis vandenynas, išskyrus praplaukiančius žuvų guotelius, — menkai teapgyvendinta vandens dykynė. Supratau, kad krovininiai laivai plaukia per greitai, palyginti su žuvimis. Pamatyti jūros gyvybę iš laivo tokia pat tikimybė, kaip stebėti laukinius gyvūnus miške iš automobilio nuo autostrados. Delfinai, itin vikrūs plaukikai, žaidžia aplink valtis ir laivus visai kaip šunys, besivejantys automobilius: jie lekia iš paskos, kol išgali. Jei nori pamatyti laukinių gyvūnų, turi eiti per mišką pėsčias ir ramiai. Taip pat ir jūroj. Turi klajoti po Ramųjį vandenyną tarytum išėjęs pasivaikščioti, kad pastebėtum, kokie jo turtai ir gausa.