Янн Мартел - Pi gyvenimas

Pasilenkiau, paėmiau žuvį ir mečiau jo link. Štai taip reikia jį prisijaukinti! Kur nuėjo žiurkė, ten seks ir žuvis. Deja, žuvis skraiduolė mokėjo skraidyti. Ore, tiesiog prieš Ričardo Parkerio pravertą burną, žuvis staigiai pasisuko ir pliumptelėjo į vandenį. Visa tai nutiko žaibo greitumu. Ričardas Parkeris pasuko galvą ir kaukštelėjo dantimis, bet žuvis buvo mitresnė. Jis atrodė apstulbęs ir nepatenkintas. Jis vėl pasisuko į mane. „Kur mano vaišės?“ — rodės, klausė jo išraiška. Mane apėmė baimė ir liūdesys. Pasisukau neryžtingai, su šiokia tokia viltimi, kad užšoksiu ant plausto prieš jam šokant ant manęs.

Ir būtent šiuo momentu ore ėmė vibruoti, ir mus pribloškė žuvų skraiduolių guotas. Jos atlėkė lyg skėrių pulkas. Ir ne tiek dėl gausumo, kiek dėl šiokio tokio vabzdiško jų sparnų spragsėjimo ir dūzgimo. Jos išnėrė iš vandens, dešimtys jų vienu metu, kai kurios nuplazdendamos per šimtą jardų oru. Dauguma nunėrė į vandenį tiesiai prieš pat valtį. Daugelis tiesiog nuslydo per ją. Kelios trenkėsi į jos šoną, supokšėję lyg gęstantys fejerverkai. Keletas laimingųjų grįžo į vandenį, atšokusios nuo brezento. Kitos, kurioms prasčiau pasisekė, nukrito tiesiai į valtį, kur ėmė daužytis, šlepsėdamos, pauškėdamos ir plekšėdamos. O dar kitos atlėkė tiesiai į mus. Kadangi stovėjau visai neapsisaugojęs, pasijutau, lyg išgyvenčiau Šv. Sebastiano27 kankinimus. Kiekviena žuvis, kuri trenkėsi į mane, buvo lyg strėlė, sminganti man į kūną. Griebiausi apkloto, kad truputį prisidengčiau, ir tuo pat metu stengiausi nors kelias sugauti. Visas kūnas buvo nusėtas įdrėskimų ir įpjovimų.

Tuoj pat paaiškėjo šio anšlago priežastis: karštai vaikydamosi jų iš vandens šokinėjo dorados. Daug didesnės dorados nesugebėjo tiek paskristi, tačiau jos lenkė skraiduoles vandenyje savo trumpais galingais yriais. Jos sugebėtų aplenkti skraiduoles, jei būtų tuoj už jų vandenyje ir nertų tuo pat metu ir ta pačia kryptimi. Pasirodė ir ryklių: tie irgi šokinėjo iš vandens, ne taip gražiai, bet su triuškinama baigtimi kai kurioms doradoms. Tas „vandeninis“ sąmyšis ilgai netruko, bet jo metu jūra virė ir burbuliavo, žuvys šokinėjo ir žandikauliai dirbo nepaliaudami.

Ričardas Parkeris šių žuvų akivaizdoje laikėsi daug „kiečiau“ nei aš ir kur kas veiksmingiau. Jis pakilo ir stengėsi padaryti užtvarą, puldamas ir griebdamas dantim visas žuvis, kurias tik galėjo pasiekti. Daug jų buvo prarytų gyvų ir nekramtytų, besipriešinantiems sparnams plakantis jo nasruose. Tai buvo akinantis jėgos ir miklumo reginys. Praktiškai įspūdingiausias buvo ne miklumas, bet grynai žvėriškas pasitikėjimas, visiškas atsidavimas akimirkai. Toks lengvumo ir susitelkimo derinys, toks buvimas čia ir dabar keltų pavydą aukščiausios klasės jogui.

Kai viskas baigėsi, rezultatas, be mano kūno sopulių, buvo toks: šešios žuvys skraiduolės spintelėje ir dar gerokai daugiau visoje valtyje. Aš skubiai suvyniojau žuvį į apklotą, čiupau kirvuką ir puoliau į plaustą.

Toliau dirbau itin apgalvotai. Mane labai blaivinamai paveikė žvejybos reikmenų praradimas tą rytą. Negalėjau sau leisti dar vienos tokios klaidos. Atsargiai išvyniojau žuvį, laikydamas ją prispaudęs ranka, gerai žinodamas, kad ji šoks stengdamasi išsigelbėti. Kuo labiau artėjo žuvis, tuo labiau aš baiminausi ir šlykštėjausi. Pasirodė jos galva. Iš to, kaip ją laikiau, galėjai pamanyti, kad čia kaušelis pasibjaurėtinų žuvinių ledų, pūpsančių ant vaflio iš vilnonio apkloto. Tas padaras žiopčiojo be vandens, lėtai pražiodamas ir užčiaupdamas burną ir žiaunas. Jutau, kaip sparnais žuvis man ręžiasi į ranką. Apverčiau kibirą ir įkišau ją galva į dugną. Griebiausi kirvuko. Iškėliau jį oran.

Keletą kartų norėjau nuleisti kirvį, bet niekaip negalėjau to padaryti. Gal toks sentimentalumas ir juokingas, žinant, ką man teko regėti pastarosiomis dienomis, bet anuos padarus sudorojo kiti, plėšrūs gyvūnai. Manau, iš dalies buvau kaltas dėl žiurkės žūties, bet ją tik mečiau: ją nužudė Ričardas Parkeris. Visas taikaus vegetarizmo gyvenimas stojo tarp manęs ir sąmoningo žuvies nugalabijimo.

Uždengiau žuvies galvą apklotu ir apsukau kirvuką. Ir vėl ranka pakibo ore. Tiesiog negalėjau ištverti tos minties, kaip trenksiu per minkštą, gyvą galvą su kirviu.

Padėjau kirvuką. Nusprendžiau, kad nežiūrėdamas nusuksiu jai sprandą. Kietai susukau žuvį į apklotą. Ėmiau ją lenkti abiem rankom. Juo labiau spaudžiau, juo labiau žuvis priešinosi. Įsivaizdavau, koks jausmas, kai esi įsuktas į apklotą ir kažkas bando nusukti tau sprandą. Įsibauginau. Ne sykį nuleidau rankas. Vis dėlto žinojau, kad tai vis tiek reikės padaryti, ir kuo ilgiau lauksiu, tuo ilgiau kentės žuvis.

Ašaroms tekant per skruostus vis raginau save, kol išgirdau trekštelint ir jau nebejutau gyvybės spurdant savo rankose. Išlanksčiau apklotą. Skraiduolė buvo negyva. Vienoje jos galvos pusėje, ties žiaunomis, žiojėjo plyšys — atviras ir kraujuojantis.

Gailiai apraudojau šią vargšę mažą velionės sielelę. Tai buvo pirmasis juslus gyvis, kurį nužudžiau. Tapau žudiku. Buvau toks kaltas, kaip Kainas. Buvau šešiolikos metų, nekaltas berniukas, prisiskaitęs knygų ir religijų, o dabar mano rankos tapo suteptos krauju. Kokia sunki našta. Visa juslioji gyvybė šventa. Savo maldose niekad neužmiršau šios žuvies.

Po to buvo lengviau. Negyva skraiduolė atrodė kaip žuvis, kurių matydavau Pondičerio turguje. Tai jau kažkas kita, jau išimta iš esminės kūrinijos schemos. Kirvuku sukapojau ją į gabalus ir sudėjau į kibirą.

Dienai gęstant vėl pamėginau žvejoti. Iš pradžių sekėsi ne ką geriau nei iš ryto. Bet sėkmė nebeatrodė tokia nepagaunama. Žuvys karštai ėmė kabliuką. Jos akivaizdžiai juo domėjosi. Vaizdavausi, kad tai smulkios žuvelės, per mažos tokiam kabliukui. Todėl toliau užmečiau valą ir leidau jam giliau nugrimzti, kad nepasiektų mažosios žuvys, kurios būriavosi aplink plaustą ir valtį.

Ir tik kai ėmiausi skraiduolės galvos kaip jauko ir vienintelio pasvarėlio, užmesdamas ir greitai ištraukdamas valą, kad galva slystu vandens paviršiumi, tik tada galiausiai pirmąkart rimtai kibo. Pirmyn metėsi dorada, vydamasi žuvies galvą. Truputį atpalaidavau valą, kad ji gerai prarytų jauką, ir tada smarkiai truktelėjau. Dorada lyg sprogdama išlėkė iš vandens, taip tempdama valą, jog maniau, kad išvers mane iš plausto. Susiėmiau. Valas smarkiai įsitempė. Tai buvo geras valas — toks netruks. Ėmiau traukti doradą. Ji priešinosi iš visų jėgų, šokinėdama, bandydama panerti ir pliaukšėdama. Valas įsirėžė man į delnus. Apsivyniojau rankas apklotu. Širdis smarkiai daužėsi. Žuvis buvo stipri it jautis. Nebuvau tikras, kad pajėgsiu ją ištraukti.

Pastebėjau, kad aplink plaustą ir valtį neliko nė vienos žuvies. Be abejo, jos pajuto dorados kančias. Ėmiau skubintis. Jos priešinimasis prišauks ryklius. Bet ji kovojo kaip velnias. Man gėlė rankas. Kai tik pritraukdavau ją prie plausto, ji imdavo taip įnirtingai daužytis, kad tekdavo atleisti kiek valo.

Galiausiai šiaip taip užvilkau ją ant plausto. Ji buvo ilgesnė nei trijų pėdų. Kibiras niekuo nepadės. Jis būtų tikęs doradai kaip skrybėlė. Prispaudžiau žuvį keliais ir rankomis. Tai buvo besiranganti masė iš gryno raumens, tokia didelė, kad jos uodega kyšojo už manęs ir smarkiai daužė per plaustą. Jojau ant jos lyg kaubojus ant laukinio mustango, taip įsivaizdavau. Man užėjo laukinė pergalinga nuotaika. Dorada — didingai atrodanti žuvis: didžiulė, mėsinga ir glotni, su pūpsančia kakta, bylojančia esant stiprią asmenybę, labai ilgu nugaros peleku, išdidžiu lyg gaidžio skiauterė, ir su žvynų danga, lygia ir žėrinčia. Jaučiausi trenkiąs likimui rimtą smūgį, susiėmęs su tokiu gražiu priešininku. Šia žuvimi aš atsiteisiu su jūra, su vėju, su laivų dužimu, su visomis aplinkybėmis, atsigręžusiomis prieš mane.