Янн Мартел - Pi gyvenimas

Vienintelis džiaugsmas iš tokios karštos dienos buvo saulės distiliatorių vaizdas. Visi kūgiai iš vidaus buvo aprasoję kondensato lašais ir sruveno.

Diena pasibaigė. Suskaičiavau, kad kitą rytą jau bus savaitė po Cimcumo nuskendimo. 63 skyrius

Robertsonų šeima jūroje išgyveno trisdešimt aštuonias dienas. Kapitonas Blajus iš garsiojo Baunti su drauge išsigelbėjusiais išgyveno keturiasdešimt septynias dienas. Stivenas Kalahanas išgyveno septyniasdešimt šešias. Ouvenas Čeisas, kurio pasakojimas apie banginių medžiotojų laivą Eseksą , nuskandintą banginio, įkvėpęs Hermaną Melvilį, išgyveno aštuoniasdešimt tris dienas jūroje su dviem draugais, tik savaitei pertraukę kelionę nesvetingoje saloje. Beilio šeima išgyveno 118 dienų. Esu girdėjęs apie korėjiečių jūreivį prekybininką, vardu lyg ir Pūnas, kuris išgyveno Ramiajame vandenyne šeštajame dešimtmetyje 173 dienas.

Aš išgyvenau 227 dienas. Šitiek tęsėsi mano išbandymas — ilgiau nei septynis mėnesius.

Stengiausi būti užsiėmęs. Tai vienas iš mano išlikimo pagrindų. Valtyje, net plauste, visuomet yra ką veikti. Paprasta mano diena, jei taip galima pasakyti apie išlikusįjį jūroje, atrodė štai taip:

Nuo saulės patekėjimo iki įdienojimo:

pabudimas

maldos

pusryčiai Ričardui Parkeriui

bendra plausto ir valties apžiūra, ypatingą dėmesį skiriant visiems mazgams ir virvėms

saulės distiliatorių priežiūra (nušluostymas, pripūtimas, vandens iškėlimas)

pusryčiai ir maisto atsargų patikrinimas

žvejojimas ir sugautos žuvies paruošimas (išskrodimas, išvalymas, mėsos rėželių iškabinimas saulėje džiūti)

Nuo įdienojimo iki vėlyvos popietės: maldos

lengvi priešpiečiai

poilsis ir lengva veikla (dienoraščio rašymas, šašų ir skaudulių apsižiūrėjimas, įrangos aptvarkymas, pasikrapštinėjimas po spintelę, Ričardo Parkerio stebėjimas ir studijos, vėžlių kaulų apgramdymas ir kt.)

Nuo vėlyvos popietės iki ankstyvo vakaro: maldos

žvejojimas ir žuvies ruošimas

džiūstančių mėsos rėželių priežiūra (apvartymas, papuvusių dalių nupjovimas)

pasiruošimai pietums

pietūs sau pačiam ir Ričardui Parkeriui

Saulėlydis:

bendra plausto ir valties apžiūra (dar sykį mazgai ir virvės)

distiliato iš saulės distiliatorių surinkimas ir supylimas atsargai

viso maisto ir įrangos padėjimas

pasitvarkymai nakčiai (kloju lovą, saugiai pasidedu plauste signalinę raketą, jei kartais pasirodytų laivas, ir lietaus gaudyklę, jei imtų lyti)

maldos

Naktis:

miegas su pertrūkiais

maldos

Rytais paprastai būdavo geriau nei gerokai įdienojus, kai imi justi laiko bergždumą.

Bet kokie įvykiai sutrikdydavo šią rutiną! Lietus bet kuriuo paros metu sustabdydavo visus kitus reikalus, nes visą laiką, kol lydavo, laikydavau iškėlęs lietaus gaudykles ir karštligiškai rūpindavausi prigaudytu vandeniu. Kitas svarbus dienotvarkės griovimas buvo vėžlių pasirodymas. Ir, žinoma, Ričardas Parkeris buvo nuolatinis trikdytojas. Rūpinimasis juo buvo pirmos svarbos darbas, ir jo negalėjau atidėti nė akimirkai. Be ėdimo, gėrimo ir miego jis ir neturėjo daugiau dienotvarkės, bet pasitaikydavo, kad žvėris išsijudindavo iš letargo ir imdavo klajoti po savo teritoriją, triukšmaudamas ir viskuo nepatenkintas. Laimei, saulė ir jūra netrukus jį nuvargindavo ir jis grįždavo po brezentu, kad vėl nuvirstų ant šono arba išsidrėbtų ant pilvo, pasidėjęs galvą ant sukryžiuotų priekinių letenų.

Bet turėjau su juo ir daugiau reikalų, nei vien tik neišvengiama būtinybė. Valandomis stebėdavau jį, nes tai padėdavo išsiblaškyti. Tigras — bet kuriuo metu žavus žvėris, ir juo labiau kai jis — vienintelis tavo bendras.

Iš pradžių visąlaik, nepaliaujamai, dairydavausi laivo. Bet po kelių savaičių, penkių ar šešių, lioviausi, ir beveik visiškai.

O išgyvenau aš todėl, kad maniau užsimiršimą esant svarbų. Mano istorija prasidėjo kalendorinę dieną — 1977 metų liepos antrąją — ir baigėsi kalendorinę dieną — 1978 metų vasario keturioliktąją, bet nuo viena ligi kita kalendoriaus nebuvo. Neskaičiavau dienų, savaičių nei mėnesių. Laikas — iliuzija, verčianti mus tik pūškuoti uždususi Išgyvenau, nes užmiršau net pačią laiko sąvoką.

Atsimenu tik įvykius, susidūrimus ir nusistovėjusią tvarką — gaires, šen bei ten kyšančias iš laiko vandenyno ir įsispaudusias man atmintyje. Pavyzdžiui, panaudotų rankinių signalizatorių kvapą, maldas saulei leidžiantis, vėžlių žudymą ir dumblių biologiją. Ir dar daug ką. Bet nežinau, ar galėčiau jums tai tvarkingai pateikti. Mano prisiminimai susijaukę. 64 skyrius

Mano drabužiai suiro tapę saulės ir druskos aukomis. Iš pradžių jie pasidarė ploni kaip marlė. Paskui ėmė plyšti, kol teliko siūlės. Galiausiai suiro ir siūlės. Mėnesių mėnesius gyvenau visiškai nuogas, išskyrus švilpuką, kuris kabėjo man ant kaklo, parištas gijele.

Šunvotės nuo sūraus vandens — raudonos, piktos, negražios — didžiųjų jūrų raupsai, plintantys per vandenį, kuriame tekdavo mirkti. Kur jos iškildavo, oda tapdavo itin jautri: netyčia patrynus atvirą žaizdelę taip skaudėdavo, kad aikteldavau ir apsiverkdavau. Savaime suprantama, votys kildavo ten, kur labiausiai šlapdavau ir labiausiai trindavausi į plaustą, tai yra — nugaroje. Būdavo dienų, kai sunkiai rasdavau padėtį, kurioje galėčiau pailsėti. Laikas ir saulė gydė žaizdas, bet lėtai, o jei tik nesilaikydavau sausai, kildavo naujos votys. 65 skyrius

Praleidau valandų valandas stengdamasis iššifruoti eilutes instrukcijų vadove apie navigaciją. Vadovo autorius buvo davęs daugybę aiškių ir paprastų patarimų, kaip pramisti iš jūros, bet pagrindines jūreivystės žinias, matyt, laikė savaime suprantamomis. Išsigelbėjusysis, jo nuomone, buvo patyręs jūreivis, kuris su kompasu, žemėlapiu ir sekstantu rankoje gerai žino bent jau tai, kaip atsidūrė bėdoje, jeigu jau ne kaip iš jos išplaukti. Iš to atsirado tokie patarimai, pavyzdžiui: „Atminkite, kad laikas — tai atstumas. Nepamirškite prisisukti laikrodžio“, arba: „Jei reikėtų, platumą galima matuoti pirštais“. Turėjau laikrodį, bet jis dabar buvo Ramiojo vandenyno dugne. Pamečiau jį skęstant Cimcumui. O kai dėl platumos ir ilgumos, tai mano žinios apie jūrą buvo apribotos vien tuo, kas gyvena joje, ir menkai tenusimaniau, kas plaukioja jos paviršiuje . Vėjai ir srovės man buvo paslaptis. Nieko nereiškė ir žvaigždės. Nežinojau nė vieno žvaigždyno pavadinimo. Mano šeima gyveno tik po viena žvaigžde — Saule. Mes anksti guldavom ir anksti pakirsdavom. Per savo gyvenimą buvau matęs daugybę puikių žvaigždėtų naktų, kur tik dviem spalvom ir paprasčiausiu stiliumi gamta piešia didingiausią paveikslą, ir jaučiau nuostabą bei savo mažumą, kurį visi pajuntame, ir tas spektaklis man rodė aiškų kelią, tai jau tikrai, bet turiu galvoje, dvasine prasme, ne geografine. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip nakties dangus galėtų tapti kelių atlasu. Kaip gali žvaigždės, kad ir tokios ryškio, rodyti man kelią, jei jos juda?

Lioviausi mėginęs suprasti. Bet kokios žinios, kurių kad ir būčiau galėjęs gauti, buvo bevertės. Neturėjau jokių priemonių savo judėjimo krypčiai valdyti — nei vairo, nei burių, nei variklio, kelis irklus, bet per menkai raumenų. Kokia prasmė brėžti kursą, jei negalėčiau juo vadovautis? Ir net jei būčiau galėjęs, kaipgi aš būčiau žinojęs, kur plaukti? Į vakarus, iš kur išplaukėme? Į rytus, į Ameriką? Į šiaurę, į Aziją? Į pietus, kur driekėsi laivų magistralės? Visa tai buvo vienodai ir geri, ir blogi kursai.