Янн Мартел - Pi gyvenimas

Paniuręs stebėjau, kaip jis garsiai džiaugiasi dovana ir iš to džiaugsmo nebežino ką daryti. Man visko buvo jau per akis. Nemaniau, kad būtų verta skersti vėžlį dėl puodelio kraujo.

Ėmiau rimtai mąstyti, kaip man elgtis su Ričardu Parkeriu. Susilaikymas iš jo pusės karštomis giedromis dienomis, jei iš tikrųjų tat buvo, o ne paprasčiausias tingumas, — tai nieko gero. Negaliu visą laiką bėgti nuo jo. Man tikrai reikia prieiti prie spintelės ir brezento iš viršaus, kad ir koks būtų oras ar paros metas, kad ir kokia būtų jo nuotaika. Man reikėjo tokių teisių — teisių, kurias laiduoja galia.

Atėjo laikas pademonstruoti save ir išsireikalauti savo teritorijos. 71 skyrius

Tiems, kurie kada nors patirtų tokį nemalonumą, kokį aš išgyvenau, rekomenduočiau štai ką:

1. Pasirinkite dieną, kai bangos nedidelės, bet ištisinės. Jums reikės jūros, kuri gerokai pasiūbuotų valtį, šiai pasisukus išilgai bangų, bet kad jos neapverstų.

2. Išmeskite inkarą, kad valtis būtų kuo stabilesnė ir patogesnė. Pasiruoškite, kur galėtumėte saugiai persimesti iš valties, jei to prireiktų (greičiausiai prireiks). Jei galite, susiveikite kokių nors asmeninių apsaugos priemonių. Skydą galima pasidaryti iš bet ko. Minimalus apsišarvavimas — apsivynioti galūnes drabužiais ar apklotais.

3. Ir štai sunkiausioji dalis: reikia išprovokuoti jus kamuojantį gyvūną. Kad ir kas tai būtų: tigras, raganosis, strutis, šernas ar rudasis lokys — turite jį suerzinti. Turbūt geriausia tai būtų padaryti nuėjus iki savo teritorijos krašto ir triukšmingai įsiveržus į neutralią zoną. Aš taip ir padariau: nuėjau iki brezento krašto ir treptelėjau ant vidurinio suolo, nesmarkiai pūsdamas švilpuką. Svarbu sukelti gana stiprų ir aiškų garsą, kad parodytumėt savo agresyvumą. Bet reikia būti atsargiam. Juk norite paerzinti savo žvėrį, bet — tik tiek. Visai nereikia, kad jis tuoj pat jus užpultų. Jei taip atsitiktų, tepadeda jums Dievas. Jus sudraskys į gabalus, sutryps kojomis, išmėsinės, greičiausiai — suės. To nereikia. Reikia, kad gyvūnas įsižeistų, suirztų, supyktų, sunerimtų, nuvargtų, nusierzintų — tik ne mirtinai. Jokiom aplinkybėm neženkite į savo žvėries teritoriją. Savo agresiją išliekite spoksodami jam į akis ir švilpaudami bei erzindami.

4. Gyvūnui pakilus, darykite viską, nors ir nesąžiningai, kad išprovokuotumėte jį pažeisti sieną. Mano patirtis parodė, kad geriausia tai pasiekti lėtai traukiantis ir leidžiant savo garsus. JOKIU BŪDU NEPRARASKITE AKIŲ KONTAKTO! Vos tik žvėris įžengs į jūsų teritoriją ar tik gerokai paėjės per neutraliąją, — jau būsite pasiekęs tikslą. Smulkmeniškai ar pernelyg įsikibę nurodymų nesigilinkite, kur iš tiesų tas žingsnis buvo dėtas. Paskubėkite užsigauti. Nedelskite aiškindamiesi — kuo greičiau supraskite blogai. Visa esmė dabar — priversti žvėrį suprasti, kad jo viršutinis kaimynas itin skrupulingas dėl savo teritorijos

5. Vos tik jūsų žvėris pažeis jums priklausančią teritoriją, pareikškite stiprų pasipiktinimą. Ar būtumėte pasitraukęs į savo saugiąją priebėgą, ar į savo teritorijos galą gelbėjimosi valtyje, IMKITE IŠ VISŲ JĖGŲ PŪSTI SAVO ŠVILPUKĄ ir TUČTUOJAU IŠTRAUKITE INKARĄ. Šie du veiksmai — lemtingai svarbūs. Negalima jų uždelsti. Jei galite kaip kitaip pasukti valtį šonu į bangas, pavyzdžiui, su irklu, tuoj pat taip ir padarykit. Juo greičiau jūsų valtis atsiduos bangoms, juo geriau.

6. Ištisai pūsti švilpuką nusilpusiam išsigelbėjusiajam nelengva, bet sudrebėti neleistina. Sunerimęs gyvūnas turi susieti kylantį šleikštulį su čaižiomis švilpuko trelėmis. Galite viską sustiprinti, atsistoję savo valties gale ant priešingų planšyrų ir siūbuodami jūros judesio ritmu. Kad ir koks būtumėt liesas, kad ir kokia didžiulė būtų valtis, nustebsite, kokį tai gali turėti poveikį. Laiduoju, kad akimirksniu jūsų valtis šoks rokenrolą lyg pats Elvis Preslis. Tik nepamirškite visąlaik pūsti švilpuko ir pasistenkite neapversti valties.

7. Reikės tai tęsti, kol gyvūnas, tapęs jūsų našta — jūsų tigras, jūsų raganosis ar dar bet kas — gerai pažaliuos nuo jūrligės. Turit išgirsti jį tąsantis ir žiaukčiojant. Turit pamatyti jį išsitiesusį valties dugne, drebančiom kojom, užverstom akim, iš žiopčiojančios burnos kylančiu gargėsiu. Ir visą laiką turite šiurpinti gyvulio klausą šaižiu švilpuko pūtimu. Jei pačiam pasidarytų bloga, nešvaistykite vėmalų veltui, per bortą. Vėmalai — puikus sienos sargas. Privemkite ant savo teritorijos kraštų.

8. Kai gyvūnas jau geras ir leisgyvis — galite liautis. Jūros liga ateina staigiai, bet praeina lėtai. Nereikėtų perdėtai išpūsti šito reikalo. Nuo šleikštumo niekas nemirė, bet norą gyventi jis gali kaip reikiant atimti. Kai jau bus gana, nuleiskite inkarą, pasistenkite sudaryti gyvūnui pavėsį, jei jis išvirto tiesiog atokaitoje, ir pasirūpinkite, kad atsigavęs turėtų vandens su ištirpintomis tabletėmis nuo jūrligės, jei turėsite tokių. Šiuo momentu dehidratacija — rimtas pavojus. Po to pasitraukite į savo teritoriją ir palikite gyvulį ramybėje. Vanduo, poilsis ir atsipalaidavimas drauge su nesiūbuojančia valtimi grąžins jį į gyvenimą. Gyvūnui reikia leisti visiškai atsigauti, prieš kartojant punktus nuo 1 iki 8.

9. Visa tai reikia kartoti, kol gyvūno sąmonėje visiškai užsifiksuos neabejotinas švilpuko garso ir smarkaus, neįveikiamo pykinimo ryšys. Vėliau jau pakaks vien švilpuko, jei būtų pažeistos sienos ar imtų reikštis koks nors kitas priešiškas elgesys. Tik vienas pūstelėjimas — ir pamatysite, kaip jūsų gyvūnas susigūš nuo nemalonumo ir kuo greičiau lėks į saugiausią, tolimiausią savo teritorijos pakraštį. Pasiekę šį dresavimo lygį, švilpimą turėsite apriboti. 72 skyrius

Kad apsisaugočiau nuo Ričardo Parkerio, kol jį treniruosiu, buvau pasidaręs skydą iš vėžlio šarvo. Iš visų jo pusių įpjoviau po įrantą ir sujungiau jas ilga virve. Skydas išėjo sunkesnis nei norėjau, bet argi kareiviai gali kada pasirinkti amuniciją?

Kai pabandžiau pirmąjį kartą, Ričardas Parkeris iššiepė dantis, visiškai apsuko ausis, trumpai iš gomurio suriaumojo ir puolė. Jis iškėlė didžiulę naguotą leteną ir sušėrė man per skydą. Nuo smūgio išskridau iš valties. Įkritau vandenin ir tuoj pat paleidau skydą. Jis nugrimzdo be pėdsako, sužeidęs man blauzdą. Nesitvėriau iš siaubo — dėl Ričardo Parkerio, bet ir dėl to, kad atsidūriau vandeny. Baiminausi, kad kiekvienu akimirksniu prie manęs gali išnirti ryklys. Paklaikusiais sieksniais nusiyriau prie plausto, taškydamasis būtent taip, nuo ko rykliams sukyla didžiausias apetitas. Laimei, ryklių nebuvo. Pasiekiau plaustą, visiškai atleidau virvę ir atsisėdau apsiglėbęs kelius ir nuleidęs galvą, stengdamasis užgesinti manyje įsiplieskusį baimės gaisrą. Negreitai praėjo viso kūno drebulys. Visą likusią tos dienos dalį ir naktį praleidau plauste. Nevalgęs ir negėręs.

Vėl to ėmiausi, kai darsyk pagavau vėžlį. Jo kiautas buvo mažesnis, lengvesnis, ir iš jo pasidariau geresnį skydą. Dar sykį išėjau ir ėmiau trypti ant vidurinio suolo.

Nesu tikras, kad besiklausą šio pasakojimo supras, jog taip elgiausi ne iš pamišimo ar slapčia siekdamas nusižudyti, bet paprasčiausiai iš būtinybės. Arba prisijaukinu jį, priverčiu suprasti, kuris čia yra padėties šeimininkas, o kuris — pavaldinys, arba mirštu tą pačią dieną, kai užsimanysiu užlipti į valtį blogu oru ir jam tai nepatiks.

Išgyvenau, kol mokiausi didžiųjų jūrų dresuotojų meno, tik todėl, kad Ričardas Parkeris iš tikrųjų nė nenorėjo pulti manęs. Tigrai, kaip ir visi žvėrys, nemėgsta santykių aiškintis jėga. Jei gyvūnai susikauna, tai tik norėdami nužudyti ir suprasdami, kad ir patys gali būti papjauti. Susidūrimas brangiai kainuoja. Todėl gyvūnai turi ištisą apsauginių ženklų sistemą, kad būtų išvengta atviros kovos, ir jie greitai pasitraukia, kai tik pajunta tai galį. Labai retai tigras puls brolį plėšrūną be įspėjimo. Paprastai su priešininku susiduriama kaktomuša, baisiai urzgiant ir riaumojant. Bet likus akimirkai, kol dar nevėlu, tigras sustings, grasinimams griaudžiant giliai gerklėje. Jis įvertins padėtį. Jei nuspręs, kad pavojaus nėra, jis nusisuks jausdamasis pareiškęs ką norėjęs.