Янн Мартел - Pi gyvenimas

Valties korpuse irgi įsitaisė mažų žąsiakaklių polipų pavidalo gyvasties. Čiulpiau jų skystimą. Jų mėsa gerai tiko kaip jaukas žūklaujant.

Prisirišau prie tų „balsuojančių“ vandenyno klajūnų, nors jie kiek ir traukė plaustą žemyn. Jie prablaškydavo, kaip ir Ričardas Parkeris. Daug valandų praleisdavau nieko neveikdamas, tik gulėdamas ant šono, per kelis colius patraukęs iš vietos liemenę, lyg užuolaidą nuo lango, kad galėčiau viską matyti. O matydavau miestelį aukštyn kojomis, nediduką, ramų ir taikų, kurio gyventojai sau vaikščiodavo meiliai mandagūs it angelai. Tas vaizdas maloniai ramino mano pakrikusius nervus. 68 skyrius

Pasikeitė mano miego įpročiai. Nors ilsėdavausi visą laiką, retai teišmiegodavau ilgiau nei valandą be pertrūkio, net naktį. Mane trikdė ne ištisinis jūros judėjimas ir ne vėjas — prie to pripranti lyg prie čiužinio kietulių. Mane žadindavo blogos nuojautos ir nerimas. Net stebėtina, kiek mažai išvis temiegojau.

Priešingai nei Ričardas Parkeris. Jis tapo miego čempionu. Didžiumą laiko jis ilsėdavosi po brezentu. Bet ramiomis dienomis, kai saulė ne itin spigindavo, tai ir ramiomis naktimis jis išeidavo. Viena mėgstamiausių jo vietų lauke — drybsoti ant užpakalinio suolo savo pusėje, pilvui nukarus per jo kraštą, priekinėms ir užpakalinėms letenoms gulint ant šoninių suolų. Tokia didžiulė tigro masė rodėsi sunkiai įspraudžiama ant tokios siauros atbrailos, bet jis sugebėdavo įsitaisyti lanku išriesdamas nugarą. Kai tikrai miegodavo, galvą pasidėdavo ant priekinių letenų, bet jei būdavo kiek guviau nusiteikęs, tai teikdavosi prasimerkti ir apsidairyti aplink — pasukdavo galvą ir padėdavo smakrą ant planšyro.

Kita mėgstama jo padėtis buvo tupėti nugara į mane, užpakaliu ant valties grindų, o priekiu — ant suolo, snukį įkišus valties galan, letenom šalia galvos, lyg būtume žaidę slėpynių, o jam būtų tekę nežiūrėti. Taip įsitaisęs žvėris būdavo labai ramus, ir tik retkarčiais trukčiojamos ausys rodydavo, kad jis nebūtinai miega. 69 skyrius

Daugel naktų būdavau įsitikinęs, kad tolumoj matau šviesas. Kiekvienąkart paleisdavau signalinę raketą. Kai baigiau raketas, ėmiausi rankinių signalizatorių. Ar tai buvo laivai, taip ir nepastebėję manęs? Kylančių ar besileidžiančių žvaigždžių švieselės, atsimušusios nuo vandenyno? Lūžtančios bangos, kurias mėnulio šviesa ar menka viltis paversdavo iliuzija? Kad ir kaip ten būtų buvę, kaskart viskas eidavo perniek. Jokio rezultato. Visad kartus jausmas, kai viltis sukyla ir žlunga. Ilgainiui visai netekau vilties, kad mane išgelbės laivas. Jei horizontas būna už dviejų su puse mylios iš penkių pėdo aukščio, tai už kiek jis buvo man sėdint priešais stiebą, kai nuo vandens iki akių — nė trijų pėdų? Kokia tikimybė, kad laivas, kertantis visą didžiulį Ramųjį vandenyną, pataikys į tokį mažutį apskritimą? Ir ne tik: kad jis pataikys į tokį mažutį apskritimėlį ir dar pastebės mane — kokia gi šito tikimybė? Ne, žmonija su jos nepatikimais keliais negalima pasikliauti. Man reikėjo pasiekti žemę — kietą, tvirtą, patikimą žemę.

Pamenu panaudotų rankinių signalizatorių kvapą. Dėl kažkokio cheminio nesusipratimo jos kvepėjo visai kaip kmynai. Tiesiog svaiginamai. Uosčiau plastmasines tūtas, ir akimirksniu mintyse atgydavo Pondičeris — stebuklinga paguoda, kai nusivili bešaukdamas pagalbos ir jos nesulaukęs. Potyris buvo toks stiprus — kone haliucinacija. Nuo vienut vienutėlio kvapo iškildavo visas miestas. (Dabar, užuodęs kmynus, prisimenu Ramųjį vandenyną).

Ričardas Parkeris visada sustingdavo, kai rankinis signalizatorius sušnypšdavo uždegamas. Jo akys, apvalios smeigtuko galvutės dydžio lėliukės, nepaleisdavo šviesos. Man ji buvo per ryški, tas akinantis baltas centras su spiginamai rausva aureole. Turėdavau nusigręžti. Laikydavau signalizatorių ore ištiesęs ranką ir lėtai juo mojuodavau. Maždaug minutę man ant rankos trykšdavo šiluma, viskas aplink keistai nušvisdavo. Vanduo aplink plaustą, prieš akimirksnį neperžvelgiamai tamsus — pilnas žuvų.

70 skyrius

Paskersti vėžlį — ne juokų darbas. Pirmasis buvo nedidukas vanagasnapis. Mane sugundė jo kraujas, „geras, maistingas, prėskas gėrimas“, kaip žadėjo instrukcijų vadovas. Taip labai norėjau gerti. Nusitvėriau vėžlio kiaukuto ir susigrūmiau su vienu jo užpakaliniu plaukmeniu. Kai jau gerai sučiupau, apverčiau jį vandenyje ir pabandžiau užtempti ant plausto. Padaras įnirtingai daužėsi. Niekaip nebūčiau sugebėjęs sutvarkyti jo plauste. Reikėjo arba paleisti, arba išmėginti sėkmę valtyje. Apsidairiau. Buvo karšta, be debesėlio diena. Tokiomis dienomis, kai įkaisdavo lyg krosnyje, Ričardas Parkeris, rodės, pakentė mano buvimą valties pirmagalyje ir neišlįsdavo iš po brezento iki pat saulėlydžio.

Viena ranka laikiau pačiupęs užpakalinį vėžlio plaukmenį, o kita traukiausi virve į valtį. Įlipti į ją nebuvo lengva. Kai jau taip padariau, truktelėjau vėžlį viršun ir numečiau nugara ant brezento. Kaip ir tikėjausi, Ričardas Parkeris tik keliskart suurzgė. Jis visai nebuvo linkęs vargintis per tokią kaitrą.

Mano pasiryžimas buvo niūrus ir aklas. Jaučiau, kad negaliu veltui gaišti laiko. Pasinaudojau instrukcijų vadovu lyg kulinarijos knyga. Ten buvo parašyta paguldyti vėžlį ant nugaros. Taip ir padariau. Buvo patariama peilį „įsmeigti į kaklą“, kad būtų pažeistos ten esančios arterijos bei venos. Pasižiūrėjau į vėžlį. Jis neturėjo jokio kaklo. Vėžlys buvo susitraukęs į kiaukutą; iš jo buvo matyti vien akys ir snapas, apsuptas odos žiedų. Jis rūsčiai iš aukšto žiūrėjo į mane. Ėmiausi peilio ir, tikėdamasis pabakštinti jį, bakstelėjau priekinį plaukmenį. Jis tik dar giliau sulindo į kiaukutą. Nusprendžiau veikti griežčiau. Pasitikėdamas savimi, lyg būčiau tai daręs jau tūkstančius kartų, sugrūdau peilį tiesiog dešinėn vėžlio galvos pusėn tam tikru kampu. Giliai suvariau ašmenis į odos raukšles ir pasukau. Vėžlys net dar giliau susitraukė, labiau ta puse, kur buvo ašmenys, ir staiga mostelėjo galva pirmyn, žiauriai kirsdamas man snapu. Atšokau. Išlindo visi keturi plaukmenys, ir padaras pamėgino sprukti. Jis lingavo ant nugaros, smarkiai spardydamasis ir mostaguodamas galva kairėn dešinėn. Paėmiau kirvuką ir trenkiau juo vėžliui per kaklą, giliai jį sužeisdamas. Trykštelėjo ryškiai raudonas kraujas. Čiupau stiklinę ir privarvinau apie tris šimtus mililitrų — kaip skardinukę. Būčiau galėjęs surinkti kur kas daugiau, spėju — apie litrą, — tik kad labai jau aštrus buvo vėžlio snapas ir ilgi bei galingi priekiniai plaukmenys su dviem nagais kiekviename. Kraujas, kurį sugebėjau surinkt, neturėjo jokio ypatingo kvapo. Siurbtelėjau. Jis buvo šiltas ir gyvulio skonio, jei nemeluoja atmintis. Sunku atsiminti pirmuosius įspūdžius. Išgėriau kraują iki paskutinio lašo.

Maniau su kirvuku galėsiąs iškapoti kietą pilvo šarvą, bet pasirodė, kad lengviau jį prarakti su pjūkliniu peilio kraštu. Uždėjau viena koją ant šarvo centro, kitą pastatęs taip, kad išvengčiau mosikuojančių plaukmenų. Šarvo priekyje ties galva oda buvo lyg išdirbta ir lengva pjauti, išskyrus vietas ties plaukmenim. Tačiau džyruoti rėmą, kur šarvas susiėjo su šarvu, buvo tikrai nelengva, juo labiau, kad vėžlys vis judėjo. Kol apsukui apėjau visą vėžlį, sumirkau nuo prakaito ir nuvargau. Trūktelėjau pilvo šarvą. Jis nenoriai prasivėrė, lyg lūpomis čiulptelėjęs. Atsiskleidė vidinis pasaulis — trūkčiojantis ir šokinėjantis: raumenys, riebalai, kraujas, žarnos ir kaulai. O vėžlys vis dar daužėsi. Kirtau jam per kaklą iki pat stuburo. Jokio skirtumo. Plaukmenys vis plevėsavo. Dviem kirvuko smūgiais galutinai nukirtau jam galvą. Plaukmenys nesustojo. Dar blogiau — nukirsta galva žiopčiojo ir mirksėjo. Išridenau ją į jūrą. Gyvus vėžlio likučius pakėliau ir numečiau į Ričardo Parkerio teritoriją. Tas triukšmavo, lyg jau ruoštųsi kilti. Turbūt buvo užuodęs vėžlio kraują. Sprukau į plaustą.