Янн Мартел - Pi gyvenimas

Tirpstant davinio dėžėms, mažinau dienos normą tol, kol ėmiau tiksliai laikytis instrukcijų, susilaikydamas iki dviejų sausainių kas aštuonios valandos. Buvau nuolat išalkęs. Kaip apsėstas galvodavau apie maistą. Kuo mažiau beturėdavau valgyti, tuo didesnės darėsi porcijos svajonėse. Įsivaizduojamieji patiekalai išaugo iki visos Indijos dydžio. Dalo sriubos Gangas. Radžastano dydžio karštas čapatis. Ryžių dubuo sulig Utar Pradešu. Sambarai, kuriuose būtų išsitekęs visas Tamil Nadu. Ledų kalnai, tokio aukščio, kaip Himalajai. Svajonėse virtau tiesiog specialistu: visų sudedamųjų dalių savo patiekalams turėjau šviežių ir į marias; orkaitė ar keptuvė visuomet būdavo reikiamos temperatūros; dėl komponentų proporcijos — ranka atmušta; niekas nepridegdavo ir nelikdavo žalia; nieko nei per karšta, nei per šalta. Kiekvienas patiekalas — tiesiog tobulas, — tik man nepasiekiamas.

Palaipsniui plėtėsi valgomųjų dalykų spektras. Iš pradžių valydavau žuvį ir skrupulingai nulupdavau odą, tačiau greitai paprasčiausiai tik nuskalaudavau joms gleives prieš atsikąsdamas, džiaugdamasis tokia dovana burnoje. Prisimenu, kad skraiduolės buvo gana skanios, jų mėsytė rausvai balta ir minkšta. Dorados buvo kietesnės ir aštresnio skonio. Ėmiau krapštinėti žuvų galvas, užuot metęs jas Ričardui Parkeriui ar naudojęs kaip jauką. Padariau didį atradimą, kad nesūrų skystį galima čiulpti ne tik iš didesnės žuvies akių, bet ir iš stuburo. Vėžliai, kuriuos pirmiau grubiai atvoždavau peiliu ir numesdavau ant valties grindų Ričardui Parkeriui lyg karštos sriubos dubenį, tapo mano mėgstamiausiu patiekalu.

Atrodo neįmanoma net įsivaizduoti, kad buvo metas, kai žvelgdavau į gyvą jūrinį vėžlį kaip į dešimties patiekalų delikatesą, palaimintą atokvėpį nuo žuvies. Vis dėlto taip buvo. Vėžlių venomis pulsavo saldusis lasis32, kurį reikėdavo išgerti vos ištryškusį iš kaklo, kol nesukrešėdavo greičiau nei per minutę. Žemėje geriausi porijalai ir kootu nebūtų galėję prilygti vėžlienai, apskrudintai iki rudumo arba šviežiai tamsiai raudonai. Niekad mano ragautas kardamono pajasamas33 nebuvo toks saldus ir maistingas, kaip kremiški vėžlių kiaušiniai ar džiovinti vėžlio riebalai. Iš sukapotos širdies, plaučių, kepenų, mėsos ir išvalytų žarnų mišinio, apibarstyto žuvies gabaliukais ir išmirkyto trynio bei baltymo padaže, išeidavo nepranokstamas talis, kad net pirštus apsilaižysi. Kelionės pabaigoje jau valgydavau viską, ką tik vėžlys beišgalėjo man patiekti. Dumbliuose, kuriais būdavo apaugę kai kurių vanagasnapių šarvai, kartais rasdavau smulkių krabų ir polipų. Darkart suvalgydavau viską, ką tik rasdavau vėžlio skrandyje. Daug malonių valandų praleidau grauždamas plaukmens sąnarius arba skaldydamas kaulus ir laižydamas jų smegenis. O mano pirštai ištisai krapštinėjo pridžiūvusių riebalų ar mėsos gabaliukus nuo vidinės kiauto pusės ieškodami maisto automatiškai lyg beždžionės.

Vėžlių kiaukutai labai pravertė ūkyje. Be jų nebūčiau išsivertęs. Iš jų išeidavo ne tik skydai, bet ir lentelės žuviai pjaustyti ir dubenys maistui maišyti. Ir kai gamtos gaivalai nebepataisomai suardė apklotus, naudojausi kiaukutais, kad pasislėpčiau nuo saulės — surengdavau juos vieną į kitą ir gulėdavau po jais.

Net baisu, kaip pilnas pilvas gali pakelti nuotaiką. Viena lygiai svėrė kita: kiek maisto ir vandens — tiek ir geros nuotaikos. Tai buvo labai jau permaininga egzistencija. Už šypseną būdavau dėkingas vėžlienai.

Atėjo laikas, kai pranyko paskutinis sausainis, valgiui tiko bet kas, nepaisant skonio. Galėjau bet ką dėti į burną, kramtyti ir praryti — ar skanu, ar šlykštu, ar be skonio — jei tik ne sūru. Man vemtinai atsirado pasibjaurėjimas druska, ką jaučiu iki šios dienos.

Sykį bandžiau valgyti Ričardo Parkerio išmatas. Tai nutiko anksti, kai dar organizmas nebuvo išmokęs gyventi badaudamas, o vaizduotė karštai ieškojo išeities. Jo kibirą buvau neseniai pripildęs šviežio vandens iš saulės distiliatorių. Ištuštinęs jį vienu pritūpimu, jis dingo po brezentu, o aš grįžau pasikuisti po spintelę. Kaip kad visada darydavau tomis ankstyvosiomis dienomis, dažnai užmesdavau akį po brezentu, kad žinočiau jį ko nesumąsčius. Na, šįkart štai jis kažką rezgė. Buvo susikūprinęs, nugara išriesta, užpakalinės kojos pražergtos. Uodega iškelta, rėmėsi į brezentą. Poza viską išdavė. Man mintyse buvo vien maistas, o ne gyvulio higiena. Nusprendžiau, kad pavojaus nedaug. Jis buvo nusisukęs į kitą pusę, galvos nematyti. Jei būčiau gerbęs jo ramybę, būtų manęs nė nepastebėjęs. Čiupau kaušą vandeniui semti ir ištiesiau ranką. Kaušas atsirado vietoje pačiu laiku. Tą sekundę, kai prikišau jį prie Ričardo Parkerio pauodegio, jo išangė išsipūtė ir iš jos, kaip kramtomosios gumos burbulas, išsprogo juodas išmatų kamuolys. Jis žnektelėdamas įvirto man į kaušą ir, be abejo, būsiu laikomas praradęs paskutinius žmogiškumo ženklus tų, nesuprasiančiųjų mano kančios, akyse, kada pasakysiu, jog tai man skambėjo lyg penkių rupijų monetos, krentančios elgetos krepšin, muzika. Nuo šypsenos man net trūko lūpos. Ričardui Parkeriui pajutau didį dėkingumą. Išsitraukiau kaušą. Pirštais paėmiau šūdą. Jis buvo labai šiltas, tačiau ne stipraus kvapo. Jis buvo sulig dideliu gulab dzamuno kamuoliu, tik visai ne minkštas. Iš esmės — kietas kaip akmuo. Užtaisęs juo muškietą, būtum galėjęs užmušti raganosį.

Padėjau kamuolį atgal į kaušą ir užpyliau truputį vandens. Uždengiau ir atsisėdau šalia. Belaukiant ėmė tekėti seilės. Kai jau nebeiškenčiau laukti, įsimečiau kamuolį burnon. Bet negalėjau valgyti. Skonis buvo aitrus, bet ne dėl to... Tai buvo jau greičiau mano burnos išvada, staigi ir aiški: čia nieko valgomo. Iš tikrųjų tai buvo visiškos atliekos, be jokių maisto medžiagų. Išspjoviau ir pyktelėjau dėl veltui sugadinto brangaus vandens. Pasiėmiau žeberklą ir nuėjau rinkti likusių Ričardo Parkerio išmatų. Jos nukeliavo tiesiai pas žuvis.

Vos po kelių savaičių mano būklė ėmė blogėti. Pradėjo tinti pėdos ir kulkšnys, ir darėsi labai sunku stovėti. 78 skyrius

Dangaus būta įvairiausio. Buvo dangus, užgrobtas didelių baltų debesų, plokščių iš apačios, bet apvalių ir banguotų iš viršaus. Buvo dangus — visiškai giedras, gan varginanti pojūčius žydrynė. Buvo dangus — slopinanti pilkų debesų antklodė, tačiau nė nesiruošianti prapliupti lietumi. Buvo dangus, tik plonai apsiniaukęs. Buvo dangus, išmargintas mažų, baltų, pūkuotų debesėlių. Buvo dangus, išraižytas aukštų plonų debesų, primenančių ištemptą medvilnės kamuolį. Buvo dangus — beformė pieniška migla. Buvo dangus, prigrūstas tamsių audrotų lietaus debesų, praslenkančių vis dėlto be lašelio lietaus. Buvo dangus, išpieštas kelių plokščių debesų lyg smėlinga sekluma upėje. Buvo dangus — paprasčiausias fonas vaizdiniam efektui horizonte: į vandenyną besiliejančiai saulės šviesai, aiškiai išsiskiriančiais vertikaliais kraštais tarp šviesos ir šešėlio. Buvo dangus — tolima juoda lietaus užuolaida. Buvo dangus su daugybe debesų galybėje sluoksnių, kai kurie buvo stori ir nepermatomi, o kiti — lyg dūmai. Buvo dangus — juodas ir spjaudantis lietų ant mano besišypsančio veido. Buvo dangus išvien krintančio vandens, nepaliaujanti liūtis, nuo kurios oda susiraukšlėdavo ir išbrinkdavo, ir sustirdavau į ragą.

Būta įvairiausių jūrų. Buvo jūra, staugianti lyg tigras. Buvo jūra, kuždanti tau į ausį, lyg paslaptis sakantis draugas. Buvo jūra, žvanganti lyg variokai kišenėje. Buvo jūra, griaudžianti lyg lavina. Buvo jūra, šiugždanti lyg švitriniu popierium braukiant per medį. Buvo jūra, ūžianti taip, lyg kas vemtų. Buvo mirtinai tylinti jūra.