Янн Мартел - Pi gyvenimas

Į Ričardo Parkerio geriamą vandenį visada pripildavau šiek tiek jūros vandens, kiek daugiau tuoj po lietaus ir mažiau sausaisiais periodais. Kartkartėmis pirmosiomis dienomis jis persverdavo galvą už borto, pauostydavo jūrą ir nurydavo keletą gurkšnių, bet greitai liovėsi taip daręs.

Ir vis tiek vos išsiversdavom. Gėlo vandens trūkumas buvo vienintelis pastoviausias nerimo ir kančių šaltinis per mūsų kelionę.

Kad ir kokio maisto pagaudavau, Ričardui Parkeriui tekdavo, taip sakant, liūto dalis. Neturėjau pasirinkimo. Jis tučtuojau sužinodavo, jei pagaudavau vėžlį, doradą ar ryklį, ir turėdavau atseikėti greitai ir dosniai. Manau, pasiekiau pasaulio rekordą pralupinėdamas vėžlių šarvus. O žuvys praktiškai būdavo sutašomos dar spurdančios. Jei jau pasidariau visiškai neišrankus maistui, tai ne vien iš pasibaisėtino alkio: dar ir dėl baisios skubos. Kartais tiesiog neturėdavau laiko įvertinti, ką čia turiu. Tai turėdavo arba akimirksniu atsidurti mano burnoje, arba tekti Ričardui Parkeriui, kuris trypčiodavo ir mindžikuodavo nekantriai šniokštuodamas prie savo teritorijos ribos. Lyg neklystamas ženklas, kaip žemai aš puolęs, buvo tai, kad vieną dieną suspausta širdimi pastebėjau, jog valgau kaip gyvūnas — kad tas mano triukšmingas, paklaikęs rijimas nesukramčius visiškai toks pats, kaip Ričardo Parkerio. 83 skyrius

Vieną popietę pamažu užslinko audra. Debesys, rodės, klupdami lekia pirma vėjo persigandę. Jų pavyzdžiu pasekė jūra. Ji ėmė taip šokčioti ir banguoti, kad man širdis nuėjo į kulnus. Įsitraukiau distiliatorius ir tinklą. O, turėtumėt pamatyt tokį kraštovaizdį! Ką buvau matęs iki šiol, tebuvo vandens kauburėliai. O šitie pakilimai — tai jau tikri kalnai. Slėniai, kuriuose atsidūrėm, buvo tokie gilūs, tokie niūrūs. Jų kraštai tokie statūs, kad valtis ėmė slysti nuo jų kone kaip banglentė. Plaustui teko ypatingi išmėginimai — jį išmesdavo iš vandens ir tempdavo pirmyn, besiblaškantį į visas puses. Aš visai nuleidau abu inkarus, nevienodai giliai, kad netrukdytų vienas kitam.

Kopdama per gigantiškus bangų kauburius, valtis laikėsi įsikibusi inkarų lyg alpinistas virvės. Lėkdavom aukštyn, kol pasiekdavom snieguotą bangos skiauterę, pratrūkstančią šviesos ir putų srautu ir verčiančią valtį pirmyn. Atsiverdavo aiškus vaizdas kelių mylių atstumu. Tačiau paskui kalnas imdavo smukti, o pagrindas po mumis — grimzti tiesiog vidurius verčiančiu greičiu. Po akimirksnio jau sėdėdavom tamsaus slėnio dugne, kitokiame, nei pastarasis, bet ir tokiame pačiame, tonoms vandens kabant virš mūsų, ir gelbėjomės vien tik savo menku lengvumu. Žemė vėl sujudėdavo, inkarų virvės pliaukštelėdavo įsi tempdamos ir linksmieji kalneliai tęsdavosi toliau.

Inkarai puikiai atliko savo misiją — iš tiesų net pernelyg gerai. Kaskart, pakilus į viršūnę, bangos stengdavosi mus apvožti, bet, jų srautams jau benugriaudėjant, inkarai mus stipriai truktelėdavo pirmyn ir pertraukdavo per bangą, tačiau šitaip smukdė valties priekį. O dėl to pirmagalyje sprogdavo putų ir purslų debesis. Jis mane vis kiaurai permerkdavo.

Tada atsirito banga, itin besigviešianti mus nusinešti. Šįkart valties nosis dingo po vandeniu. Man tai sukėlė šoką, pašiurpau ir mirtinai persigandau. Tik šiaip taip išsilaikiau vietoje. Valtis buvo užlieta. Išgirdau riaumojant Ričardą Parkerį. Pajutau, kad virš mūsų pakibo mirtis. Vienintelis likęs pasirinkimas man buvo mirti nuo vandens ar mirti nuo žvėries. Pasirinkau žvėrį.

Kol skriejom žemyn nuo bangos, užšokau ant brezento ir atvyniojau jį iki pat valties galo, uždarydamas Ričardą Parkerį. Jei jis ir protestavo, aš negirdėjau. Aplėkiau aplink brezentą mikliau nei siuvamoji mašina aplink audeklo gabalą, pritvirtinau jį prie kablių iš abiejų valties pusių. Mes vėl kopėme aukštyn. Valtis nepaliaujamai sviro pirmyn. Sunkiai nulaikiau pusiausvyrą. Valtis jau buvo uždengta ir brezentas užtaisytas, išskyrus manąjį galą. Prasispraudžiau tarp šoninio suolo ir brezento ir užsitraukiau sau ant galvos likusį brezento kraštą. Nedaug teturėjau vietos. Nuo suolo iki planšyro buvo dvylika colių, o šoniniai suolai tebuvo pusantros pėdos pločio. Bet ir būdamas mirties akivaizdoje, nesukvailiojau tiek, kad nulipčiau ant valties grindų. Liko užkabinti keturis kablius. Prakišau pro ertmę ranką ir pranėriau virvę. Sulig kiekvienu sutvarkytu kabliu darėsi vis sunkiau dirbti toliau. Pervėriau du. Dar du liko. Valtis lėkė aukštyn tolygiai ir nenuilstamai. Posviris viršijo trisdešimt laipsnių. Jaučiausi stumiamas žemyn, į valties galą. Paklaikusiai sukiodamas ranką sugebėjau pagauti virve dar vieną kablį. Daugiau jau nieko nebegalėjau padaryti. Toks darbas buvo numatytas ne iš valties vidaus, bet iš lauko. Stipriai patraukiau virvę, ir tai palengvino faktas, kad laikydamasis jos taip neslysiu žemyn išilgai valties. Valtis smagiai prašoko keturiasdešimt penkių laipsnių posvirį.

Turbūt buvome pasvirę šešiasdešimt laipsnių, kai pasiekėm bangos keterą ir prasmukome per jos viršūnę į kitą pusę. Ant mūsų išsiliejo mažiausia porcija vandens iš bangos. Pasijutau, lyg man būtų smogę milžinišku kumščiu. Valtis staigiai pakrypo pirmyn, ir viskas susikeitė vietom: dabar jau aš patekau į žemiausią valties galą, o ją užtvindęs vanduo su jame mirkstančiu tigru pasipylė ant manęs. Tigro nejaučiau — tiksliai nė neįsivaizdavau, kur Ričardas Parkeris, nes po brezentu buvo tamsu nors į akį durk — bet kol pasiekėm kitą slėnį, vos neprigėriau.

Visą tą dieną ir dalį nakties mes kilom ir kritom, kilom ir vėl kritome, kol siaubas virto monotonija ir jį pakeitė sąstingis ir visiškas pasidavimas. Viena ranka laikiausi brezento virvės, kita — priešakinio suolo krašto, o mano kūnas tysojo ant šoninio suolo. Tokioje padėtyje — vandeniui tai įsiliejanti, tai vis ištekant — brezentas suplakė mane į košę, permirkau ir sustirau, mane draskė ir pjaustė kaulai ir vėžlių šarvai. Nepaliaujamai ūžė audra ir urzgė Ričardas Parkeris.

Kažkuriuo tarpu naktį suvokiau, kad audra liovėsi. Mes sūpavomės jūroje kaip ir visada. Pro brezento plyšį žvilgtelėjau į nakties dangų. Žvaigždėtą ir be debesų. Atvyniojau brezentą ir išsitiesiau ant jo.

Išaušus pastebėjau, kad esu netekęs plausto. Iš jo tebuvo likę du surišti irklai ir gelbėjimosi liemenė tarp jų. Šis vaizdas mane paveikė lygiai taip, kaip sudegusio namo šeimininką būtų paveikęs paskutinė styranti sija. Pasisukau ir ištyriau kiekvieną horizonto ketvirtį. Nieko. Pražuvo mano jūrinis miestelis. Kad inkarai per stebuklą išliko — ir vis dar sąžiningai tampė valtį — nedidelė tebuvo paguoda. Plausto netektis gal ir nebuvo mano kūnui pražūtinai lemtinga, bet dvasiai — mirtina.

Valtis buvo tiesiog apgailėtina: brezentas keliose vietose praplėštas, kai kurie praplėšimai — aiškiai Ričardo Parkerio nagų darbas. Pražuvo didžiuma mūsų maisto — išlėkė už borto arba buvo sugadinta užplūdusio vandens. Man visur skaudėjo, o šlaunis buvo stipriai perrėžta; žaizda buvo ištinusi ir balta. Iš baimės vos beprisiverčiau patikrinti, kas likę spintelėje. Ačiū Dievui, nebuvo pralietas nė vienas vandens maišas. Tinklas ir saulės distiliatoriai, galutinai neišleidę oro, užkišo laisvą tarpą ir neleido maišams per daug judėti.

Jaučiausi nuvargęs ir nusiminęs. Atkabinau brezentą valties gale. Ričardas Parkeris laikėsi taip tyliai, kad net pamaniau, ar nebus prigėręs. Bet ne. Kai vyniojau brezentą ir ant jo krito dienos šviesa, jis krustelėjo ir suniurnėjo. Išlipo iš vandens ir atsitūpė ant galinio suolo. Pasiėmiau adatą su siūlu ir ėmiausi tvarkyti brezento įplyšimus.