Янн Мартел - Pi gyvenimas

Mane tai paveikė visiškai priešingai. Tai tarsi ištraukė mane iš savojo mirtingumo ir sviedė į egzaltuotos nuostabos būseną.

Staiga žaibas trenkė daug arčiau. Galbūt taikė į mus: mes buvom ką tik persivertę per bangos keterą ir leidomės jos šonu, kai trenkė į jos viršūnę. Pajutau karšto oro ir karšto vandens sprogimą. Dvi, gal tris sekundes danguje šoko gigantiška, akinamai balta stiklo skeveldra iš sudaužyto kosminio lango, nereali, bet neapsakomai galinga. Nė dešimt tūkstančių trimitų ar dvidešimt tūkstančių būgnų nebūtų sukėlę tokio triukšmo, kaip tas trenksmas: jis buvo tiesiog kurtinantis. Jūra išbalo, ir pradingo visos spalvos. Viskas buvo arba visiškai balta šviesa, arba visiškai juodas šešėlis. Šviesa, rodės, ne tiek apšviečia, kiek skrodžia. Staigiai, kaip ir pasirodęs, žaibas dingo — dar karšto vandens srovė nebaigė kristi ant mūsų, o jo jau nebuvo. Nubaustoji banga vėl pajuodo ir abejingai nusirito.

Buvau apstulbęs, lyg perkūno trenktas — kone tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau neišsigandęs.

„Tebūnie pašlovintas Alachas, visų pasaulių Viešpats, Gailestingasis, Maloningasis, Teismo dienos valdovas!“ — sumurmėjau. Ričardui Parkeriui sušukau:

— Liaukis drebėjęs! Tai stebuklas. Tai dieviškumo prasiveržimas. Tai... tai...

Negalėjau rasti žodžių — kas tai, tasai neaprėpiamas ir didžiai stebėtinas dalykas. Man trūko kvapo ir žodžių. Išsitiesiau ant brezento, plačiai išskėtęs kojas ir rankas. Lietus permerkė mane iki kaulų. Bet aš šypsojausi. Prisimenu tą kartą, kai buvau taip arti mirties nuo elektros srovės ir trečiojo laipsnio nudegimų lyg vieną iš kelių momentų per savo išmėginimą, kai jaučiausi tikrai laimingas.

Nuostabos akimirkomis lengva įveikti proto ribotumą, patirti mintis, aprėpiančias visatą, pagaunančias griausmą ir skambtelėjimą, tai, kas stora ir plona, artima ir tolima. 86 skyrius

— Ričardai Parkeri, laivas!

Kartą turėjau malonumo tai sušukti. Mane užliejo laimė. Visas skausmas ir nepasitenkinimas pradingo ir tiesiog suliepsnojau džiaugsmu.

— Mes atlaikėm! Mes išgelbėti! Ar supranti, Ričardai Parkeri? MES IŠGELBĖTI! Cha cha cha cha!

Bandžiau suvaldyti jaudulį. O ką, jei laivas praplauks per toli, kad mus pastebėtų? Gal iššauti signalinę raketą? Nesąmonė!

— Jis plaukia tiesiai į mus, Ričardai Parkeri! Ačiū tau, Viešpatie Ganeša! Būk palaimintas visaip beapsireiškiąs Alache Brahma!

Jis niekaip negalės mūsų nepastebėti. Ar gali būti didesnė laimė, nei laimė būti išgelbėtam? Atsakymas — patikėkit manimi — ne. Atsistojau ant kojų, pirmą kartą po ilgo laiko šitaip pasistengiau.

— Ar gali patikėti, Ričardai Parkeri? Žmonės, maistas, lova. Gyvenimas vėl mūsų. O, kokia palaima!

Laivas vis artėjo. Jis buvo panašus į naftos tanklaivį. Ėmė ryškėti jo priekio forma. Išsigelbėjimas vilkėjo juodo metalo apdarą su baltais papuošimais.

— Oką, jeigu...

Nedrįsau ištarti tų žodžių. Bet gal yra tokia tikimybė, kad tėvas, mama ir Ravis vis dėlto gyvi? Cimcume buvo daug gelbėjimosi valčių. Gal jie prieš kelias savaites pasiekė Kanadą ir sunerimę laukia žinių iš manęs. Gal aš tik vienintelis žmogus, dingęs be žinios sudužus laivui.

— Dieve mano, kokie dideli naftos tanklaiviai!

Link mūsų šliaužė visas kalnas.

— Galbūt jie jau Vinipege. Įdomu, kaip atrodo mūsų namas. Kaip manai, Ričardai Parkeri, ar kanadiečių namai su vidiniais kiemeliais, kaip kad esti tradiciškai Tamile? Greičiausiai ne. Manau, žiemą jie būtų visiškai užsnigti. Gaila. Nėra didesnės ramybės, kaip vidinio kiemo ramybė saulėtą dieną. Įdomu, kokie prieskoniai auga Manitoboje?

Laivas jau buvo labai arti. Geriau jau įgula netrukus sustotų arba staigiai pasuktų.

— Taip, kokie prieskoniai?.. O, Viešpatie brangiausias!

Su siaubu supratau, kad tanklaivis ne tik kad slenka į mus — jis tiesiog mus užgriūva. Laivo pirmagalys, plačiausia metalo siena, sulig kiekviena sekunde platėjo. Jį juosianti milžiniška banga negailestingai artėjo prie mūsų. Galiausiai Ričardas Parkeris pajuto grėsmingai artėjantį Džagernautą36. Jis pasisuko ir sulojo, bet ne kaip šuo, o kaip tigras: galingai, bauginančiai ir itin tinkamai tokioje padėtyje.

— Ričardai Parkeri, jis perplauks per mus! Ką mums daryti? Greičiau, greičiau, raketą! Ne! Reikia irtis. Irklą įkabon... čia! Pūkšt! Pūkšt! Pūkšt! Pūkšt! Pūkšt! Pūkšt ...

Mus išmetė aukštyn priekinė banga. Ričardas Parkeris pritūpė pasišiaušęs. Valtis nuslydo priekine banga ir prasilenkė su tanklaiviu per mažiau nei dvi pėdas.

Laivas slinko pro šalį lyg kokia mylia — mylia aukštos juodos kanjono sienos, mylia tvirtovės be nė vieno sargybinio, kad pastebėtų mus ilgesingai besikamuojančius apsauginiame griovyje. Iššoviau signalinę raketą, bet prastai nutaikiau. Užuot įveikusi pylimus ir sprogusi kapitonui į veidą, ji atšoko nuo laivo šono ir nukrito tiesiai į Ramųjį vandenyną, kur šnipštelėjusi užgeso. Iš visų jėgų pūčiau švilpuką. Šaukiau iš visų plaučių. Viskas veltui.

Garsiai griaudžiant varikliams ir trankiai daužantis propeleriams po vandeniu, laivas pro mus prateliūskavo ir paliko mus, šokinėjančius ir straksinčius jo putotame sraute. Po šitiekos savaičių natūralių garsų šis mechaninis triukšmas buvo keistas, bauginantis ir atimantis žadą.

Mažiau kaip per dvidešimt minučių trijų šimtų tūkstančių tonų laivas virto taškeliu horizonte. Kai nusisukau, Ričardas Parkeris vis dar žiūrėjo jo kryptimi. Po kelių sekundžių ir jis nusigręžė ir mūsų žvilgsniai trumpai susitiko. Mano akys atspindėjo ilgesį, skausmą, sielvartą, vienatvę. Jis tesuprato tiek, kad bus nutikę kažkas keliančio didelę įtampą ir įsimintino, kažkas už jo supratimo išorinių ribų. Jis nesuvokė, kad tai — paprasčiausiai praleistas išsigelbėjimas. Tik suprato, kad tasai alfa, tas keistas nenumatomas tigras labai susijaudinęs. Jis įsitaisė įprasto pogulio. Vienintelis jo atsiliepimas apie įvykį tebuvo kimus miauktelėjimas.

— Myliu tave! — išsiveržė tyri ir nevaržomi, begaliniai žodžiai. Jausmai užliejo man krūtinę. — Tikrai, tikrai. Kaip aš tave myliu, Ričardai Parkeri. Jei neturėčiau dabar tavęs, nežinau, ką daryčiau. Nemanau, kad iškęsčiau. Ne, tikrai ne. Mirčiau iš beviltiškumo.

Nenusimink, Ričardai Parkeri, nenusimink. Aš tave nuplukdysiu į sausumą, pažadu, aš pažadu! 87 skyrius

Vienas mano mėgstamiausių būdų pabėgti nuo tikrovės buvo artimas lengvam pridusimui. Imdavau gabalą audeklo, kurį buvau išsipjovęs iš apkloto likučių. Vadinau jį sapnų skudurėliu. Sudrėkindavau jį jūros vandeniu, kad sumirktų, bet dar nevarvėtų. Patogiai atsiguldavau ant brezento ir užsidėdavau sapnų skudurėlį sau ant veido, pasitaisęs, kad tiktų. Apsvaigdavau, kas taip lengva šitokios pažengusios letargo būsenos stadijoje. Tačiau mano apsvaigimui sapnų skudurėlis suteikdavo ypatingų bruožų. Turbūt tai nutikdavo dėl riboto kvėpavimo. Mane aplankydavo keisčiausi sapnai, transai, regėjimai, mintys, pojūčiai, prisiminimai. Tai ryte rijo laiką. Kai mane sutrikdydavo truktelėjimas ar žioptelėjimas ir skuduras nukrisdavo, visiškai atgaudavau sąmonę ir džiaugdavausi patyręs, kad praslinko šitiek laiko. Iš dalies tai patvirtindavo skuduro sausumas. Bet dar daugiau reiškė pojūtis, kad viskas pasikeitė, kad dabartinis momentas jau kitoks, nei ankstesnis dabarties tarpsnis. 88 skyrius

Vieną dieną užplaukėme atmatas. Pirmiausiai vanduo sužėrėjo naftos dėmėmis. Greitai po to pasirodė buitinės ir pramoninės atliekos: daugiausia įvairių formų ir spalvų plastmasinės šiukšlės, bet taip pat ir aplūžę gremėzdai, alaus skardinės, vyno buteliai, drabužių skutai, virvagaliai ir visa tai apglėbusi geltona puta. Įplaukėme į ją. Dairiausi ieškodamas, ar kas mums galėtų praversti. Paėmiau tuščią vyno butelį su kamščiu. Valtis atsitrenkė į šaldytuvą be variklio. Jis plūduriavo durimis į dangų. Ištiesiau ranką, čiupau rankeną ir atidariau duris. Pasklido tokia aitri ir šlykšti smarvė, kad, rodos, net nudažė orą. Ranka užsidengęs burną, pažvelgiau vidun. Ten buvo dėmių, tamsių sulčių, nemažai visai supuvusių daržovių, pieno, taip surūgusio ir užkrėsto, kad jis buvo virtęs žalsva koše, ir suketvirčiuoti negyvo gyvūno likučiai, taip juodai supuvę, kad negalėjau nė nustatyti, kokio tai gyvio būta. Sprendžiant iš dydžio, manau, ten buvo ėriukas. Uždaroje, drėgnoje šaldytuvo erdvėje kvapas turėjo daug laiko bręsti, fermentuotis, apkarsti ir supiktėti. Jis taip užpuolė mano pojūčius ilgai tramdytu įniršiu, kad galva man susisuko, skrandis suteliūskavo, o kojos ėmė virpėti. Laimei, jūra greitai užpildė siaubo skylę ir tas daiktas nugrimzdo po vandeniu. Likusią laisvą vietą, pasitraukus šaldytuvui, užpildė kitos šiukšlės.