Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Buvo taip, kad arba jie, arba aš.

— Išreikšta visu amoraliuoju paprastumu. Bet ar dabar gailiesi?

— Tai akimirkos veiksmas. Tokios buvo aplinkybės.

— Instinktas, tai vadinama instinktu. Ir vis tiek atsakyk į klausimą: ar dabar gailiesi?

— Negalvoju apie tai.

— Toks ir yra gyvulio apibrėžimas. Toks tu ir esi.

— O koks tu?

— Žmogus, tuojau sužinosi.

— Koks pagyrūniškas išdidumas.

— Tai paprasta tiesa.

— Taigi pirmasis mestum akmenį, ar ne?

— Ar kada ragavai ūtopamo?

— Ne, neragavau. Papasakok apie jį. Kas tas ūtopamas?

— Jis toks skanus.

— Skamba skaniai. Papasakok daugiau.

— Ūtopamą dažnai ruošia iš tešlos likučių, bet retai pavėlavusi kulinarinė mintis būna tokia įsimintina.

— Jau įsivaizduoju skonį.

Apėmė miegas. Tiksliau, priešmirtinis kliedesys.

Bet kažkas dirgino mane. Nežinau kas. Kad ir kas tai buvo, bet trukdė man mirti.

Atgavau sąmonę. Supratau, kas čia mane trikdo.

— Atsiprašau.

— Taip? — pasigirdo silpnas Ričardo Parkerio balsas.

— Kodėl tu kalbi su akcentu?

— Be akcento. Tai tu kalbi su akcentu.

— Ne, be akcento. Tu tari „vahrlių“.

— Tariu „vahrlių“ kaip „vahrlių“ — taip ir turi būti. O tu kalbi kaip su karšta bulve burnoje. Tavo indiškas akcentas.

— Tu kalbi, tartum žodžiai būtų iš medžio, o tu džyrintum juos pjūklu. Tavo prancūziškas akcentas.

Tai buvo visiškai nesuderinama. Ričardas Parkeris buvo gimęs Bangladeše ir užaugęs Tamil Nadu, tai kodėl jis turėtų kalbėti su prancūzišku akcentu? Savaime suprantama, Pondičeris kažkada buvo prancūzų kolonija, bet niekas nepriverstų manęs patikėti, kad kokie zoologijos sodo gyvūnai būtų dažnai lankęsi Aljans Frans Riu Diuma gatvėje.

Visa tai labai stebino. Vėl panirau į rūką.

Pabudau aiktelėjęs. Kažkas čia buvo! Tas balsas, pasiekiantis mano ausis, nebuvo nei vėjas su akcentu, nei kalbantis žvėris. Tai buvo dar kažkas! Mano širdis ėmė smarkiai mušti, paskutinį kartą pumpuodama man kraują išsekusiu kūnu. Protas paskutinį kartą pasistengė nuskaidrėti.

— Bijau, kad tai aidas, — išgirdau vos pagaunamai ausimi.

— Palauk, čia aš! — sušukau.

— Aidas jūroje...

— Ne, tai aš!

— Kad tai pasibaigtų!

— Drauge mano!

— Veltui aš čia...

— Lik, pasilik!

Vos begirdėjau jį.

Suklikau.

Jis irgi sukliko.

To jau per daug. Išprotėsiu.

Man šovė mintis.

— Mano vardas, — iš paskutiniųjų surikau stichijai, — Pisinas Molitoris Patelas, — kaip aidas galėtų pasakyti vardą? — Ar girdi? Aš Pisinas Molitoris Patelas, visiems žinomas kaip Pi Patelas!

— Ką? Čia kas nors yra?

— Taip, yra!

— Ką! Nejau tai tiesa? O gal turi kokio maisto? Bet kokio. Aš nebeturiu ko valgyti. Kelias dienas nieko nevalgiau. Man reikia ką nors suvalgyti. Būsiu dėkingas už bet ką, ką duotum. Maldauju.

— Bet ir aš neturiu maisto, — atsakiau nusiminęs. — Pats kelias dienas nieko nevalgiau. Tikėjausi, kad tu turėsi maisto. Ar turi vandens? Mano atsargos beveik baigiasi.

— Ne, neturiu. Visai neturi maisto? Visiškai?

— Ne, ničnieko.

Stojo tyla, sunki tyla.

— Kur tu? — paklausiau.

— Aš čia, — vangiai atsakė jis.

— Bet kur tai? Nematau tavęs.

— Kodėl manęs nematai?

— Apakau.

— Ką? — šūktelėjo jis.

— Apakau. Akys nemato nieko, tik tamsą. Tik veltui mirksiu.

Šias dvi pastarąsias dienas, jei galiu pasikliauti oda laiką matuodamas. Tik ji man gali pasakyti, ar dabar diena, ar naktis.

Išgirdau baisią dejonę.

— Kas? Kas tau, mano drauge? — paklausiau.

Jis vis dejavo.

— Prašau, atsakyk. Kas tai? Aš aklas, mes neturim maisto ir vandens, bet turime vienas kitą. Tai jau kai kas. Kai kas vertinga. Tai kas gi tau, brangusis brolau?

— Aš irgi aklas!

— Ką?

— Aš irgi mirksiu veltui, kaip tu sakai.

Jis vėl sudejavo. Aš netekau žado. Sutikau dar vieną aklą žmogų dar vienoje gelbėjimosi valtyje Ramiajame vandenyne!

— Bet kodėl tu aklas? — suvapėjau.

— Turbūt dėl tos pačios priežasties kaip ir tu. Prastos higienos padariniai išbadėjusiam organizmui priėjus liepto galą.

Abu neišlaikėm. Jis dejavo, aš raudojau. To buvo per daug, jau tikrai per daug.

— Turiu ką papasakoti, — pasakiau po kiek laiko.

— Papasakoti?

— Taip.

— Kokia nauda iš pasakojimų? Aš alkanas.

— Tai pasakojimas apie valgį.

— Žodžiai neturi kalorijų.

— Ieškok maisto ten, kur turi būti maisto.

— Gera mintis.

Tyla. Kankinanti bado tyla.

— Kur tu? — paklausė jis.

— Čia. O tu?

— Čia.

Išgirdau pliaukštelėjimą, irklui panirus į vandenį. Pasiekiau vieną iš irklų, kuriuos buvau išsaugojęs subyrėjus plaustui. Jis buvo toks sunkus. Apčiuopom radau artimiausią įkabą irklui. Nutrenkiau irklą į jį. Patraukiau rankeną. Neturiu jėgų. Bet irklavau iš paskutiniųjų.

— Na, tai pasakok, — pasakė jis dūsuodamas.

— Kartą labai seniai buvo bananas, ir jis augo. Augo, kol pasidarė didelis, tvirtas, geltonas ir kvapnus. Tada jis nukrito ant žemės, o kažkas atėjo ir suvalgė.

Jis liovėsi irklavęs:

— Koks puikus pasakojimas!

— Ačiū.

— Jis išspaudė man ašarą.

— Yra dar vienas elementas, — pasakiau.

— Koks?

— Bananas nukrito ant žemės, kažkas atėjo, suvaldė jį — o po to tas žmogus pasijuto geriau.

— Kvapą gniaužia! — sušuko jis.

— Ačiū.

Pauzė.

— Bet tu neturi bananų?

— Ne. Mane išblaškė orangutangas.

— Kas?

— Ilgai pasakoti.

— Gal turi dantų pastos?

— Ne.

— Labai skanu su žuvim. O cigarečių?

— Jau suvalgiau.

— Suvalgiau.

— Dar liko filtrai. Galiu atiduoti, jeigu nori.

— Filtrai? Ką gi aš darysiu su filtrais be tabako? Kaip galėjai suvalgyti cigaretes?

— O ką būčiau turėjęs su jomis daryti? Aš nerūkau.

— Galėjai pasilaikyti mainikavimui.

— Mainikavimui? Su kuo?

— Su manim!

— Brolau mano, kai jas valgiau, buvau visai vienas gelbėjimosi valtyje Ramiojo vandenyno viduryje.

— Ir ką?

— Na, ir tikimybė ką nors susitikti Ramiojo vandenyno viduryje, su kuriuo galėčiau išmainyti cigaretes, neatrodė man tokia jau savaime suprantama.

— Reikia numatyti ateitį, kvailas berniuk! Dabar neturi ko mainyti.

— Bet net jei ir būčiau ką nors turėjęs, ar turėčiau, į ką tai manyti? Ką tu turi, ko aš galėčiau norėti?

— Turiu batą, — pasakė jisai.

— Batą?

— Taip, gerą odinį batą.

— Ką gi aš veikčiau su odiniu batu valtyje Ramiojo vandenyno viduryje? Ar manai, kad laisvalaikiu eičiau pasivaikštinėti?

— Galėtum jį suvalgyti!

— Suvalgyti batą? Gera mintis.

— Suvalgei cigaretes — tai kuo blogiau batas?

— Mintis gan bjauri. Kieno tai batas, beje?

— Iš kur man žinoti?

— Siūlai man suvalgyti visiškai nepažįstamo žmogaus batą?

— O koks skirtumas?

— Aš pritrenktas. Batas. Jau nekalbant apie tai, kad aš hinduistas, o mums, hinduistams, karvės šventos, valgyti odinį batą man asocijuojasi su tuo, kad valgysiu visus kojos skleidžiamus nešvarumus ir dar visą purvą, į kurį tas batas galėjo įminti.

— Taigi batų atsisakytum.

— Pirmiau pažiūrėkim.

— Ne.

— Ką? Tikiesi, kad mainysiu su tavim ką nors nė nepažiūrėjęs?