Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Mes abu akli, būčiau linkęs tau priminti.

— Tai papasakok man apie tą batą! Koks tu apgailėtinas mainikautojas. Nesistebiu, kad tau trūksta pirkėjų.

— Teisingai. Trūksta.

— Na, tai batas?

— Tai odinis batas.

— Koks būtent odinis batas?

— Įprastinis.

— Ir tai reiškia?

— Kad tai batas su raišteliais, skylutėm ir liežuviu. Su vidpadžiu. Įprastinis.

— Kokios spalvos?

— Juodas.

— Kokios būklės?

— Padėvėtas. Oda minkšta ir lanksti, maloni pačiupinėti.

— O kvapas?

— Šiltos kvapnios odos.

— Turiu pripažinti — aš turiu pripažinti — skamba gundančiai!

— Gali pamiršti.

— Kodėl?

Tyla.

— Ar neatsakysi, brolau?

— Bato nėra.

— Nėra?

— Ne.

— Liūdna.

— Aš jį suvalgiau.

— Suvalgei batą?

— Taip.

— Ar jis buvo skanus?

— Ne. O cigaretės buvo skanios?

— Ne. Nepabaigiau jų.

— Aš nepabaigiau bato.

— Kartą labai seniai buvo bananas, ir jis augo. Augo, kol pasidarė didelis, tvirtas, geltonas ir kvapnus. Tada jis nukrito ant žemės, o kažkas atėjo, suvalgė, ir po to tas žmogus pasijautė geriau.

— Atsiprašau. Atsiprašau už viską, ką pasakiau ir padariau. Aš nieko vertas, — pratrūko jis.

— Ką nori pasakyti? Tu pats vertingiausias, nuostabiausias žmogus žemėje. Eikš, mano brolau, būkim kartu ir švęskime buvimą vienas su kitu.

— Taip!

Ramusis vandenynas — netinkama vieta irstytis, ypač kai irkluotojai silpni ir akli, kai jų valtys didžiulės ir gremėzdiškos ir kai nepadeda vėjas. Jis buvo čia arti, čia toli. Jis buvo tai iš kairės, tai iš dešinės. Buvo čia iš priekio, čia iš užpakalio. Bet galiausiai mums pavyko. Mūsų valtys susidūrė, o bumbtelėjimas nuskambėjo dar mieliau nei susidūrus su vėžliu. Jis man numetė virvę ir aš pririšau jo valtį prie savosios. Išskėčiau rankas, kad apkabinčiau jį, o jis — mane. Man akys plūdo ašarom, šypsojausi. Jis buvo tiesiai prieš mane ir švietė net per mano aklumą.

— Brangusis mano brolau, — sušnabždėjau.

— Aš čia, — atsakė jis.

Išgirdau silpną urzgimą.

— Brolau, užmiršau tau kai ką pasakyti.

Jis sunkiai nugulė ant manęs. Mes parkritom pusiau ant brezento, pusiau ant vidurinio suolo. Jo rankos pasiekė man gerklę.

— Brolau, — žioptelėjau iš jo pernelyg tvirto glėbio, — mano širdis su tavimi, bet turiu primygtinai pasiūlyti persikelti į kitą mano kuklaus laivo vietą.

— Tu velniškai teisingai pasakei, kad tavo širdis su manimi! — pasakė jis. — Ir tavo kepenys, ir tavo mėsa!

Pajutau, kad jis eina nuo brezento ant vidurinio suolo ir lemtingai žengia ant valties grindų.

— Ne, ne, mano brolau! Neik! Mes juk ne...

Bandžiau jį sulaikyti. Deja, buvo per vėlu. Nespėjau ištarti žodžio „vieni“, ir vėl buvau vienas. Išgirdau tik nagų barškėjimą į valties dugną, ne ką daugiau, nei akinius krentant ant grindų, ir jau kitą akimirką mano brangusis brolis klyktelėjo tiesiai man į veidą kaip dar niekad nebuvau girdėjęs klykiant. Jis paleido mane.

Tai buvo siaubinga Ričardo Parkerio kaina. Jis man dovanojo gyvybę, mano paties, tačiau atimdamas ją kitam. Jis nuplėšė mėsą nuo žmogaus skeleto ir triauškino jo kaulus. Man nosį užliejo kraujo kvapas. Tada manyje mirė kažkas, kas po to taip ir nebeatsigavo. 91 skyrius

Įlipau savo brolio valtin. Ištyriau ją rankomis. Atradau jį melavus man. Jis turėjo truputį vėžlienos, dorados galvą ir net — didžiausią skanėstą — kelis sausainio trupinius. Ir vandens jis turėjo. Visą susipyliau į burną. Grįžau į savo ir atrišau jo valtį.

Nuo verkimo kiek pagerėjo akims. Atsivėrė plyšelis mažame langelyje akių kairiajame viršutiniame krašte. Praskalavau akis jūros vandeniu. Kaskart praskalaujant langas vėrėsi vis plačiau. Per dvi dienas regėjimas sugrįžo.

Pamačiau vaizdą, po kurio pamaniau, kad beveik geriau jau man būtų buvę likti aklam. Ant valties grindų gulėjo paskerstas, išdarkytas jo kūnas. Ričardas Parkeris be jokių skrupulų buvo juo pasivaišinęs, taip pat ir veidu, todėl taip ir nepamačiau, kas buvo mano „brolis“. Išdarinėtas jo torsas sulaužytais šonkauliais, išlinkusiais lyg laivo rėmai, atrodė lyg miniatiūrinė gelbėjimosi valties kopija, tokia kraują stingdanti ir siaubinga buvo jo būklė.

Prisipažinsiu, kad pasmeigiau žeberklu vieną jo ranką ir panaudojau mėsą jaukui. Dar prisipažinsiu, kad stumiamas neišvengiamos būtinybės ir beprotybės, į kurią ji buvo mane įstūmusi, valgiau šiek tiek jo kūno. Turiu galvoje mažus gabaliukus, rėželius, kuriuos buvau pasiruošęs pasmeigti ant žeberklo, bet kurie išdžiūvę saulėje nebesiskyrė nuo paprastos gyvūno mėsos. Jie beveik nejučia pateko man į burną. Turite suprasti, kad mano kančios nesiliovė, o jis jau buvo negyvas. Lioviausi, kai tik sugavau žuvį.

Kas dieną meldžiuosi už jo sielą. 92 skyrius

Padariau išskirtinį botanikos atradimą, tik kad daugelis nepatikės tolimesniu epizodu. Bet vis tiek pateikiu jį jums, nes tai pasakojimo dalis, ir taip jau man nutiko.

Buvau savo pusėje. Buvo valanda ar dvi po vidurdienio, visą dieną ramiai švietė saulė ir pūtė švelnus vėjelis. Mažumėlį numigau zuikio miegu, nedavusiu nei poilsio, nei sapnų. Apsiverčiau ant kito šono, stengdamasis išeikvoti kuo mažiau energijos. Atsimerkiau.

Netoliese išvydau medžius. Nekreipiau dėmesio. Buvau tikras, jog tai — regimybė ir po kelių mirksnių ji pranyks.

Medžiai liko. Iš tiesų net pavirto mišku. Tai buvo žemos salos dalis. Pasistūmiau. Vis dar netikėjau savo akimis. Bet tokia didi apgaulė vis dėlto jaudino. Medžiai buvo nuostabūs. Jie nebuvo panašūs nė į vienus kada nors matytus. Jų žievė buvo blyški, o šakos buvo tolygiai išsidėsčiusios ir laikė stulbinančią kupetą lapų. Jie buvo žvilgiai žali, tokie ryškūs bei sodrūs, kad šalia jų liūčių sezono augmenija tebūtų tik pilkšvai gelsva.

Specialiai mirksėjau, tikėdamasis, kad vokai suveiks kaip medkirčiai. Tačiau medžiai negriuvo.

Pasižiūrėjau žemyn. Tai, ką pamačiau, ir pradžiugino, ir nuvylė. Saloje nebuvo dirvos. Ne, medžiai nestovėjo vandenyje. Greičiau jau augo lyg ir iš tankios augmenijos masės, taip pat žėrinčiai žalios, kaip ir lapai. Argi kas nors kada yra girdėjęs apie žemę be dirvos? Su medžiais, augančiais tiesiog iš grynos augmenijos? Pasijutau patenkintas, nes tokia geologija patvirtino, kad aš teisus, kad ši sala — chimera, mano proto žaismas. Dėl to paties pajutau ir nusivylimą, nes kaip būtų buvę gera išlipti kokioje nors saloje, bet kokioje — kad ir keistoje.

Kadangi medžiai taip ir neišnyko, tai žiūrėjau toliau. Matyti tiek žalumos po šitiekos žydrumo mano akims buvo lyg muzika. Žalia — mieliausia spalva. Tai islamo spalva. Ir mano mėgstamiausioji.

Srovė švelniai nešė valtį link šios regimybės. Jos pakrantės nebūtų galima pavadinti paplūdimiu, nes ten nei smėlio, nei akmenukų, anei bangų mūšos, nes bangos, krentančios ant salos, paprasčiausiai pranykdavo jos akytumuose. Nuo keteros už kokių trijų šimtų jardų sala leidosi į jūrą ir už kokių keturiasdešimt jardų joje krito stačiai, dingdama iš akių Ramiojo vandenyno gelmėse — tikrai pats mažiausias užregistruotas žemyninis šelfas.

Ėmiau apsiprasti su šia proto iliuzija. Kad ji nesibaigtų, susilaikiau įtemptai ją apžiūrinėjęs; kai valtis bakstelėjo į salą, nepajudėjau, tik toliau svajojau. Salos audinys, rodos, buvo paini, tvirtai susiraizgiusi vamzdiškų dumblių masė, kiek storesnė nei dviejų pirštų skersmens. Kokia fantastiška sala, pamaniau.