Янн Мартел - Pi gyvenimas

Po kelių minučių prišliaužiau prie valties krašto. „Ieškokite, kas žalia“ — buvo sakoma gelbėjimosi vadove. Na, tai buvo žalia. Praktiškai tai buvo chlorofilo rojus. Žalia ir ryškiau nei dažytas maistas ar neono lempos. Žalia, kad net gali pasigerti. „Galiausiai tik koja gali gerai įvertinti, ar tai žemė“, — tęsė vadovas. Sala buvo per žingsnį. Įvertinti — ir nusivilti — ar nevertinti — štai klausimas koksai.

Nusprendžiau vertinti. Apsidairiau, ar nėra ryklių. Nebuvo nė vieno. Pasiverčiau ant pilvo ir, laikydamasis brezento, lėtai nuleidau koją. Koja paniro jūron. Toji buvo maloniai vėsi. Sala stūksojo mažumėlį žemiau, mirgėdama vandenyje. Įsitempiau. Laukiau, kad bet kurią sekundę iliuzijos burbulas sprogs.

O jis nesprogo. Koja nugrimzdo į skaidrų vandenį ir sutiko guminį pasipriešinimą iš kažko lankstaus, tačiau kieto. Perkėliau ten daugiau svorio. Iliuzija nepasidavė. Visu svoriu atsirėmiau ant kojos. Vis tiek neskendau. Ir vis tiek netikėjau.

Galiausiai nosis man tapo tuo, kuo įvertinau, jog tai žemė. Uoslę man visiškai ir gaiviai užliejo augmenijos kvapas. Aiktelėjau. Po mėnesių nieko kito — vien tik sūraus vandens išblukintų kvapų — šis organinės augmenijos medžiagos tvaikas buvo svaiginantis. Būtent tada patikėjau, tik protas neatlaikė: mintys pasidarė padrikos. Ėmė drebėti kojos.

— Dieve mano! Dieve mano! — pravirkau.

Iškritau už borto.

Jungtinis kietos žemės ir šalto vandens šokas suteikė man jėgų, kad traukčiau toliau į salą. Suvapėjau nerišlią padėką Dievui ir susmukau.

Bet negalėjau likti ramus. Pernelyg buvau susijaudinęs. Pamėginau atsistoti ant kojų. Galvoje neliko kraujo. Žemė smarkiai sudrebėjo. Susvaigau, aptemo akys. Pamaniau, kad nualpsiu. Apraminau save. Tegalėjau tik sunkiai alsuoti. Sugebėjau atsisėsti.

— Ričardai Parkeri! Žemė! Žemė! Mes išgelbėti! — sušukau.

Augmenijos kvapas buvo itin stiprus. O žaluma buvo tokia gaivi ir raminanti, kad atrodė, jėgos ir paguoda per akis apčiuopiamai liejasi man į organizmą.

Kas tie keisti vamzdiški dumbliai, taip sudėtingai susipynę? Ar jie valgomi? Jie buvo panašūs į kokią jūros dumblių rūšį, bet visai kietą, daug kietesnę nei paprasti dumbliai. Paėmus į ranką jie buvo drėgni ir lyg traškūs. Patraukiau juos. Jie atplyšo be didesnių pastangų. Skerspjūvyje buvo matyti dvi koncentriškos sienelės: drėgna šiurkštoka išorinė, taip gyvai žalia, ir vidinė tarp išorinės sienelės ir dumblio šerdies. Toks pasidalijimas į du vamzdelius buvo labai aiškus: centrinis vamzdelis buvo baltos spalvos, o jį supantis išorinis — silpnėjančiai žalias, einant vidinės sienelės link. Prisikišau gabalėlį dumblio prie nosies. Be malonaus augalo kvapo šiaip jis buvo neutralus. Palaižiau. Pulsas pagreitėjo. Dumblis buvo drėgnas nuo gėlo vandens.

Atsikandau. Žandai nuo šoko įsitraukė vidun. Vidinis vamzdelis buvo karčiai sūrus, tačiau išorinis ne tik kad buvo valgomas — jis buvo skanus. Liežuvis ėmė virpėti lyg pirštas, braukiamas per žodyną ieškant seniai pamiršto žodžio. Jis jį surado, o akys užsimerkė nuo malonumo, jį išgirdus: „Saldu“. Ne kaip „skanu“, bet kaip „cukringa“. Vėžliena ir žuvis gali būti bet kokia, tik ne cukringa. Dumbliai buvo švelniai saldūs, skanumu lenkdami net klevų sulą čia, Kanadoje. Artimiausia konsistencija, su kuria galėčiau palyginti, būtų vandens kaštainiai.

Seilės galingai tekėjo per sausą burnos išpurtimą. Garsiai čepsėdamas iš malonumo plėšiau aplink save dumblius. Vidinis ir išorinis vamzdeliai švariai ir lengvai atsiskirdavo. Ėmiau kimštis saldžiuosius išorinius sau į burną. Dirbau abiem rankom, per jėgą pagrūsdamas į burną ir versdamas ją darbuotis sunkiau ir greičiau, ko ji nebuvo dariusi jau ilgą laiką. Valgiau, kol aplink mane susidarė geras griovys.

Maždaug už dviejų šimtų pėdų stovėjo vienišas medis. Jis buvo vienintelis, leidžiantis nuo salos viršūnės, kuri atrodė labai toli. Sakau „viršūnė“; šitas žodis galbūt kelia klaidingą įspūdį, kiek iš tikrųjų tai pakilę nuo pakraščio. Sala buvo žema, kaip jau sakiau. Kilo ji pamažu, iki kokių penkiasdešimt ar šešiasdešimt pėdų. Bet man esant tokios būsenos tas aukštis, rodės, dunksojo lyg kalnas. Labiau traukė medis. Pastebėjau jo šešėlį. Vėl pabandžiau atsistoti. Sugebėjau atsitūpti, bet vos ėmiau stotis galva apsisuko ir nebeišlaikiau pusiausvyros. Ir net jei nebūčiau parvirtęs, kojos buvo visai nusilpę. Tačiau valia — stipri. Buvau pasiryžęs judėti pirmyn. Šliaužiau, traukiau, silpnai šokčiodamas lyg varlė medžio link.

Žinau, niekad nebepatirsiu tokio milžiniško džiaugsmo, kaip tada, kai pasiekiau margą mirguliuojantį medžio pavėsį ir išgirdau sausą traškantį garsą, vėjui šlaminant lapus. Medis nebuvo nei toks didelis, nei aukštas, kaip salos viduje, o augdamas blogojoje pusėje, atviresnėje stichijai, jis buvo lyg susivėlęs ir ne taip tolygiai susiformavęs kaip jo gentainiai. Bet tai buvo medis, o medis — kažkas palaimintai gera išvysti, kai esi paklydęs jūroje ilgą ilgą laiką. Išdainavau tą medžio šlovę, jo tvirtą lėtą skaistumą, jo neskubrų grožį. O, kad aš galėčiau juo būti — žemėje įsišaknijęs, tačiau visas rankas maldai į Dievą iškėlęs! Apsiverkiau.

Širdžiai liaupsinant Alachą, mano protas ėmė semtis informacijos apie Alacho darbus. Medis iš tiesų augo tiesiai iš dumblių, kaip ir mačiau iš valties. Nebuvo nė menkiausio pėdsako dirvos. Arba dirva buvo giliau, arba ši medžių rūšis buvo įspūdingas simbionto ar parazito pavyzdys. Kamienas buvo maždaug žmogaus krūtinės pločio. Žievė pilkšvai žalios spalvos, plona, lygi ir gana minkšta, kad galėčiau įbrėžti nagu. Širdiški lapai — dideli ir platūs, besibaigiantys smailai. Medžio laja buvo gražiai apvali kaip mango medžio, bet tai nebuvo mangas. Pamaniau, kad jis kvepia kaip loto medis42, bet nebuvo ir loto medis. Nei mangrovė. Nei koks kitas mano matytas medis. Tik žinau, kad jis buvo gražus, žalias ir vešlialapis.

Išgirdau urzgiant. Pasisukau. Ričardas Parkeris stebėjo mane iš valties. Jis irgi žiūrėjo į salą. Atrodė, kad jis irgi nori išlipti į krantą, bet bijo. Galiausiai, ilgai niurzgęs bei žingsniavęs, jis stryktelėjo iš valties. Pakėliau prie lūpų oranžinį švilpuką. Bet jis nemanė būti grėslus. Jėgų vos užteko paprasčiausiai pusiausvyrai išlaikyti; jis, kaip ir aš, vos laikėsi ant kojų. Stūmėdamasis jis šliaužė pažemiui, drebančiomis kojomis lyg naujagimis kačiukas. Palikęs man plačią prieplauką, jis nuslinko prie viršūnės ir pradingo saloje.

Dieną praleidau valgydamas, ilsėdamasis, bandydamas atsistoti ir apskritai maudydamasis palaimoje. Kai pernelyg įsitempdavau, pajusdavau šleikštulį. Ir vis rodėsi, kad žemė linguoja po manimi ir kad tuoj nugriūsiu, net kai ramiai sėdėdavau.

Vėlyvą popietę ėmiau nerimauti dėl Ričardo Parkerio. Dabar, pasikeitus aplinkai, teritorijai, nebuvau tikras, kaip jis į mane žiūrės, jei netyčia sutiks.

Nenoriai, grynai dėl saugumo, nušliaužiau atgal į valtį. Kad ir kaip Ričardas Parkeris būtų nusprendęs savintis salą, valties priešakys ir brezentas liko mano teritorija. Paieškojau, kaip pritvirtinti valtį. Dumbliai buvo storai nugulę pakrantę, nes daugiau nieko ir nesugebėjau rasti. Galiausiai išsprendžiau problemą: įbedžiau irklą rankena pirmyn giliai į dumblius ir prie jo pririšau valtį.

Nušliaužiau ant brezento. Buvau išsekęs. Kūnas buvo nuilsęs nuo tokio maisto kiekio, o nuo tokio staigaus likimo posūkio kilo nervinė įtampa. Baigiantis dienai miglotai prisimenu girdėjęs tolumoje staugiant Ričardą Parkerį, bet miegas mane įveikė.