Янн Мартел - Pi gyvenimas

Tyrinėjau salą. Pamėginau ją apeiti, bet atsisakiau tos minties. Apskaičiavau, kad ji buvo apie šešių ar septynių mylių skersmens, tai yra, jos perimetras — apie dvidešimt mylių. Tai, ką mačiau, rodė, jog pakrantė visur buvo vienoda. Visur ta pati akinanti žaluma, ta pati ketera, tas pats nuolydis nuo keteros į vandenį, tas pats monotonijos laužymas — retų šakų medis tai šen, tai ten. Pakrantės tyrimai atskleidė kai ką ypatinga: dumbliai, sykiu ir visa sala, būdavo skirtingo aukščio ir tankumo, nelygu koks oras. Labai karštomis dienomis dumblių raizginys pasidarydavo kietas ir tankus, ir sala padidėdavo; reikėdavo stačiau kopti į keterą, kuri tarytum ūgtelėdavo. Tai nebuvo greita: šitai sukeldavo tik kelias dienas trunkantis karštis. Bet jis būdavo neabejotinas. Manau, kad tai vyko dėl vandens taupymo, kai saulei atskleidžiama kuo mažiau dumblio paviršiaus.

Priešingas reiškinys — salos palaisvėjimas — būdavo greitesnis, dramatiškesnis, ir jį sukeliančios priežastys — aiškesnės. Tokiu metu ketera pažemėdavo, o žemyninis šelfas, taip sakant, išsitempdavo, dumbliai palei krantą taip ištiždavo, kad net koja imdavo klimpti. Šį atsipalaidavimą kėlė apsiniaukęs oras ir — dar spėriau — stiprus bangavimas.

Gyvendamas saloje atlaikiau didįjį štormą ir iš tos patirties sutikčiau čia likti ir per baisiausią uraganą. Buvo įspūdingas spektaklis sėdėti medyje ir žiūrėti, kaip gigantiškos bangos puola salą, regis, ruošdamosi užlėkti ant keteros ir sukelti suirutę ir didžiausią maišatį, bet visos ištirpsta lyg užėję liūną. Šiuo atžvilgiu sala buvo gandiška — priešinosi nesipriešinimu. Kiekviena banga išnykdavo saloje be garso, tik šiek tiek suputodavo. Žemę virpinantis nestiprus sukrėtimas ir tų kūdrelių paviršių raibinančios Vilnelės vienintelės bylojo, kad plūsteli kažkokia stipri jėga. Ir tikrai ji plūstelėdavo: gerokai sumažėjusioje salos užuovėjoje kildavo ir nuslinkdavo savo keliu bangos. Tai buvo pats keisčiausias vaizdas — matyti, kaip bangos eina nuo pakrantės. Štormas ir jo sukelti nestiprūs žemės drebėjimai nė truputėlio nesudrumstė surikatų ramybės. Jos toliau rūpinosi savo reikalais, lyg neegzistuotų jokių stichijų.

Sunkiau buvo suprasti, kodėl sala tokia tuščia. Niekad nebuvau matęs tokios išardytos ekosistemos. Ore nebuvo nei musių, nei drugelių, nei bičių, nei jokių vabzdžių. Medžiuose nebuvo įsitaisę jokių paukščių. Lygumose nesislėpė jokių graužikų, jokių lervų, jokių kirmėlių, gyvačių ar skorpionų; neaugo jokių kitų medžių, krūmų, žolių ar gėlių. Tvenkiniuose nesiglaudė jokios gėlavandenės žuvys. Jūros pakrantėje neaugo jokios žolės, nesiveisė jokie krabai, vėžiai, koralai, nebuvo nei mažų, nei didelių akmenų. Išskyrus vieninteles žymiąsias surikatas, saloje nebuvo jokio kito pašalinio dėmens, nei organinio, nei neorganinio. Nebuvo nieko, išskyrus skaisčiai žalius dumblius ir skaisčiai žalius medžius.

Medžiai nebuvo parazitiniai. Tai atradau tą dieną, kai suvalgiau tiek dumblių nuo nedidelio medelio papėdės, kad atidengiau šaknis. Pamačiau, kad šaknys nėra visiškai savarankiškai įsiskverbusios į dumblius, bet greičiau jau susiliejusios su jais, tapę jais. Tai reiškė, kad arba šie medžiai gyveno simbiotiškai su dumbliais, duodami ir imdami bendram labui, arba, dar paprasčiau, buvo dumblių sudėtinė dalis. Man tikėtinesnis atrodė pastarasis atvejis, nes nebuvo panašu, jog medžiai žydėtų ar vestų vaisius. Abejoju, ar nepriklausomas organizmas, kad ir kokioje glaudžioje simbiozėje būtų atsidūręs, galėtų atsisakyti tokios esminės gyvenimo dalies kaip dauginimasis. Lapų apetitas saulei, patvirtintas jų gausos, platumo ir akinamai chlorofilinio žalumo, kėlė įtarimą, jog pirminė medžių funkcija — kaupti energiją. Bet tai tik spėjimas.

Dar norėčiau pateikti paskutinį pastebėjimą. Jis labiau paremtas intuicija nei tvirtu įrodymu. Tai štai: sala nebuvo sala įprastine to žodžio prasme — tai yra, nedidelė žemės masė, įsišaknijusi vandenyno dugne — bet greičiau laisvai plūduriuojantis organizmas, leviatano proporcijų dumblių kamuolys. Ir dar nujaučiu, kad tvenkiniai siekė šios milžiniškos plūduriuojančios masės apačią ir vėrėsi į vandenyną. Tai paaiškintų kitaip nesuprantamą faktą, kad juose buvo doradų ir kitų atvirų jūrų žuvų.

Tam reikėtų daugybės tolimesnių tyrimų, bet, deja, pamečiau pasiimtus dumblius.

Man grįžtant į gyvenimą, tas pats darėsi ir Ričardui Parkeriui. Šitaip kemšant surikatas, jam ėmė augti svoris, blizgėti kailis ir sugrįžo senoji sveika išvaizda. Jis laikėsi įpročio kasdien pareiti į valtį. Visad pasistengdavau čia atsidurti prieš jį, gausiai žymėjausi savo teritoriją šlapimu, kad jis neužmirštų, kas yra kas ir kas yra kieno. Bet su pirmąja šviesa jis išeidavo ir nusibastydavo laukais toliau nei aš; kadangi sala visur buvo tokia pati, paprastai laikydavausi vienoje vietoje. Dieną mažai jį tematydavau. Ir ėmiau nervintis. Mačiau, kaip jis priekinėmis letenomis vagojo medžius — liko didelės gilios išpjovos kamienuose. Ir vėl girdėjau jo užkimusį riaumojimą, tą „aaounch“, sodrų kaip auksas ar medus ir keliantį šiurpus lyg nesaugaus manojo „aš“ gelmės arba laukinių bičių spiečius. Tai, kad jis šaukiasi patelės, savaime man nekėlė rūpesčio; tai reiškė, kad jis gana patogiai jautėsi saloje, jog net ėmė galvoti apie jauniklių vedimą. Jaudinausi, kad šiomis naujomis aplinkybėmis jis gali imti nebetoleruoti kito patino savo teritorijoje, juo labiau naktinėje savo teritorijoje, ypač jei jo primygtiniai šauksmai liks be atsako, kaip, be abejo, ir bus.

Vieną dieną vaikščiojau po mišką. Ėjau energingai, paskendęs savo mintyse. Praėjau medį — ir praktiškai užlėkiau ant Ričardo Parkerio. Abu mes nusigandome. Jis sušnypštė ir atsitūpė ant užpakalinių kojų, iškildamas bokštu priešais mane, pasiruošęs priekinėmis letenomis mane nudaužti. Sustabarėjau paralyžiuotas iš baimės ir šoko. Jis nusileido ant keturių ir pasitraukė. Kai nuėjo tris, keturis žingsnius, pasisuko ir vėl atsitūpė, šįkart urgzdamas. Aš vis stovėjau lyg statula. Jis nuėjo dar kelis žingsnius ir vėl pakartojo grasinimus, trečią kartą. Patenkintas, kad aš negrasinu, jis lengvai nurisnojo. Kai tik atgavau kvapą ir nustojau drebėjęs, įsikišau burnon švilpuką ir nulėkiau paskui jį. Jis jau buvo nuėjęs gerą gabalą, bet vis dar matomas. Galingai bėgau. Jis apsisuko, pamatė mane, pritūpė — ir tada šoko bėgti. Pūčiau švilpuką iš visų jėgų, trokšdamas, kad jo garsas eitų taip toli ir plačiai, kaip vienišo tigro šūksniai.

Tą naktį, jam besiilsint dvi pėdos po manim, priėjau prie išvados, kad reikės vėl žengti į cirko areną.

Pagrindinis sunkumas dresuojant gyvūnus — tai, kad jie veikia arba instinktyviai, arba mechaniškai, atmintinai. Kad susidarytų naujos asociacijos, kurios nėra instinktyvios, trumpiausias protingumo kelias yra mažiausiai prieinamas. Taigi įspausti gyvulio protan dirbtinę jungtį, kad atlikęs tam tikrą veiksmą, tarkim, persivertęs kūlio, jis gaus skanėstą, galima tik be galo ir bukai kartojant. Tai lėtas procesas, tiek pat priklausomas nuo sėkmės, kaip ir nuo sunkaus darbo, juo labiau kai gyvūnas jau subrendęs. Pūčiau švilpuką, kol paskaudo plaučius. Daužiau krūtinę, kol ji liko marga nuo mėlynių. Tūkstančius kartų šaukiau: „Hep! Hep! Hep!“ — komanda tigrų kalba „Daryk!“. Sumėčiau jam šimtus surikatų gabalėlių, kuriuos pats būčiau mielai suvalgęs. Tigrų dresavimas — nelengvas žygdarbis. Jie daug nepaslankesnio proto nei kiti gyvūnai, paprastai dresuojami cirkuose ir zoologijos soduose — pavyzdžiui, jūrų liūtai ir šimpanzės. Bet nenorėčiau įgyti pernelyg gero vardo už tai, ką pavyko nuveikti su Ričardu Parkeriu. Mano laimė, toji, kuri išgelbėjo man gyvybę, buvo ne vien tai, kad jis buvo jaunas, nors jau subrendęs, bet kad buvo lankstus — omega gyvūnas. Bijojau, kad aplinkybės saloje nepasisuktų prieš mane, kad turėdamas šitiek maisto, vandens ir erdvės jis negalėtų atsipalaiduoti ir imti labiau pasitikėti savimi, mažiau paklusdamas mano įtakai. Bet jis liko įsitempęs. Pakankamai gerai jį pažinojau, kad tai pajusčiau. Naktimis valtyje jis būdavo neramus ir triukšmingas. Šią įtampą priskyriau naujai salos aplinkai: bet koks pokytis, net teigiamas, verčia gyvūną įsitempti. Kad ir kokia buvo priežastis, jo įsitempimas reiškė, jog jis ir toliau buvo pasiruošęs paklusti; dar daugiau — kad jis jautė poreikį paklusti.