Янн Мартел - Pi gyvenimas

Išdresavau jį, kad šoktų pro lanką, kurį pasidariau iš plonų šakų. Tai buvo paprastas keturių šuolių numeris. Po kiekvieno jis gaudavo dalį surikatos. Kai jis atidramblindavo link manęs, pirmiausiai lanką laikydavau ištiestoje kairėje rankoje, maždaug trys pėdos nuo žemės. Kai jis per jį prašokdavo ir užbaigdavo distanciją, paimdavau lanką į dešinę ranką ir, nugara į jį, sukomanduodavau grįžti ir vėl per jį šokti. Trečiąkart šokdindamas atsiklaupdavau ant žemės ir laikydavau lanką sau virš galvos. Tai būdavo nervus tąsantis jausmas — matyti jį artėjant. Taip ir neatsikračiau baimės, kad jis ne peršoks, bet puls mane. Laimei, kiekvieną kartą jis peršokdavo. Po viso to atsistodavau ir paridendavau lanką, kad riedėtų kaip ratas. Ričardui Parkeriui reikėdavo sekti paskui jį ir pralįsti paskutinį kartą, prieš lankui nuvirstant. Jis niekad gerai neatlikdavo šios paskutinės akto dalies, gal kad aš nemokėjau tinkamai paleisti lanko, o gal kad jis nerangiai lįsdavo į jį. Bet jis bent jau sekė paskui lanką, o tai reiškė, kad tolsta nuo manęs. Jis nuolat baisiai nustebdavo, kai lankas nuvirsdavo. Tigras įdėmiai žvelgdavo į jį, lyg tai būtų koks didelis gyvūnas kompanionas, su kuriuo buvo bėgama, o paskui tas netikėtai sugriūdavo. Jis likdavo prie lanko, uostinėdavo jį. Numesdavau jam paskutinį skanėstą ir pasišalindavau.

Galiausiai mečiau valtį. Atrodė absurdiška leisti naktis tokiose ankštose patalpose su gyvūnu, kurio poreikiai erdvei augo, kai turėjau tam visą salą. Nusprendžiau, kad saugiausia bus miegoti medyje. Niekad nelaikiau naktinės Ričardo Parkerio praktikos miegoti valtyje tvirta taisykle. Ne kokia mintis man būtų buvę tysoti ne savo teritorijoje miegančiam ir beginkliam ant žemės tuomet, kai jis sumąstys pasivaikščioti vidunaktį.

Taip vieną dieną ir palikau valtį, pasiėmęs tinklą, virvę ir kelis apklotus. Miško pakraštyje susiradau gražų medį ir ant žemiausios šakos užmečiau virvę. Mano fizinė būklė buvo tokia gera, kad be vargo prisitraukiau rankomis ir įlipau į medį. Radau dvi tvirtas šakas, lygias ir arti viena kitos, tai prie jų pritvirtinau tinklą. Grįžau jau vakarop.

Ką tik buvau baigęs lankstyti apklotus ir darytis čiužinį, kai pajutau sujudus surikatas. Pažiūrėjau. Praskleidžiau šakas, kad geriau matyčiau. Apsižvalgiau visomis kryptimis, iki pat horizonto. Abejonių nekilo. Surikatos traukėsi nuo tvenkinių — iš tiesų, nuo visos plokštumos — ir skubiai skuto miško link. Vyko visos surikatų padermės kraustymasis — išriestom nugarom, nuo lėkimo nematomom kojom. Stebėjausi, kokį čia dar siurprizą man pateiks šie gyvūnėliai, kai savo dideliam nustebimui pamačiau, kad tos, kur buvo prie artimiausio tvenkinio, apsupo mano medį ir lipa kamienu. Kamienas nyko ryžtingų surikatų bangoje. Maniau, jos ateis ir puls mane, kad dėl to Ričardas Parkeris ir miega valtyje: dienos metu surikatos romios ir nepavojingos, bet naktį be gailesčio traiško priešus savo kolektyviniu svoriu. Buvau ir išsigandęs, ir pasipiktinęs. Šitiek laiko išgyventi gelbėjimosi valtyje su 450 svarų Bengalijos tigru tik tam, kad numirtum medyje nuo dviejų svarų surikatų — tokia tragedija man atrodė per daug neteisinga ir juokinga, kad pakęsčiau.

Jos man nieko blogo nenorėjo. Jos lipo pas mane, ant manęs, aplink mane — ir pro mane. Įsitaisė visose medžio šakose. Medis tiesiog apsunko nuo jų. Jos net užėmė mano lovą. Ir taip visur, kur tik užmatė akis. Jos lipo į visus medžius visame mano akiratyje. Visas miškas parudavo — per kelias minutes atėjo ruduo. Visos kartu, skubėdamos pulkais užsiimti tuščius medžius miško gilumoje, jos kėlė didesnį triukšmą nei paniškai lekiančių dramblių kaimenė.

Tuo tarpu lyguma tuštėjo ir liko be gyventojų.

Nuo gulto, bendro su tigru, iki perpildyto bendrabučio su surikatomis — ar kas manim bepatikės, jei pasakyčiau, kad gyvenimas gali pasisukti labai netikėtai? Stumdžiausi su surikatomis, kad liktų vietos mano paties lovoj. Jos glaudėsi prie manęs. Neliko nė colio laisvos vietos.

Jos įsitaisė ir liovėsi cypčiojusios ir čirškusios. Medį užplūdo tyla. Mes užmigome.

Auštant pabudau, nuo galvos iki kojų užklotas gyva kailine antklode. Keli surikatų jaunikliai buvo atradę šiltesnes mano kūno dalis. Aplink sprandą turėjau ankštą prakaituotą apykaklę iš jų — o tikriausiai jų motina labai patenkinta įsitaisė man ant galvos — tuo tarpu kitos įsispraudė man paslėpsniuosna.

Jos pabėgo iš medžio taip pat skubiai ir be ceremonijų, kaip čia ir buvo susikabarojusios. Tas pats ir visiems kitiems medžiams. Lyguma vėl pasidengė surikatomis, ir ore pasklido jų dienos triukšmai. Medis atrodė tuščias. Ir aš jutausi truputį ištuštėjęs. Man patiko miegoti su surikatomis.

Pradėjau miegoti medyje kiekvieną naktį. Iškrausčiau iš valties naudingus rakandus ir įsitaisiau patogų miegamąjį medžio viršūnėje. Pripratau prie netyčinių įbrėžimų surikatoms lipant per mane. Galėjau skųstis tik tuo, kad kartais aukščiau įsitaisę gyvūnėliai mane apdergdavo.

Vieną naktį surikatos mane pažadino. Jos tauškėjo ir kratėsi. Atsisėdau ir pažvelgiau ton pusėn, kur ir jos žiūrėjo. Dangus buvo giedras, švietė pilnatis. Žemė buvo netekusi spalvos. Viskas keistai švytėjo nuo juodų, pilkų ir baltų šešėlių. Tai tvenkinys. Jame krutėjo sidabro figūros, kildamos iš apačios ir drumsdamos juodą vandens paviršių.

Žuvys. Negyvos žuvys. Jos kilo iš gilumos. Tvenkinys — nepamirškite, kad jis buvo keturiasdešimt pėdų skersmens — tvino nuo visų rūšių negyvų žuvų, kol pagaliau paviršius pasidarė nebe juodas, bet sidabrinis. Ir iš to, kaip paviršius vis raibuliavo, buvo galima suprasti, kad nugaišusios nelaimėlės vis dar kilo.

Kai ramiai pasirodė nusibaigęs ryklys, surikatos įsišėlo iš susijaudinimo, klykaudamos lyg tropikų paukščiai. Isterija persidavė į kaimyninius medžius. Tai buvo kurtinantis triukšmas. Spėliojau, ar tik nepamatysiu, kaip ši žuvis tempiama į medžius.

Nė viena vienintelė surikata nenulipo prie tvenkinio. Nė viena net nebandė pajudėti. Jos nieko daugiau nedarė, tik garsiai reiškė savo nepasitenkinimą.

Man tas vaizdas atrodė bloga lemiantis. Kažkuo tos negyvos žuvys kėlė nerimą.

Aš vėl atsiguliau ir prisiverčiau per jėgą užmigti, surikatoms ūžiant. Sulig pirmuoju spinduliu buvau išjudintas iš snaudulio, per mane žemyn klegant besiritančioms surikatoms. Žiovaudamas ir rąžydamasis pažvelgiau į tvenkinį, praeitą naktį tapusį tokio entuziazmo ir sujudimo šaltiniu.

Jis buvo tuščias. Beveik. Bet tai ne surikatų darbas. Jos tik dabar nardė, kad susirinktų, kas liko.

Žuvis buvo pradingusi. Apstulbau. Gal ne į tą tvenkinių žiūriu? Ne, tikrai tai tas. Ar tikrai ne surikatos jį iššvarino? Be abejo — ne. Sunkiai tegalėjau įsivaizduoti jas keliant iš vandens visą ryklį, užsiverčiant ant nugaros ir pradingstančias su juo. Ar galėjo tai būti Ričardas Parkeris? Iš dalies įmanoma, bet tik ne visą tvenkinį per vieną naktį.

Tai buvo visiška mįslė. Kad ir kiek spoksojau į tvenkinį ir gilias žalias jo sienas, negalėjau paaiškinti, kas nutiko žuvims. Žiūrėjau kitą naktį, bet tvenkinyje nepasirodė jokia žuvis.

Atsakymas į mįslę atėjo kiek vėliau, iš miško gilumos.

Miško vidury medžiai buvo didesni ir tankiau suaugę. Apačioje buvo taip pat reta, nes nebuvo jokių krūmų, tačiau virš galvos lapija buvo tokia tanki, kad visiškai dengė dangų, arba, kitaip pasakius, dangus buvo ištisai žalias. Medžiai augo taip arti vienas kito, kad jų šakos susipynė: jie buvo taip susilieję ir susiraizgę apsukui vienas apie kitą, kad negalėjai pasakyti, kur baigiasi vienas medis ir prasideda kitas. Pastebėjau, kad jų kamienai švarūs ir lygūs, be jokių įrėžimų žievėje nuo lipančių surikatų. Lengvai atspėjau kodėl: surikatos galėjo lengvai traukti iš vieno medžio į kitą nelipdamos kamienais. Tai patvirtino mano atrasti medžiai miško centro pakraštyje, kurių žievė praktiškai buvo nudraskyta. Šie medžiai buvo, be abejo, vartai į surikatų miestą medžiuose, pasižymėjusį didesniu bruzdesiu nei Kalkuta.