Янн Мартел - Pi gyvenimas

Štai čia atradau tą medį. Nebuvo jis nei didžiausias miške, nei jo pačiame centre, nei bet kaip kitaip išsiskiriantis. Jis turėjo geras lygias šakas, ir tiek. Jis būtų buvęs puikus taškas dangui ar naktiniam surikatų gyvenimui stebėti.

Galiu tiksliai pasakyti, kada užėjau tą medį: dieną prieš palikdamas salą.

Atkreipiau dėmesį į medį, nes jis lyg ir augino vaisius. Visur kitur miško lapija buvo žalia, o čia, žaliame fone, juodavo vaisiai. Juos brandinančios šakos buvo keistai susiviję. Įdėmiai apžiūrėjau. Visa sala apaugusi bevaisiais medžiais — išskyrus vieną. Ir net tas vienas tik iš dalies. Vaisiai augo tik vienoje nedidelėje medžio dalelėje. Pamaniau, kad gal būsiu užėjęs miško „bičių motinėlę“, ir spėliojau, ar kada šie dumbliai liausis stebinę mane botanikos keistybėmis.

Norėjau paragauti vaisiaus, bet medis buvo per aukštas. Todėl grįžau su virve. Jei jau dumbliai skanūs, tai kokie bus jų vaisiai?

Užmečiau virvę ant žemiausios medžio šakos ir šakelė po šakelės, stiebas po stiebo koriausi į nediduką brangų sodą.

Priartėjus paaiškėjo, kad vaisiai blyškiai žalsvi. Jie buvo panašaus dydžio ir formos kaip apelsinai. Kiekvienas buvo tankiai susivijusių šakelių centre — spėju, kad būtų apsaugotas. Kai priartėjau, pastebėjau kitą šių susivijusių šakelių tikslą — palaikyti. Vaisiai turėjo ne vieną stiebelį, bet dešimtis. Jų paviršius buvo nusagstytas koteliais, jungiančiais su aplinkinėmis šakelėmis. Pamaniau, vaisiai atrodo tokie sunkūs ir sultingi. Prislinkau arčiau.

Vieną pasiekiau ir paėmiau. Nusivyliau, koks jis lengvas. Jis beveik nieko nesvėrė. Truktelėjau nuskindamas nuo visų kotelių.

Patogiai įsitaisiau ant tvirtos šakos, nugara į medžio kamieną. Virš manęs plytėjo linguojantis žalių lapų stogas, praleidžiantis šviesos stulpus. Visur aplink, kiek tik užmačiau, kabojo susisukę ir vingiuoti didelio kybančio miesto keliai. Medžiais perbėgo malonus vėjelis. Man buvo labai smalsu. Tyrinėjau vaisių.

O, kaip norėčiau, kad to niekad nebūtų atsitikę! Bet dėl to gal metų metus — na, o gal ir visą likusį gyvenimą — būčiau praleidęs saloje. Maniau, kad niekas niekad neprivers manęs grįžti valtin, į tas kančias ir skurdą, kurį buvau ten iškentęs — niekas! Ir kam gi man reikėtų plaukti iš salos? Ar mano fiziniai poreikiai nebuvo čia patenkinti? Argi nebuvo čia tiek gėlo vandens, kiek nebūčiau išgėręs per visą gyvenimą? Tiek dumblių, kad nesuvalgyčiau niekaip? Ir kai užsimanyčiau įvairovės, tiek žuvų ir surikatų, kiek tik būčiau užsigeidęs? Jei sala plaukė ir judėjo, tai gal gera kryptimi? O kodėl gi tai ne daržovinis laivas, nugabensiantis mane žemėn? Argi tuo tarpu man ne gera šių žavingų surikatų draugijoje? Ir argi dar nereikėtų pasistengti dėl ketvirtojo Ričardo Parkerio šuoliuko? Man nė nekilo minties palikti salą per visą tą laiką, kai čia atvykau. Jau daug savaičių — tiksliai nepasakysiu kiek — ir jos taip ir tęsis. Buvau tuo tikras.

Kaip aš klydau.

Jei tas vaisius turėjo sėklą — tai buvo mano išvykimo sėkla.

Tas vaisius nebuvo vaisius. Tai buvo tanki lapų sankaupa, sulipusi į kamuolį. Dešimtys kotelių buvo lapų koteliai. Nutraukęs stiebelius, nulupau visus lapus.

Po kelių sluoksnių priėjau prie lapų jau be kotelių, lygiai sulipusių į kamuolį. Užkišau nagus ir atplėšiau juos. Lapų apvalkalai kėlėsi vienas po kito, kaip lukštai nuo svogūno. Galėjau paprasčiausiai suplėšyti „vaisių“ į gabalus — taip vis vadinu jį, nes nerandu geresnio žodžio — bet nusprendžiau tenkinti smalsumą pamažėliais.

Jis susitraukė nuo apelsino dydžio iki mandarino. Mano sterblė ir apatinės medžio šakos pasidengė plonomis minkštomis nuolupomis.

Jis jau buvo rambutano dydžio.

Nugara vis dar perbėga šiurpuliai, kai apie tai pagalvoju.

Vyšnios dydžio.

Ir tada jis išėjo į šviesą, baisus perlas iš žaliosios austrės širdies.

Žmogaus dantis.

Krūminis, tariant tiksliau. Paviršius išteptas žaliai ir dailiai išvarpytas skylučių.

Pamažu apėmė siaubas. Teko nuskinti kitus vaisius.

Kiekviename buvo po dantį.

Viena iltis.

Kitas kaplis.

Štai kandis.

Kitas krūminis.

Trisdešimt du dantys. Pilnas žmogaus rinkinys. Netrūko nė vieno danties.

Man smilktelėjo, kaip čia yra.

Neriktelėjau. Manau, tik filmuose siaubas išreiškiamas balsu. Paprasčiausiai krūptelėjau ir išlipau iš medžio.

Dieną praleidau maišatyje, sverdamas savo galimybes. Visos buvo ne kokios.

Tą naktį, lovoje savo įprastiniame medyje, pasvėriau savo išvadas. Paėmiau suriką tą ir numečiau nuo šakos.

Ji spygtelėjo skriedama oru. Vos pasiekusi žemę, puolė į medį.

Įprastai naiviai grįžo į vietelę čia pat, šalia manęs. Čia ji ėmė energingai laižytis pėdeles. Atrodė labai nesmagi. Sunkiai alsavo.

Galėjau taip ir palikti. Bet norėjau pats išsiaiškinti. Nulipau ir įsikabinau į virvę. Buvau primezgęs mazgų, kad būtų patogiau lipti į medį. Kai pasiekiau medžio papėdę, per colį nuleidau pėdas prie žemės. Dvejojau.

Nusileidau.

Iš pradžių nieko nejutau. Staiga pėdas užliejo deginantis skausmas. Suklikau. Maniau, pargriūsiu. Sugebėjau įsitverti virvės ir atsiplėšti nuo žemės. Paklaikęs tryniau padus į medžio kamieną. Kiek padėjo, bet nelabai. Užsikoriau ant savo šakos. Pamerkiau pėdas į vandens kibirą šalia lovos. Šluosčiau kojas lapais. Čiupau peilį, paskerdžiau dvi surikatas ir bandžiau jų krauju ir viduriais numalšinti skausmą. Pėdos vis dar degė. Degė jos visą naktį. Negalėjau užmigti dėl to, ir dar dėl nerimo.

Sala buvo mėsėdė. Tai paaiškina, kur dingo žuvis iš tvenkinio. Sala traukė sūriavandenę žuvį į savo požeminius tunelius — nežinau kaip; gal ir žuvys taip pat godžiai rijo dumblius, kaip ir aš. Taip jos patekdavo į spąstus. Gal pasiklysdavo? Gal ertmės į jūrą užsiverdavo? Gal vanduo taip subtiliai darėsi gėlas, kad kai žuvis pajusdavo, jau būdavo per vėlu? Kad ir kaip būtų buvę, jos pakliūdavo į gėlo vandens spąstus ir žūdavo. Kai kurios išplaukdavo į tvenkinių paviršių: išėdos, kuriomis mito surikatos. Naktį dėl kažkokių cheminių procesų, man nežinomų, bet, matyt, stabdomų saulės šviesos, plėšrūnai dumbliai tapdavo stipriai rūgštūs, o tvenkiniai pasidarydavo rūgšties kubilais, virškinusiais žuvį. Štai dėl ko Ričardas Parkeris kasnakt grįždavo į valtį. Štai kodėl surikatos nakvodavo medžiuose. Štai kodėl saloje nebuvo nieko, tik dumbliai...

Tada aišku ir dėl dantų. Kažkokia vargšė paklydusi siela buvo atkakusi į šiuos baisius krantus prieš mane. Kiek laiko jis — o gal ji? — praleido čia? Savaites? Mėnesius? Metusi Kiek beviltiškų valandų medžių mieste, vien surikatų kompanijoje? Kiek nuviltų laimingo gyvenimo svajonių? Kiek žlugusių vilčių? Kiek sukauptų pokalbių, taip ir neišsakytų? Kiek ištverta vienatvės? Kiek iškentėta nevilties? Ir galiausiai — kas iš to? Kokie rezultatai?

Nieko, tik trupiniai emalio, kaip smulkūs pinigėliai kišenėje. Tas žmogus turbūt numirė medyje. Ar nuo ligos? Sužeidimo? Depresijos? Kiek trunka palaužtai dvasiai pribaigti kūną, turintį maisto, vandens ir pastogę? Medžiai irgi buvo mėsėdžiai, tik ne tiek jau rūgštūs, pakankamai saugūs išbūti per naktį, kai visa sala kunkuliuoja. Bet kai žmogus numirė ir jau nebejudėjo, medis turbūt lėtai apsivijo aplink kūną ir suvirškino jį, ištirpino ir kaulus. Ilgainiui būtų sunykę ir dantys.

Apsidairiau po dumblius. Prasiveržė kartėlis. Spindinčią viltį, teikiamą dienos metu, mano širdyje užgožė klasta, vykdoma naktį.