Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Ar tavo dėdės bonsai ėda mėsą?

— Nemanau.

— Ar tau kada nors įkando koks nors jo bonsas?

— Ne.

— Tokiu atveju tavo dėdės bonsai mums nepadės. Kur mes sustojome?

Pi Patelas:

— Ties aukštais normalaus dydžio medžiais, tvirtai įsišaknijusiais žemėje, apie kuriuos pasakojau jums.

— Kol kas atidėkim juos.

— Gali būti sunkoka. Niekad nebandžiau jų išrauti ir atidėt.

— Jūs linksmas žmogus, ponas Patelai. Cha! Cha! Cha!

Pi Patelas:

— Cha! Cha! Cha!

Ponas Čiba:

— Cha! Cha! Cha! Visai nejuokinga.

Ponas Okamoto:

— Vis tiek juokis. Cha! Cha! Cha!

Ponas Čiba:

— Cha! Cha! Cha!

Ponas Okamoto:

— O dabar apie tigrą, dėl kurio mes irgi nesame labai tikri.

— Ką norite pasakyti?

— Mums sunku tuo patikėti.

— Tai neįtikėtina istorija.

— Būtent.

— Nežinau, kaip likau gyvas.

— Aišku, tai buvo sunku.

— Paimsiu dar vieną sausainį.

— Neliko nė vieno.

— Kas tame krepšyje?

— Nieko.

— Galiu pažiūrėti?

Ponas Čiba:

— Čia mūsų pietūs.

Ponas Okamoto:

— Grįžtant prie tigro...

Pi Pateks:

— Baisus reikalas. Skanūs sumuštiniai.

Ponas Okamoto:

— Taip, jie gerai atrodo.

Ponas Čiba:

— Aš alkanas.

— Jo nerasta nė pėdsako. Tuo sunkoka patikėti, ar ne? Nei Šiaurės, nei Pietų Amerikoje nėra tigrų. Jei čia būtų laukinis tigras, tai ar nemanote, kad policija jau būtų gavusi apie tai pranešimų?

— Turėčiau jums papasakoti apie juodąją panterą, pabėgusią iš Ciuricho zoologijos sodo viduržiemį.

— Ponas Patelai, tigras — itin pavojingas laukinis gyvūnas. Kaip jūs su tokiu galėjote išgyventi vienoje valtyje? Tai juk...

— Jūs nesuprantate, kad mes laukiniams gyvūnams — keista ir grėsminga rūšis. Mes juos pripildome baimės. Jie vengia mūsų kaip išmanydami. Prireikė šimtmečių, kad kai kuriems lankstesniems gyvūnams ta baimė apsloptų — tai vadinama prijaukinimu — bet dauguma negali atsikratyti baimės, ir abejoju, ar kada galės. Jei laukinis žvėris ir užpuls mus, tai tik iš visiškos nevilties. Jie kaunasi, kai jau nemato kitos išeities. Tai pati paskutinė išeitis.

— Gelbėjimosi valtyje? Nagi, ponas Patelai, tiesiog sunku tuo patikėti!

— Sunku patikėti? Ką jūs žinote apie tai, kuo sunku patikėti? Norite išgirsti, kuo sunku patikėti? Tuoj jums papasakosiu, kuo sunku patikėti. Tai itin saugoma Indijos zoologijos sodų šeimininkų paslaptis, kad 1971-aisiais iš Kalkutos žvėryno pabėgo Bara, baltoji lokė. Po to apie ją niekas nebegirdėjo, nei policija, nei medžiotojai, nei brakonieriai, nei niekas daugiau. Įtariame, kad ji laisvai gyvena Hagli upės pakrantėse. Pasisaugokite, jei keliausit į Kalkutą, ponai mano mielieji: jei kvepėsite suši, galite skaudžiai sumokėti! Jei paimtumėte Tokijo miestą, apverstumėte ir pakratytumėte, nustebtumėte, kokių tik gyvūnų nepribyrėtų: nenusakomi kiekiai barsukų, vilkų, boa smauglių, Komodo drakonų, krokodilų, stručių, babuinų, kapibarų, šernų, leopardų, lamantinų, atrajotojų. Pats sau nė neabejoju, kad Tokijuje gyvena jau kartų kartos sulaukėjusių žirafų ir begemotų, kurių neregėjo nė viena siela. Turėtumėte vieną dieną palyginti tai, kas limpa jums prie padų einant gatve, su tuo, kas guli ant grindų narvuose Tokijo zoologijos sode — tada žiūrėkit, kas tupi narve! Ir dar tikitės rasti tigrą Meksikos džiunglėse! Juokinga, tiesiog juokinga. Cha! Cha! Cha!

— Visai gali būti, kad Tokijuje gyvena sulaukėję žirafos ir begemotai, o Kalkutoje — laisvas šiaurės lokys. Tiesiog mes netikime, kad jūsų gelbėjimosi valtyje gyveno tigras.

— Didmiesčių gyventojų arogancija! Sutinkate, kad jūsų metropolijose gali gyventi visi Edeno gyvūnai, bet neigiate paprasčiausią Bengalijos tigrą mano kaimelyje!

— Ponas Patelai, prašom nusiraminti.

— Jei jums paprasčiausiai kliūva tai, kas tikėtina, — tai dėl ko jūs gyvenate? Ar sunku patikėti meile?

— Ponas Patelai...

— Nebauginkite manęs savo mandagumu! Meile sunku patikėti — paklauskite bet kurio meilužio. Gyvybe sunku patikėti — paklauskite bet kurio mokslininko. Dievu sunku patikėti — paklauskite bet kurio tikinčiojo. Kokių jums kyla sunkumų dėl to, kuo sunku patikėti?

— Mes tik protaujame.

— Aš taip pat! Kiekvieną akimirką rėmiausi protu. Protas puikiai padeda, kai reikia rasti maisto, drabužių ir pastogę. Protas — puikiausias priemonių rinkinys. Niekas jo nenurungs, kai reikia saugotis tigrų. Bet tik tapkite itin protaujantys — ir iškart rizikuojate išpilti visatą su visa gelda.

— Nusiraminkite, ponas Patelai, nusiraminkite.

Ponas Čiba:

— Gelda? Kodėl jis kalba apie geldą?

— Kaip aš galiu nurimti? Jums reikėtų pamatyti Ričardą Parkerį!

— Taip, taip.

— Milžiniškas. Štai tokie dantys! Nagai — lyg simiterai43!

Ponas Čiba:

— Kas tie simiterai?

Ponas Okamoto:

— Čiba san, užuot klausinėje kvailų dalykų iš žodyno, verčiau pasistengtum būti naudingas. Šis berniukas — kietas riešutėlis. Daryk ką nors!

Ponas Čiba:

— Žiūrėkit! Šokoladas!

Pi Patelas:

— Puiku!

[Ilga tyla]

Ponas Okamoto:

— Lyg nebūtų nugvelbęs jau visų pietų. Greitai pareikalaus tempuros44.

[Ilga tyla]

Ponas Okamoto:

— Nukrypome nuo šių tyrimų prasmės. Mes čia dėl to, kad nuskendo krovininis laivas. Jūs vienintelis likote gyvas. Ir jūs buvote tik keleivis. Jūs visiškai neatsakote už tai, kas atsitiko. Mes...

— Toks skanus šokoladas!

— Mes ne dėl to aiškinamės, kad apkaltintume baudžiamąja atsakomybe. Jūs — nekalta jūros tragedijos auka. Mes tik bandome nustatyti, kodėl ir kaip nuskendo Cimcumas. Manėme, gal jūs mums padėsite, ponas Pateki.

[Tyla]

— Ponas Pateki?

[Tyla]

Pi Pateks:

— Egzistuoja tigrai, egzistuoja gelbėjimosi valtys, egzistuoja vandenynai. Kadangi šie trys dalykai niekada nebuvo susiėję per visą jūsų siaurą, ribotą patirtį, jūs atsisakote tuo patikėti. Tačiau paprastas faktas, kad Cimcumas suvedė juos visus draugėn ir tada nuskendo.

[Tyla]

Ponas Okamoto:

— O kaip dėl to prancūzo?

— O kas dėl jo?

— Du aklieji dviejose skirtingose gelbėjimosi valtyse susitinka Ramiajame vandenyne — sutapimas lyg ir tempte pritemptas, ar ne?

— Žinoma.

— Mums tai nepanašu į tiesą.

— Kaip ir laimėjimas loterijoje, bet kažkas juk laimi.

— Mums itin sunku tuo patikėti.

— Man irgi taip buvo.

— Taip ir žinojau, kad verčiau jau būtume pasiėmę laisvą dieną. Kalbėjotės apie maistą?

— Taip.

— Jis žinojo daug patiekalų.

— Jei tai galima vadinti patiekalais.

— Cimcumo kokas buvo prancūzas.

— Pasaulyje pilna prancūzų.

— Gal jūsų sutiktas prancūzas buvo tas kokas.

— Galbūt. Iš kur man žinoti? Niekad jo nemačiau. Buvau apakęs. Tada Ričardas Parkeris surijo jį gyvą.

— Kaip patogu.

— Visai ne. Buvo siaubinga ir smirdėjo. Beje, kaip jūs paaiškintumėt surikatų kaulus gelbėjimosi valtyje?

— Taip, tie smulkaus gyvūnėlio kaulai...

— Ne vieno!

— ... kelių smulkių gyvūnėlių kaulai tikrai buvo rasti valtyje. Jie turbūt iš laivo.

— Zoologijos sode surikatų neturėjome.

— Neturime įrodymų, kad tai surikatų kaulai.

Ponas Čiba:

— Gal ten bananų kaulai! Cha! Cha! Cha! Cha! Cha!