Янн Мартел - Pi gyvenimas

Sumurmėjau:

— Nieko neliko, vien dantys! D a n t y s !!!

Kol atėjo rytas, priėmiau niūrų sprendimą. Jau geriau išplaukti ir kentėti ieškant savo gentainių, nei vienišam pusiau gyventi — fiziškai patogiai, bet su mirusia siela — šioje žudikiškoje saloje. Prisipildžiau vandens atsargas ir prisigėriau kaip kupranugaris. Kimšau dumblius visą dieną, kol nebetilpo į skrandį. Papjoviau ir nudyriau tiek surikatų, kiek tilpo į spintelę ir ant valties grindų. Nuėmiau žuvų derlių iš tvenkinių. Kirvuku atsikirtau didelį gabalą dumblių ir virve prisirišau prie valties.

Negalėjau palikti Ričardo Parkerio. Jį palikti, vadinasi — nužudyti. Jis nebūtų išgyvenęs jau pirmos nakties. Vienišas savo valtyje, saulei leidžiantis, žinočiau, kad jis dega gyvas. Arba kad metėsi jūron, kur nuskęs. Palaukiau, kol jis grįžo. Žinojau, kad jis nevėluos.

Kai jis įlipo į valtį, atsistūmiau. Kelias valandas srovės išlaikė mus palei salą. Man ramybę drumstė garsai jūroje. Ir jau buvau atpratęs nuo valties siūbavimo. Naktis slinko labai lėtai.

Rytą salos nebebuvo, kaip ir dumblių masės, kurią mes vilkome. Vos atslinko naktis, dumbliai savo rūgštimi ištirpdė virvę.

Jūra buvo sunki, dangus — pilkas. 93 skyrius

Nuvargau nuo savo padėties, betikslės kaip permainingas oras. Bet gyvybė manęs vis nepaliko. Likusi šios istorijos dalis — nieko daugiau, kaip širdgėla, skausmas ir ištvermė.

Aukšta krinta į žema, o žema kelia į tai, kas aukšta. Sakau jums, jei būtumėt pakliuvę į tokius kraštutinius sunkumus, tai jūsų mintys irgi būtų pakylėtos. Kuo žemiau esi, tuo aukščiau nori kilti tavo protas. Savaime suprantama, kad toks visko netekęs ir nusiminęs, koks buvau, nesiliaujančių kentėjimų ir skausmų kamuojamas, turėjau atsigręžti į Dievą. 94 skyrius

Kai pasiekėme žemę, o tai buvo Meksika, buvau toks silpnas, jog vargiai beturėjau jėgų tuo pasidžiaugti. Priplaukti prie žemės buvo labai sunku. Valtis vos neapvirto nuo bangų. Visiškai nuleisdavau inkarus — tai, kas iš jų buvo likę — kad išsilaikytume statmeni bangoms, ir vėl sukeldavau juos, vos tik atsidurdavom ant bangos keteros. Šitaip — leisdami ir keldami inkarus — bangomis keliavome į krantą. Tai buvo pavojinga. Bet vieną bangą pagavome labai gerame taške, ir ji mus panešė gražų atstumą pro aukštas griūvančias vandens sienas. Paskutinį kartą iškėliau inkarus, ir likusį kelio gabalą mus nustūmė. Šiugždėdama valtis sustojo smėlyje.

Lėtai išlipau per kraštą. Bijojau pasileisti, bijojau, kad nenuskęsčiau taip arti išsigelbėjimo, dviejų pėdų gylyje. Pažvelgiau pirmyn, kad žinočiau, kiek reiks eiti. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų žvilgsnių, kai dar mačiau Ričardą Parkerį, būtent tuo momentu, kai jis šoko per mane. Mačiau jo kūną, tokį neišmatuojamai gyvybingą, išsitempusį ore virš manęs — pralekiančią kailiniuotą vaivorykštę. Jis nusileido į vandenį šleivom užpakalinėm kojom, iškelta uodega, ir iš čia, keliais šuoliais, pasiekė pakrantę. Pasuko kairėn, letenom kasdamas smėlį, bet paskui persigalvojo ir apsisuko. Praėjo tiesiai prieš mane į dešinę. Į mane nepažiūrėjo. Nubėgo apie šimtą jardų pakrante prieš pasukdamas gilyn. Bėgo sunkiai ir pakrikai. Kelis sykius pargriuvo. Džiunglių pakraštyje stabtelėjo. Buvau tikras, kad atsisuks į mane. Pasižiūrės į mane. Suskliaus ausis. Suurgs. Kažkaip panašiai užbaigs mūsų santykius. Nieko tokio jis nepadarė. Tik įdėmiai žiūrėjo į džiungles. Ir tada Ričardas Parkeris, mano kankynių kompanionas, baisus ir nuožmus padaras, palaikęs man gyvybę, žengė pirmyn ir amžiams pranyko iš mano gyvenimo.

Nusikapsčiau iki kranto ir pargriuvau ant smėlio. Apsidairiau. Buvau iš tiesų vienas, netekęs ne tik šeimos, bet dabar paliktas ir Ričardo Parkerio ir turbūt, kaip maniau, Dievo. Žinoma, taip nebuvo. Šis paplūdimys, toks minkštas, tvirtas ir platus, buvo lyg Dievo skruostas, o kažkur iš džiaugsmo žibėjo dvi akys ir šypsojosi lūpos, kad aš čia.

Po kelių valandų mane rado mano rūšies atstovas. Jis nuėjo ir grįžo su grupe. Jų buvo šešetas ar septynetas. Jie priėjo prie manęs, rankomis užsiėmę nosis ir burnas. Stebėjausi, kas čia jiems yra. Jie kalbėjo su manim keista kalba. Ištraukė ant smėlio gelbėjimosi valtį. Nusinešė mane. Išplėšė man iš rankos vėžlienos gabalą, kurį buvau atsinešęs iš valties, ir numetė šalin.

Verkiau kaip vaikas. Ne dėl to, kad nusilpau, bet ištvėriau kančias, nors taip ir buvo. Nei kad buvau jau su savo broliais ir seserimis, nors tai labai jaudino. Verkiau, nes Ričardas Parkeris nuėjo taip paprastai, be ceremonijų. Kaip baisu, kai sugadinamas atsisveikinimo momentas. Aš toks žmogus, kuris laikosi formos, tiki tvarkos harmonija. Kur galime, turime suteikti daiktams prasmingą formą. Pavyzdžiui — man įdomu — ar galėtumėte išdėstyti painią mano istoriją lygiai į šimtą skyrių, nei vienu daugiau, nei vienu mažiau? Sakau jums, vieno dalyko dėl savo trumpojo vardo nekenčiu — kad tas skaičius begalinis. Svarbu gyvenime tinkamai viską užbaigti. Tik tada gali ramiai eiti toliau. Kitaip lieki su žodžiais, kuriuos turėjai pasakyti, bet taip ir nepasakei, o širdį slegia savigrauža. Nuo to nevykusio atsisveikinimo man skaudu ligi šiol. O, kad būčiau pažiūrėjęs į jį paskutinį sykį dar valtyje, kad būčiau jį trupučiuką paprovokavęs ir taip atkreipęs jo dėmesį. O tada pasakęs jam — žinau, kad tigrui, bet vis tiek — kad būčiau ištaręs:

— Baigta, Ričardai Parkeri. Mes išgyvenom. Ar gali patikėti? Aš tau taip dėkingas, kad negaliu apsakyti. Be tavęs nebūčiau to padaręs. Norėčiau pasakyti oficialiai: Ričardai Parkeri, ačiū tau. Ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę. O dabar eik, kur tau reikia. Didžiumą savo gyvenimo pažinojai suvaržytą zoologijos sodo laisvę; dabar sužinosi laisvuosius džiunglių suvaržymus. Linkiu tau geriausios kloties tenai. Saugokis Žmogaus. Jis nėra tavo draugas. Bet tikiuosi, kad mane prisiminsi kaip draugą. Tavęs aš niekad nepamiršiu — tai jau tikrai. Visada būsi su manimi, mano širdyje. Kas čia šnara? A, tai valtis įsirėžė į smėlį. Tai sudie, Ričardai Parkeri, sudie. Dievas su tavim.

Mane radę žmonės nusinešė į savo kaimą, ir čia kelios moterys mane maudė ir taip smarkiai trynė, jog stebėjausi, gal jos nesupranta, kad aš iš prigimties tamsiaodis berniukas, o ne baisiai nešvarus baltasis. Mėginau paaiškinti. Jos linksėjo, šypsojosi ir toliau taip mane šiūravo, lyg būčiau laivo denis. Maniau, kad man gyvam nudirs odą. Bet jos man davė valgyti. Skaniai valgyti. Vos pradėjęs kramtyti, nebegalėjau sustot. Maniau, jau niekad nepraeis alkio pojūtis.

Kitą dieną atvažiavo policijos automobilis ir nugabeno mane į ligoninę, kur baigiasi mano pasakojimas.

Aš jaučiausi sukrėstas mane išgelbėjusių žmonių dosnumu. Vargingi žmogeliai nešė man drabužius ir maistą. Daktarai ir seselės rūpinosi manimi, lyg būčiau neišnešiotas kūdikis. Meksikos ir Kanados valdininkai atvėrė man visas duris, ir nuo pakrantės Meksikoje iki mano įmotės namų, iki Toronto universiteto auditorijos man teliko eiti tartum vienu ilgu laisvu koridoriumi. Visiems šiems žmonėms norėčiau pareikšti kuo širdingiausią padėką.

TREČIA DALIS Benito Chuarezo ligoninė, Tomatianas, Meksika

95 skyrius

Ponas Tomohiro Okamoto iš japonų transporto ministerijos Laivybos departamento, dabar jau pensininkas , papasakojo man, kad kai jis su savo tuometiniu jaunesniuoju kolega, ponu Acuro Čiba, buvo Long Byče, Kalifornijoje — pagrindiniame vakarinės Amerikos pakrantės uoste netoli Los Andzelo — visai kitais reikalais, jie buvo informuoti, kad netoli mažo Tomatlano miestelio Meksikos pakrantėje išsilaipino vienintelis išsigelbėjusysis iš japonų laivo Cimcumas, kuris be pėdsako dingo tarptautiniuose Ramiojo vandenyno vandenyse prieš keletą mėnesių. Iš savo departamento jie gavo nurodymus susisiekti su išsigelbėjusiuoju ir išsiaiškinti , ar tas negalėtų bent kiek paaiškinti , kas nutiko laivui. Jie nusipirko Meksikos žemėlapį ir ieškojo, kur tas Tomatlanas. Jų nelaimei, žemėlapio lenkimas kirto Bacha Kaliforniją per mažą pakrantės miestelį, kurio pavadinimas Tomatanas buvo atspausdintas mažytėmis raidelėmis. Ponas Okamoto buvo įsitikinęs, kad ten parašyta Tomatanas. Kadangi tai arčiau nei pusiaukelė per Bacha Kaliforniją, jis nusprendė, kad greičiausia bus nuvairuoti ten patiems.