Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Acuro, užsičiaupk!

— Labai atsiprašau, Okamoto san Jai nuovargis.

— Užtraukiate prastą reputaciją mūsų tarnybai!

— Labai atsiprašau, Okamoto san.

Ponas Okamoto:

— Tai gali būti kito smulkaus gyvūnėlio kaulai.

— Tai surikatų kaulai.

— Gali būti mangustų.

— Mangustos iš zoologijos sodo nebuvo parduotos. Jos liko Indijoje.

— Jos galėjo būti laivo parazitai kaip žiurkės. Mangustos paplitę Indijoje.

— Mangustos — laivo parazitai?

— Kodėl gi ne?

— Kas per štormą Ramiajame vandenyne būtų atplukdys jas į valtį, keletą jų? Sunkoka tuo patikėti, ar taip nemanytumėt?

— Ne taip jau sunku, kaip tuo, ką girdėjome per pastarąsias dvi valandas. Gal mangustos jau buvo gelbėjimosi valtyje, kaip ta jūsų minėtoji žiurkė.

— Tiesiog stulbinanti gyvūnų gausa toje valtyje.

— Tiesiog stulbinanti.

— Tikros džiunglės.

— Taip.

— Tie kaulai — surikatų. Duokite patikrinti specialistui.

— Jų ne tiek jau daug buvo likę. Ir nebuvo galvų.

— Sunaudojau jas jaukui.

— Abejotina, ar specialistas galės pasakyti, ar tai surikatų, ar mangustų kaulai.

— Susiraskite teismo zoologą.

— Gerai, ponas Patelai! Jūs laimėjot. Negalime paaiškinti, iš kur gelbėjimosi valtyje surikatų kaulai, jei tai tikrai surikatų. Bet ne tai mums svarbiausia. Mes čia todėl, kad Ramiajame vandenyne nuskendo japonų krovininis laivas, Oika laivybos kompanijos nuosavybė, plaukęs su Panamos vėliava.

— To neužmirštu nė minutę. Netekau visos šeimos.

— Mums labai gaila dėl to.

— Man labiau.

[Ilga tyla]

Ponas Čiba:

— Ką dabar darysime?

Ponas Okamoto:

— Nežinau.

[Ilga tyla]

Pi Pateks:

— Gal norėtumėt sausainio?

Ponas Okamoto:

— Taip, būtų malonu. Ačiū jums.

Ponas Čiba:

— Ačiū.

[Ilga tyla]

Ponas Okamoto:

— Šiandien graži diena.

Pi Pateks:

— Taip. Saulėta.

[Ilga tyla]

Pi Pateks:

— Ar jūs pirmąkart Meksikoje?

Ponas Okamoto:

— Taip, pirmą kartą.

— Aš irgi.

[Ilga tyla]

Pi Pateks:

— Tai jums nepatiko mano istorija?

Ponas Okamoto:

— Ne, mums ji labai patiko. Ar ne, Acuro? Mes jos ilgai ilgai nepamiršim.

Ponas Čiba:

— Nepamiršim.

[Tyla]

Ponas Okamoto:

— Bet siekdami ištirti šį reikalą norėtume sužinoti, kas iš tiesų atsitiko.

— Kas iš tiesų atsitiko?

— Taip.

— Tai jūs norėtumėt kitokios istorijos?

— Mmm... ne. Norėtume sužinoti, kas iš tiesų atsitiko.

— Ar būtinai ką nors pasakojant išeina istorija?

— Mmm... gal jūsų kalba. Japoniškai istorija būtinai turės prasimanymo elementą. Mums nereikia jokių prasimanymų. Mums reikia „tiesioginių faktų“, kaip sakoma jūsų kalba.

— Argi ką nors pasakoti — vartojant žodžius, mano kalbos ar japonų — tai nėra jau savaime šiek tiek prasimanymas? Argi jau vien žvelgti į šį pasaulį — šiek tiek ne prasimanymas?

— Mmm...

— Pasaulis nėra tiesiog tai, kas yra. Tai yra tai, kaip mes tai suprantame, ar ne? Ir bet ką suprasdami, juk suteikiame kai ką sava, ar ne? Argi ne taip gyvenimas ir virsta istorija?

— Cha! Cha! Cha! Jūs labai protingas, ponas Patelai!

Ponas Čiba:

— Ką jis kalba?

— Neturiu supratimo.

Pi Patelas:

— Jums reikia žodžių, kurie išreikštų tikrovę?

— Taip.

— Žodžių, kurie neprieštarautų tikrovei?

— Tikrai taip.

— Betgi tigrai neprieštarauja tikrovei.

— Oi, prašyčiau nebeminėti tigrų.

— Žinau, ko jūs norite. Norite istorijos, kuri jūsų nenustebintų. Kuri patvirtintų tai, ką jūs jau žinote. Kuri neparodytų jums nieko, kas siektų aukščiau, toliau ar būtų visai kas kita. Norit nuobodžios istorijos. Nejudančios. Sauso, be raugo faktiškumo.

— Mmm...

— Norit istorijos be gyvūnų.

— Taip!

— Be tigrų ar orangutangų.

— Teisingai.

— Be hienų ar zebrų.

— Be jų.

— Be surikatų ar mangustų.

— Nereikia jų.

— Be žirafų ar begemotų.

— Užsikimšime pirštais ausis!

— Taigi aš teisus. Jums reikia pasakojimo be gyvūnų.

— Mums reikia pasakojimo be gyvūnų, kuris paaiškintų Cimcumo nuskendimą.

— Prašom duoti man minutėlę.

— Žinoma. Manau, galiausiai kažkas bus. Tikėkimės, pasakys ką nors prasminga.

[Ilga tyla]

— Štai dar viena istorija.

— Gerai. Pi Pateks: „Laivas nuskendo. Jis išleido garsą, lyg būtų atsiriaugėjusi kokia metalinė pabaisa. Viskas suburbuliavo paviršiuj ir po to pradingo. Atsidūriau besitaškantis Ramiajame vandenyne. Nuplaukiau prie gelbėjimosi valties. Taip sunkiai dar niekad nebuvau plaukęs. Neatrodė, kad būčiau judėjęs pirmyn. Vis rijau vandenį. Buvo labai šalta. Man greitai seko jėgos. Nebūčiau įveikęs atstumo, jei kokas nebūtų numetęs man gelbėjimosi rato ir įtraukęs valtin. Įlipau ir susmukau.

Išsigelbėjome keturiese. Mama įsikabino į kažkokius bananus ir nusikapstė iki valties. Joje jau buvo kokas ir dar vienas jūreivis.

Jis rijo muses. Ta prasme, kokas. Dar nebuvom išbuvę valtyje visos dienos; maisto turėjome savaitėms; turėjome žūklės įrankių ir saulės distiliatorių; nebuvo priežasties netikėti, kad mūsų greit neišgelbės. O jis vis dėlto mojavo rankomis, gaudė muses ir godžiai kimšosi į burną. Jį jau buvo apėmusi didžioji bado panika. Vadino mus idiotais ir kvailiais, kad neįsitraukiame į jo puotą. Mus tai žeidė ir kėlė pasišlykštėjimą, bet to neparodėme. Laikėmės labai mandagiai. Jis buvo keistuolis užsienietis. Mama šypsojosi, purtė galvą ir atsisakydama kėlė ranką. Jis buvo šlykštus žmogus. Jo burna tebuvo išranki tiek, kaip atliekų krūva. Jis sutraškino ir žiurkę. Papjovė ją ir išsidžiovino saulėje. Aš — būsiu atviras — aš irgi suvalgiau mažytį gabaliuką mamai nematant. Buvau toks alkanas. Jis buvo toks grubus, tas kokas, irzlus ir veidmainys.

Jūreivis buvo jaunas. Tiesą sakant, jis buvo vyresnis už mane, gal pradėjęs dvidešimtuosius, bet šokdamas iš laivo susilaužė koją, ir nuo tos kančios pasidarė it vaikas. Jis buvo gražus. Ant veido visai neaugo plaukai, jis buvo šviesus ir švytintis. Jo bruožai — platus veidas, plokščia nosis, siauros, lyg plyšeliai tarp klosčių akys — buvo tokie elegantiški. Maniau, kad jis atrodo lyg kinų imperatorius. Jis baisiai kentėjo. Angliškai nekalbėjo, nė žodžio, nė „taip“ ar „ne“, „labas“ ar „ačiū“. Kalbėjo tik kiniškai. Negalėjom suprasti nė žodžio. Jis turbūt jautėsi labai vienišas. Kai verkdavo, mama pasidėdavo jam galvą ant kelių, o aš laikydavau jį už rankos. Buvo labai labai liūdna. Jis kankinosi, o mes nieko negalėjome padaryti.

Jo dešinė koja buvo žiauriai lūžusi per šlaunį. Iš mėsos kyšojo kaulas. Jis klykdavo iš skausmo. Kuo patogiau įtaisėme jam koją ir rūpinomės, kad būtų pavalgęs ir atsigėręs. Bet koja užsikrėtė. Nors kasdien valėme pūlius, jam vis blogėjo. Pėda pajuodo ir išpurto.

Tai buvo koko idėja. Jis buvo grubus. Jis mus reguliavo. Jis šnabždėjo, kad juodumas išplis ir kad vaikinas išgyvens tik tuomet, jei amputuosim koją. Kadangi kaulas lūžęs per šlaunį, tereiks tik nupjauti mėsą ir uždėti turniketą. Vis dar girdžiu jo piktą šnabždesį. Jis padarysiąs visa tai, kad išgelbėtų jūreiviui gyvybę, bet mums teksią jį palaikyti. Vieninteliai nuskausminamieji bus netikėtumas. Užgriuvome jį. Mama ir aš laikėme rankas, o kokas atsisėdo ant gerosios kojos. Jūreivis rangėsi ir rėkė. Jo krūtinė kilnojosi. Kokas mikliai brūkštelėjo peiliu. Koja nukrito. Mes su mama tučtuojau paleidome ir pasitraukėm. Manėme, kad pasibaigus varžymui jis nebesidraskys. Manėme, gulės ramiai. Jis negulėjo. Tuoj pat atsisėdo. Nuo riksmų buvo juo blogiau, nes jie buvo nesuprantami. Jis klykė, o mes spoksojome sustingę. Visur pritaškyta kraujo. Dar blogiau — labai jau skyrėsi paklaikęs vargšo jūreivio aktyvumas ir ramiai gulinti ant valties dugno jo koja. Jis vis žiūrėjo į savo galūnę, lyg maldaudamas sugrįžti. Galiausiai griuvo ant nugaros. Mes sukrutome. Virėjas užlenkė odos ant kaulo. Apvyniojome bigę gabalu audinio ir virš žaizdos užrišome virvę, kad sustabdytume kraujavimą. Kuo patogiau jį paguldėme ant čiužinio iš gelbėjimosi liemenių ir rūpinomės, kad jam būtų šilta. Nemaniau, kad tai ką padės. Negalėjau patikėti, kad žmogus gali ištverti tiek skausmo, tiek skerdynių. Jis dejavo visą vakarą ir naktį kvėpuodamas šaižiai ir nevienodai. Jam užeidavo neramių klejonių priepuolių. Maniau, kad naktį numirs. Jis kabinosi į gyvenimą. Paryčiui buvo dar gyvas. Sąmonė tai dingdavo, tai atsirasdavo. Mama davė jam vandens. Man žvilgsnis užkliuvo už amputuotosios kojos. Man užėmė kvapą. Per sąmyšį ji buvo nustumta šalin ir užmiršta tamsoje. Iš jos sunkėsi skystis, ji lyg paplonėjo. Paėmiau gelbėjimosi liemenę lyg pirštinę ir su ja pakėliau koją.