Янн Мартел - Pi gyvenimas

— Ką darai? — paklausė kokas.

— Išmesiu už borto, — atsakiau.

— Nebūk idiotas. Panaudosim ją masalui. Juk viskas dėl to ir buvo.

Rodės, jis pasigailėjo savo paskutiniųjų žodžių, dar jiems nebaigus skambėti, nes staiga nutilo. Nusisuko.

— Viskas dėl to? — paklausė mama. — Ką norite pasakyti?

Jis apsimetė kažkuo užsiėmęs.

Mama pakėlė balsą:

— Norite pasakyti, kad nupjovėme koją vargšui berniukui ne tam, kad išgelbėtume jam gyvybę, bet kad turėtume masalo žuviai?

Iš to gyvulio — tyla.

— Atsakykit! — šaukė mama.

Jis pakėlė akis lyg į kampą užspeistas žvėris ir žvilgtelėjo į ją:

— Mūsų ištekliai baigiasi, — suurzgė jis. — Mums reikia daugiau maisto arba mirsime.

Mama atlaikė jo žvilgsnį:

— Mūsų ištekliai nesibaigtai Turime daug maisto ir vandens. Turime visą krūvą paketų, kad išsiverstume, kol mus išgelbės.

Ji paėmė plastmasinę dėžutę, kurion dėdavome praimtus davinio paketus. Toji buvo nelauktai lengva. Joje šiugždėjo keli trupiniai.

— Ką? — ji atidarė dėžutę. — Kur sausainiai? Praeitą naktį dėžė buvo pilna!

Kokas žiūrėjo pro šalį. Aš irgi.

— Savanaudi pabaisa! — suriko mama. — Mums tik dėl to baigiasi ištekliai, kad tu juos punti!

— Jis irgi ėmė, — ištarė jis linkteldamas į mane.

Mamos žvilgsnis nukrypo į mane. Širdis man nulėkė į kulnus.

— Pisinai, tai tiesa?

— Buvo naktis, mama. Buvau apsnūdęs ir taip norėjau valgyti. Jis man davė sausainį. Suvalgiau nesusimąstęs...

— Tik vieną, ar ne? — pasityčiojo kokas.

Dabar jau mama nukreipė žvilgsnį. Pyktis tiesiog liejosi iš jos. Netarusi nė žodžio, ji grįžo slaugyti jūreivio.

Troškau jos pykčio. Norėjau, kad nubaustų mane. Tik ne tyla. Ėmiau tvarkyti gelbėjimosi liemenes, kad patogiau paguldyčiau jūreivį tuo tesiekdamas vien būti kuo arčiau jos. Sušnabždėjau:

— Atsiprašau, mama, atsiprašau.

Man akys plūdo ašarom. Kai jas pakėliau, pamačiau, kad ir jai. Bet ji nežiūrėjo į mane. Jos akys buvo įsmeigtos į kažkokį prisiminimą tiesiog ore.

„Mes visai vieni, Pisinai, visiškai vieni“, — ištarė ji tokiu tonu, nuo kurio man žlugo paskutinė viltis. Niekada savo gyvenime nesijaučiau toks vienišas kaip tą akimirką. Valtyje mes jau buvom dvi savaites ir tai jau ėmė mums atsiliepti. Darėsi vis sunkiau tikėti, kad tėtis ir Ravis išsigelbėjo.

Kai atsisukome, kokas laikė koją už kulkšnies, pamerkęs į vandenį. Mama uždengė ranka jūreiviui akis.

Jis mirė ramiai, gyvybė ištekėjo iš jo, kaip skystis iš jo kojos. Kokas nedelsdamas jį išdarinėjo. Iš kojos padarė šiokį tokį jauką. Ši mėsa buvo per daug suirusi, kad laikytųsi ant kabliuko; ji paprasčiausiai nutirpdavo vandenyje. Šiam pabaisai atliekų nebuvo. Jis viską supjaustė, taip pat ir jūreivio odą bei kiekvieną žarnų colį. Paruošė net ir genitalijas. Susidorojęs su juosmeniu, perėjo prie rankų, pečių ir kojų. Mes su mama drebėjom iš skausmo ir siaubo. Mama sukliko kokui:

— Kaip tu taip gali, pabaisa tu? Kur tavo žmogiškumas? Ar nebeturi padorumo? Ką tau padarė tas vargšas berniukas? Pabaisa tu! Pabaisa!

Kokas atsakė neįtikėtinom vulgarybėm.

— Bent pridenk jo veidą, dėl Dievo meilės! — sušuko mama. Nepakenčiama buvo matyti tą gražų veidą, tokį kilnų ir ramų, sujungtą su šitokiu vaizdu žemiau. Kokas puolė prie jūreivio galvos ir mums prieš akis jį nuskalpavo ir nudyrė veidą. Mes su mama apsivėmėm.

Baigęs jis išvertė išdarinėtą karkasą už borto. Netrukus mėsos rėželiai ir organų gabalėliai gulėjo padžiauti saulėje po visą valtį. Mes traukėmės iš siaubo. Stengėmės į juos nežiūrėti. Kvapas vis nedingo.

Kitą sykį, kokui priartėjus, mama trenkė jam per veidą — atsivedėjusi, čaižiai. Iš mamos sklido kažkas sukrečiančio. Ir didvyriško. Tai buvo pykčio ir apgailestavimo, širdgėlos ir narsos gestas. Tai ji padarė tam vargšui jūrininkui atminti. Jo orumui išgelbėti.

Aš buvau pritrenktas. Kaip ir kokas. Jis stovėjo nė nekrutėdamas ir be žodžio, kai mama žiūrėjo jam tiesiai į veidą. Pastebėjau, kaip jis vengia jos akių.

Pasitraukėme į savo asmenines valdas. Laikiausi šalia jos. Buvau kupinas sumišusio pasigėrėtino susižavėjimo ir apgailėtinos baimės.

Mama nenuleido nuo jo akių. Po dviejų dienų ji pastebėjo jį tai darant. Jis stengėsi likti nepastebėtas, bet ji pamatė, kaip jis kelia ranką prie burnos. Ji sušuko:

— Aš mačiau! Ką tik suvalgei gabalėlį! Sakei, kad tai jaukui! Taip ir žinojau. Tu išgama! Žvėris! Kaip tu gali! Jis žmogus! Jis gi tavo rūšies!

Jei ji tikėjosi jį pažeminti, kad jis išspjautų, pultų ant kelių ir atsiprašytų, tai labai klydo. Jis sau kramtė. Iš tikrųjų net pakėlė galvą ir atvirai susikišo burnon likusį gabalą.

— Skonis kaip kiaulienos, — sumurmėjo. Mama išreiškė pasipiktinimą ir pasišlykštėjimą staigiai nusigręždama. Jis suvalgė dar vieną rėželį: — Man jau stipriau, — sumurmėjo. Ėmėsi žvejoti.

Kiekvienas turėjome savo valties galą. Net stebėtina, kokias sienas gali iškelti valia. Ištisas dienas praeidavom pro šalį, lyg jo nė nebūtų.

Bet negalėjom ištisai jo ignoruoti. Jis buvo gyvulys, bet praktiškas gyvulys. Turėjo geras rankas ir gerai nusimanė apie jūrą. Turėjo daugybę gerų idėjų. Būtent jis sumąstė suręsti plaustą, kad būtų lengviau žvejoti. Jei iš vis kurį laiką išgyvenom, tai tik jo dėka. Padėdavau jam, kaip tik sugebėdamas. Jis buvo labai ūmus, nuolat šaukė ant manęs ir įžeidinėjo.

Mes su mama nesuvalgėm nė kąsnelio jūreivio kūno, nė mažiausio gabalėlio, nepaisant savo silpnumo, bet ėmėm valgyti, ką tik kokas sužvejodavo. Mano mama, visą gyvenimą vegetarė, prisivertė valgyti žalią žuvį ir vėžlieną. Jai buvo labai sunku. Ji taip niekad ir neįveikė pasibjaurėjimo. Man buvo lengviau. Man alkis pataisė visa ko skonį.

Jei tau atidedamas mirties nuosprendis, neįmanoma nepajusti lašelio šilumos tam, kam esi skolingas už tai. Labai jaudindavo, kai kokas užtraukdavo valtin vėžlį arba sugaudavo puikią didelę doradą. Mes plačiai šypsodavomės ir mūsų skruostai valandų valandas šviesdavo iš džiaugsmo. Mama ir kokas mandagiai šnekėdavosi, net juokaudavo. Būdavo tokių vaizdingų saulėlydžių, kai gyvenimas valtyje atrodydavo kone geras. Tokiais momentais žvelgdavau į jį — taip — su švelnumu. Su meile. Įsivaizduodavau, kad mes — tvirti draugai. Jis būdavo šiurkštus net geros nuotaikos, bet apsimesdavome, kad nepastebime, net tarpusavyje su mama. Jis sakydavo, kad priplauksime salą. Tai buvo mūsų pagrindinė viltis. Nuvargdavo akys, stebint horizontą ir ieškant salos, kuri taip ir nepasirodė. Tada jis ir pavogė maistą bei vandenį.

Lygus ir begalinis Ramusis vandenynas iškilo aplink mus didžiulėm sienom. Tikrai nemaniau, kad išplauksime.

Jis ją nužudė. Kokas nužudė mano mamą. Mes badavome. Aš buvau silpnas. Neišlaikiau vėžlio. Per mane mes jį praradom. Kokas man trenkė. Mama trenkė jam. Ji pasisuko į mane ir pasakė: „Eik!“, stumdama į plaustą. Šokau ten. Maniau, ji ateis pas mane. Įkritau į vandenį. Užsikabarojau ant plausto. Jie kovėsi. Aš nieko daugiau nedariau, tik stebėjau. Mama kovojo su suaugusiu vyru. Jis buvo piktas ir raumeningas. Jis griebė jai už riešo ir pasuko. Ji šūktelėjo ir parkrito. Jis puolė ant jos. Pasirodė peilis. Jis iškėlė jį aukštyn. Peilis nusileido. Kai vėl pakėlė, jis buvo raudonas. Jis taip smaigstė ne sykį. Nemačiau jos. Ji buvo valties dugne. Mačiau tik jį. Jis liovėsi. Pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Kažką metė į mane. Man per veidą nusidriekė kraujo juosta. Nė rimbas nebūtų smarkiau supliekęs. Rankose laikiau mamos galvą. Paleidau. Ji nuskendo kraujo debesy, kasai driekiantis lyg uodegai. Prie jos sukdamosi ėmė plaukti žuvys, kol galvos kelią perkirto ilgas pilkas ryklio šešėlis, ir ji pradingo. Pažvelgiau aukštyn. Jo nemačiau. Jis slėpėsi valties dugne. Pasirodė, kad išmestų mamos kūną už borto. Raudona burna. Vanduo užvirė nuo žuvų.