Янн Мартел - Pi gyvenimas

Likusią tos dienos dalį ir naktį praleidau plauste žiūrėdamas į jį. Nepratarėme nė žodžio. Jis galėjo atkirsti plaustą. Bet to nepadarė. Pasiliko mane lyg sąžinės priekaištą.

Rytą, jam aiškiai matant, prisitraukiau su virve ir įlipau į valtį. Buvau labai nusilpęs. Jis nieko nepasakė. Ir aš laikiausi ramiai. Jis sugavo vėžlį. Davė jo kraujo. Paskerdė jį ir geriausius gabalus padėjo man ant vidurinio suolo. Suvalgiau.

Tada mes susikovėme, ir aš jį nudobiau. Jo veidas buvo be išraiškos — nei nevilties ar pykčio, nei baimės ar skausmo. Jis pasidavė. Leidosi nužudomas, nors vis tiek tai buvo kova. Žinojo nuėjęs per toli, net pagal savo žvėriškus standartus. Buvo nuėjęs per toli ir jau nebenorėjo gyventi. Bet taip ir nepasakė Atleisk. Kodėl mes taip laikomės savo blogybių?

Peilis buvo labai akivaizdžiai ant suolo. Abu tai žinojom. Jis iš pat pradžių galėjo jį paimti. Bet tai jis jį ten padėjo. Aš paėmiau. Smogiau jam į pilvą. Jis susiraukė, bet liko stovėti. Ištraukiau peilį ir vėl smogiau. Pasipylė kraujas. Vis tiek jis nekrito. Žiūrėdamas man į akis truputėlį kilstelėjo galvą. Gal norėjo kažką tuo pasakyti? Aš bent taip supratau. Smogiau jam į gerklę, prie pat Adomo obuolio. Jis krito kaip akmuo. Ir numirė. Nieko nepasakė. Jokių paskutiniųjų žodžių. Tik kosėjo kraujais. Peilis turi baisią dinaminę galią: sykį pakeltas, jis sunkiai sustabdomas. Aš vis jį badžiau. Sutrūkinėjusias mano rankas užliejo jo kraujas. Priešinosi jo širdis — visos tos gyslos, su ja sujungtos. Šiaip taip išplėšiau ją. Ji buvo skani, daug skanesnė, nei vėžliena. Suvalgiau jo kepenis. Pjoviausi didžiulius gabalus jo mėsos.

Jis buvo toks blogas žmogus. Dar blogiau — jis rado manąjį blogį: savanaudiškumą, pyktį, kietaširdiškumą. Turiu su tuo gyventi.

Prasidėjo vienatvė. Atsigręžiau į Dievą. Išgyvenau.

[Ilga tyla]

— Ar taip geriau? Ar kuo nors sunku patikėti? Norėtumėte, kad ką nors pakeisčiau?

Ponas Čiba:

— Kokia siaubinga istorija.

[Ilga tyla]

Ponas Okamoto:

— Ir zebras, ir taivanietis jūreivis — abu susilaužė koją, ar atkreipei dėmesį?

— Ne, neatkreipiau.

— O hiena nukando zebrui koja, visai kaip kokas nupjovė jūreiviui.

— Oooo, Okamoto san, jūs tiek pastebite.

— Aklasis prancūzas, kurį jie sutiko kitoje valtyje— argi jis neprisipažino nužudęs vyrą ir moterį?

— Taip, tikrai.

— Kokas nužudė jūreivį ir motiną.

— Labai įspūdinga.

— Jo pasakojimai atitinka vienas kitą.

— Tai taivanietis jūreivis — zebras, jo motina — orangutangas, kokas — ...hiena; vadinasi, jis — tigras!

— Taip. tigras papjovė hieną — ir akląjį prancūzą, kaip jis — koką.

Pi Patelas:

— Gal turite dar šokolado?

Ponas Čiba:

— Tuojau!

— Ačiū.

Ponas Čiba:

— Bet ką tai reiškia, Okamoto san?

— Neturiu supratimo.

— O kaip sala? Kas tos surikatos?

— Nežinau.

— O tie dantys? Kieno tie dantys medyje?

— Nežinau. Negaliu įlįsti šitam berniukui galvon.

[Ilga tyla]

Ponas Okamoto:

— Atleiskite, kad klausiu, bet ar kokas nieko nesakė apie Cimcumo paskendimą?

— Šitoj antroj istorijoj?

— Taip.

— Nieko nesakė.

— Jis nieko neužsiminė, kas galėjo įvykti iki to ankstaus liepos antrosios ryto, kas paaiškintų, dėl ko taip atsitiko?

— Ne.

— Nieko apie mechaniką ar konstrukciją?

— Ne.

— Nieko apie kitus laivus ar objektus jūroje?

— Ne.

— Jis visai negalėjo paaiškinti, kodėl nuskendo Cimcumas i

— Ne.

— Jis nepaaiškino, kodėl nebuvo pasiųstas nelaimės signalas?

— O jei ir būtų pasiųstas? Kaip esu patyręs, jei skęsta nušiuręs, surūdijęs trečios klasės kibiras, nebent jam būtų nuskilę gabenti naftą, didelį jos kiekį, kurio užtektų visai ekosistemai pražudyti, tai niekas juo nesirūpins ir nenorės nė girdėti. Esi paliktas likimo valiai.

— Kai Oika suprato, kad kažkas blogai, buvo jau per vėlu. Jūs buvote per toli, kad būtų buvę galima gelbėti iš oro. Toje zonoje esantiems laivams buvo liepta stebėti. Jie raportavo, kad nieko nemato.

— Ir kol dar kalbame šia tema, tai ne vien pats laivas buvo trečios klasės. Įgula buvo paniurusi, nedraugiška, neva sunkiai dirbanti stebint karininkams, bet nieko neveikianti, kai jų šalia nėra. Jie nė žodžio nekalbėjo angliškai ir niekuo mums nepadėdavo. Kai kurie dvokdavo degtine dar neįdienojus. Kas galėtų pasakyti, ko tie idiotai pridarė? Karininkai...

— Ką norite tuo pasakyti?

— Kuo?

— „Kas galėtų pasakyti, ko tie idiotai pridarė?“

— Turiu galvoje, kad gal kvaištelėję nuo girtumo kurie nors paleido gyvūnus.

Ponas Čiba:

— Kas turėjo raktus nuo narvų?

— Tėvas.

Ponas Čiba:

— Tai kaip įgula būtų galėjusi atidaryti narvus, jei neturėjo raktų?

— Nežinau. Tikriausiai jie ėmėsi laužtuvų.

Ponas Čiba:

— Kam jiems to reikėjo? Kam užeitų noras paleisti iš narvo pavojingą laukinį gyvūną?

— Nežinau. Kas besuvoks girto žmogaus proto klystkelius? Galiu jums tik pasakyti, kas atsitiko. Gyvūnai buvo paleisti.

Ponas Okamoto:

— Atleiskite. Turite abejonių dėl įgulos tinkamumo?

— Rimtų abejonių. Mirtinų.

— Ar matėte nors vieną karininką, paveiktą alkoholio?

— Ne.

— Bet matėte keletą alkoholio paveiktų įgulos narių?

— Taip.

— Ar karininkai, jūsų požiūriu, dirbo kompetentingai ir profesionaliai?

— Jie su mumis mažai bendravo. Prie gyvūnų niekad nebuvo priėję.

— Noriu pasakyti — valdydami laivą.

— Iš kur man žinoti? Manote, mes kasdien gerdavom su jais arbatėlę? Jie kalbėjo angliškai, bet buvo ne ką geresni negu įgula. Taip elgėsi, kad bendrajame kambaryje su jais jausdavomės tikrai nelaukiami, o per pietus retai temesdavo kokį žodį. Jie toliau šnekėdavosi japoniškai, lyg mūsų nė nebūtų. Mes tebuvome kukli indų šeima su vargą keliančiu kroviniu. Baigėsi tuo, kad valgydavom patys tėvo ir mamos kajutėse. „Nuotykis šaukia!“ — sakydavo Ravis. Būtent šitai padėjo su viskuo susitaikyti — nuotykių pojūtis. Didžiumą laiko praleisdavome šluodami išmatas, plaudami narvus ir šerdami, o tėvas tuo metu atlikdavo veterinaro vaidmenį. Kol gerai klojosi gyvūnams — ir mums buvo gerai. Nežinau, ar karininkai buvo kompetentingi.

— Sakėte, kad laivas krypo ant šono?

— Taip.

— Ir dar buvo nuolydis nuo pirmagalio link laivo galo?

— Taip.

— Tai laivas nuskendo laivagaliu žemyn?

— Taip.

— Ne pirmagaliu?

— Ne.

— Ar esate tikras? Nuolydis buvo nuo laivo priekio į galą?

— Taip.

— Ar laivas nesusidūrė su kitu laivu?

— Nemačiau kito laivo.

— Nesusidūrė su kokiu kitu objektu?

— To nemačiau.

— Ar neužplaukė ant seklumos?

— Ne, nuskendo ir dingo iš akių.

— Nieko nežinojote apie mechanines problemas, kai išplaukėte iš Manilos?

— Ne.

— Ar, jūsų pažiūriu, laivas buvo tinkamai pakrautas?

— Pirmąsyk buvau laive. Nežinau, kaip turi atrodyti tinkamai pakrautas laivas.

— Manote girdėjęs sprogimą?

— Taip.

— Dar kokių nors triukšmų?