Jie išvyko išsinuomotu automobiliu. Kai nusigavo į Tomataną, už aštuonių šimtų kilometrų į pietus nuo Long Byčo, ir pamatė, kad tai ne Tomatlanas, ponas Okamoto nusprendė , kad keliaus toliau į Santa Rozaliją už dviejų šimtų kilometrų į pietus ir sės į keltą per Kalifornijos įlanką į Guajamą. Keltas vėlavo ir plaukė labai lėtai. O nuo Guajamo iki Tomatlano buvo dar tūkstantis trys šimtai kilometrų. Ir prasti keliai. Nuleido padangą. Automobilis sugedo, o jį taisęs mechanikas nudžiovė variklio detales ir vietoj jų sukišo senas , už kurių pakeitimą paskui teko mokėti automobilį išnuomojusiai firmai ir dėl kurių mašina sugedo antrą kartą, jau grįžtant atgal . Antrasis mechanikas užsiprašė per didelio užmokesčio. Ponas Okamoto pripažino, kad jie buvo labai pavargę, kai pasiekė Benito Chuarezo ligoninę Tomatlane, kuris buvo visai ne Bacha Kalifornijoje, bet už kelių šimtų kilometrų į pietus nuo Puerto Valartos, Chaliskn valstijoje, kone Meksiko platumose. Jie buvo be perstojo važiavę keturiasdešimt vieną valandą. „Mes dirbame sunkiai “, — rašė ponas Okamoto.
Jis ir ponas Čiba angliškai kalbėjosi su Pisinu Molitoriu Patelu beveik tris valandas, įrašinėdami pokalbį juostom Toliau bus pažodinės ištraukos iš įrašo. Esu dėkingas ponui Okamoto už galimybę persirašyti juostą ir už jo galutinę ataskaitą. Kad būtų aiškiau, papildomai pažymėsiu, kas kalba, kai tai nėra visiškai aišku. Tai, kas atspausdinta kitokiu šriftu, buvo pasakyta japoniškai, ir aš tai išverčiau. 96 skyrius
— Laba diena, ponas Pateki. Mano vardas Tomohiro Okamoto. Aš esu iš Laivybos skyriaus Japonijos transporto ministerijoje. Tai mano padėjėjas — Acuro Čiba. Mes atvykome pas jus dėl nuskendusio laivo Cimcumas , kuriuo jūs keliavote. Ar būtų galima dabar su jumis pasikalbėti?
— Taip, žinoma.
— Ačiū. Labai malonu iš jūsų pusės. Taigi, Acuro kun, tau tai nauja, todėl susikaupk ir stenkis pasimokyti.
— Taip, Okamoto san.
— Ar diktofonas įjungtas?
— Taip, įjungtas.
— Gerai. Oi, koks aš pavargęs! Protokolui: šiandien 1978 metų vasario 19-oji. Bylos numeris 250663, dėl prekybinio laivo Cimcumas dingimo. Ar jums patogu, ponas Patelai?
— Taip, taip. Ačiū. O jums?
— Mums labai patogu.
— Jūs tiesiai iš Tokijo?
— Mes buvome Long Byče, Kalifornijoje. Atvažiavome automobiliu.
— Ar patiko kelionė?
— Nuostabi kelionė. Puikiai atvairavome.
— Mano kelionė buvo baisi.
— Taip, mes kalbėjomės su policija prieš atvažiuodami čia ir matėme gelbėjimosi valtį.
— Aš šiek tiek alkanas.
— Norėtumėt sausainio?
— O, taip!
— Prašom.
— Ačiū!
— Nėra už ką. Tai tik sausainis. Taigi, ponas Patelai, norėtume paklausti, ar galėtumėte papasakoti mums, kas jums atsitiko, ir — kuo daugiau detalių.
— Taip. Man bus malonu. 97 skyrius
Istorija. 98 skyrius
Ponas Okamoto:
— Labai įdomu.
Ponas Čiba:
— Kokia istorija!
— Jis mus laiko kvailiais. Ponas Patelai, padarysime trumpą pertraukėlę ir paskui sugrįšime, taip?
— Puiku. Prašyčiau dar vieno sausainio.
— Žinoma, prašau.
Ponas Čiba:
— Jis jau pasiėmė daug jų ir didžiumos dar net nesuvalgė, jie čia pat, po paklode. — Duok dar vieną. Turime prie jo prisigerinti. Po kelių minučių grįšime. 99 skyrius
Ponas Okamoto:
— Ponas Patelai, mes netikime jūsų pasakojimu.
— Atleiskite — šitie sausainiai skanūs, bet labai trupa. Nuostabu. Kodėl gi?
— Negali išsilaikyti.
— Ką turite omenyje?
— Bananai negali plaukti.
— Atleiskit?
— Sakėte, kad orangutangas atplaukė ant bananų salos.
— Teisingai.
— Bananai neplaukia.
— Ne, plaukia.
— Jie per sunkūs.
— Ne, ne per sunkūs. Štai, pabandykit patys. Turiu čia pat du bananus.
Ponas Čiba:
— Iš kur jie čia dabar? Ką dar jis laiko po paklode?
Ponas Okamoto:
— Velniop . Ne, nieko tokio.
— O ten kriauklė.
— Puiku.
— Primygtinai prašau. Pripilkite tą kriauklę vandens, įmeskite bananus ir matysite, kas teisus.
— Norėtume tęsti.
— Aš primygtinai reikalauju.
[Tyla]
Ponas Čiba:
— Ką darysim?
Ponas Okamoto:
— Jaučiu, bus dar viena sunki diena.
[Atitraukiamos kėdės garsas. Tolumoje pasigirsta, kaip iš krano bėga vanduo]
Pi Patelas:
— Na, ir kaip? Nematau iš čia.
Ponas Okamoto [tolumoje]:
— Pripilu kriauklę.
— Ar dar neįmetėt bananų?
— [Tolumoje] Ne.
— O dabar?
— [Tolumoje] Jau įmečiau.
— Na ir?
[Tyla]
Ponas Čiba:
— Ar jie plaukia?
— [Tolumoje] Plaukia.
— Tai jie plaukia?
— [Tolumoje] Jie plaukia.
— Ką aš jums sakiau?
Ponas Okamoto:
— Taip, taip. Bet reikėtų labai daug bananų, kad išlaikytų orangutangą.
— Jų ir buvo labai daug. Beveik tona. Man vis dar bloga prisiminti, kaip visi tie bananai pasklido ir pražuvo, kai tereikėjo juos pasiimti.
— Gaila. O dabar apie...
— Ar galėtumėte atiduoti mano bananus?
Ponas Čiba:
— Tuoj juos paimsiu.
[Atitraukiamos kėdės garsas]
— [Tolumoje] Pažiūrėkit. Jie tikrai plaukia.
Ponas Okamoto:
— O kaip ta dumblių sala, į kurią sakotės atplaukęs?
Ponas Čiba:
— Štai jūsų bananai.
Pi Pateks:
— Ačiū. Taip?
— Atsiprašau, kad pasakysiu taip stačiokiškai, mes visai nenorim jūsų įžeisti, bet negi tikrai manote, kad mes patikėsime, a? Medžiai mėsėdžiai? Žuvim mintantys dumbliai, gaminantys gėlą vandenį? Medžiuose gyvenantys vandens graužikai? Tokių dalykų nesama.
— Tik todėl, kad jūs jų niekad nematėte.
— Teisingai. Tikime tuo, ką matome.
— Kaip ir Kolumbas. Ką darote, kai esat tamsoje?
— Jūsų sala botaniškai neįmanoma.
— Pasakė uodas, prieš pat nusileisdamas ant saulašarės.
— Kodėl niekas daugiau nebuvo jos radęs?
— Juk tai didelis vandenynas, vagojamas nenustygstančių laivų. Aš keliavau lėtai, daug stebėdamas.
— Joks mokslininkas jumis nepatikės.
— Tai tokie mokslininkai, kurie atmetė Koperniką ir Darviną. Ar mokslininkai jau nebeatranda naujų augalų? Pavyzdžiui, Amazonės baseine?
— Tik ne augalų, prieštaraujančių gamtos dėsniams.
— Kuriuos jūs išnagrinėję skersai išilgai?
— Pakankamai gerai, kad skirtume įmanoma nuo neįmanoma. Ponas Čiba:
— Turiu dėdę, kuris labai nusimano apie botaniką. Jis gyvena netoli Hitą Guno. Jis — bonsų meistras.
Pi Patelas:
— Kas toks?
— Bonsų meistras. Žinote, bonsai — nykštukiniai medeliai.
— Turite omeny — krūmai?
— Ne, medžiai. Bonsai — maži medžiai. Jie žemesni nei dvi pėdos. Juos galima pakelti ant rankų. Jie gali būti labai seni. Mano dėdė turi vieną tokį, kuriam — per tris šimtus metų.
— Trijų šimtų metų amžiaus medžiai, dviejų pėdų aukščio ir dar paimami ant rankų?
— Taip. Jie labai subtilūs. Jiems reikia labai daug dėmesio.
— Kas girdėjo apie tokius medžius? Jie botaniškai neįmanomi.
— Bet aš jums laiduoju, kad tokie egzistuoja, ponas Patelai. Mano dėdė...
— Tikiu tuo, ką matau.
Ponas Okamoto:
— Minutėlę. Acuro, kad ir kaip gerbiu tavo dėdę, kuris gyvena netoli Hitą Guno, mes čia ne tam, kad tuščiai aptarinėtume botaniką.
— Aš tik stengiuosi padėti.
Читать дальше