Янн Мартел - Pi gyvenimas

Tai štai ką aš užmačiau vienu žvilgsniu — šimtus tūkstančių surikatų — daugiau, milijoną — pasisukusių į mane ir stovinčių kaip po komandos „ramiai“, lyg sakytų: „Taip, sere?“ Turėkite galvoje, kad stovinti surikata siekia daugiausiai aštuoniolika colių, todėl kvapą gniaužė ne šių padarėlių ūgis, tačiau beribė jų gausa. Sustojau kaip įkaltas, netekęs žado. Jei sukelsiu paniką milijonui surikatų, kils nenusakomas chaosas. Bet jos trumpai tesidomėjo manimi. Po kelių sekundžių jos ėmėsi to paties, ką veikė prieš man pasirodant, tai yra, arba kapstėsi po dumblius, arba spoksojo į tvenkinukus. Kai pamačiau tokią daugybę būtybių, nusilenkiančių vienu metu, prisiminiau pamaldas mečetėje.

Padarėliai, rodės, visiškai nejaučia baimės. Kai ėjau žemyn nuo keteros, nė viena nespruko šalin ir nė nesuki ūso man priėjus. Jei būčiau norėjęs, būčiau galėjęs kokią ir paliesti ar net pasiimti ant rankų. Nieko tokio nedariau. Paprasčiausiai įžengiau į neabejotinai didžiausią pasaulyje surikatų koloniją, ir tai buvo vienas keisčiausių, nuostabiausių potyrių mano gyvenime. Ore tvyrojo netylantis triukšmas. Tai ir cypimas, ir čirškimas, ir čiauškėjimas, ir lojimas. Jų buvo tiek ir susijaudinimas klaidžiojo taip, kad triukšmas atskrisdavo ir nulėkdavo lyg paukščių būrelis, kartkartėmis labai garsus, sūkuriuojantis aplink mane, po to staiga nutrūkstantis, artimiausioms surikatoms nutilus, tuo tarpu sunėrimus kitoms, tolimesnėms.

Ar jos dėl to nebijojo manęs, kad aš turėjau jų bijoti? Man šovė tokia mintis. Bet tučtuojau paaiškėjo atsakymas — todėl, kad jos buvo visiškai taikios. Kad galėčiau prieiti arčiau tvenkinio, aplink kurį jos buvo tankiai sutūpusios, turėjau nubakštinti jas koja, kad ant kurios nors neužlipčiau. Jos visiškai neįsižeisdavo dėl tokio mano brovimosi, duodamos kelią lyg geranoriška minia. Kulkšnimis jutau šiltus kailiuotus kūnelius, kai pažvelgiau į tvenkinį.

Visi tvenkiniai buvo vienodai apskriti ir maždaug vienodo dydžio — apie keturiasdešimt pėdų skersmens. Tikėjausi, kad jie seklūs. Nemačiau nieko, tik gilų skaidrų vandenį. Tiesą sakant, tvenkinukai atrodė bedugniai. Ir kiek giliai beužmačiau, jų sienas sudarė žalieji dumbliai. Akivaizdu, kad jų sluoksnis saloje buvo tikrai labai storas.

Nemačiau nieko, kas taip nuolatos kėlė smalsumą surikatoms, ir gal būčiau liovęsis sukti dėl to galvą, jei nuo gretimo tvenkinio nebūtų prasiveržęs cypimas ir lojimas. Surikatos, didžiai subruzdusios, šokinėjo aukštyn žemyn. Staiga šimtais jos nėrė į tvenkinį. Jos labai stumdėsi ir spraudėsi, paskutinėms surikatoms veržiantis pasiekti tvenkinio kraštą. Siautulys buvo visuotinis: net jaunutės surikatėlės bandė lįsti į vandenį, ir tik motinos bei sargai suturėdavo jas. Žiūrėjau netikėdamas savo akimis. Tai nebuvo tipiškos Kalahario dykumos surikatos. Tipiškos Kalahario dykumos surikatos nesielgia lyg varlės. Šios surikatos buvo kuo tikriausiai porūšis, žaviai ir stulbinamai išsiskiriantis iš kitų.

Patraukiau prie tvenkinio, atsargiai statydamas kojas, ir pačiu laiku, kad pamatyčiau, kaip surikatos plaukiojo — iš tiesų plaukiojo — ir nešė į krantą tuzinus žuvų, ir net ne smulkių žuvų. Buvo ir doradų, kurios valtyje mums būtų sukėlusios didžiulę šventę. Man buvo nesuvokiama, kaip surikatos sugeba tokių žuvų sugauti.

Suriką toms traukiant žuvį iš tvenkinio ir demonstruojant tikrai kolektyvinio darbo stebuklus, pastebėjau kai ką itin keista: visos žuvys be išimties jau buvo negyvos. Bet šviežios. Surikatos tempė į krantą negyvas žuvis, kurių pačios nebuvo papjovusios.

Atsiklaupiau prie tvenkinio pastūmęs keletą susijaudinusių šlapių surikatų. Paliečiau vandenį. Jis buvo vėsesnis nei tikėjausi. Iš apačios šaltesnį vandenį nešė srovė. Pasėmiau truputį vandens ranka ir prisikišau prie lūpų. Gurkštelėjau.

Tai buvo gėlas vanduo. Pasidarė aišku, nuo ko gaišo žuvys — nes, žinoma, jei paleisi sūriavandenę žuvį į gėlą vandenį, ji greitai išpamps ir nudvės. Bet ką jūrų žuvys veikė gėlo vandens tvenkinyje? Ir kaip ten nusigavo?

Nuėjau prie kito tvenkinio, skindamasis kelią per surikatas. Tas irgi buvo gėlas. Dar vienas tvenkinys — irgi. Taip pat ir ketvirtasis tvenkinys.

Visi jie buvo gėlo vandens telkiniai. „Iš kur atsirado šitiek gėlo vandens?“ — paklausiau savęs. Atsakymas buvo paprastas: iš dumblių. Dumbliai savaime ir nepaliaujamai šalino druską iš jūros vandens, štai dėl ko jų šerdis buvo sūri, o išorinis sluoksnis drėgnas nuo gėlo vandens: jie skyrė gėlą vandenį. Neklausiau savęs, dėl ko dumbliai taip daro, kaip ir kur dingsta druska. Protas liovėsi uždavinėjęs tokius klausimus. Paprasčiausiai nusijuokiau ir šokau į tvenkinį. Pajutau, kad sunku laikytis vandens paviršiuje: vis dar buvau labai silpnas, o riebalų ant manęs buvo per mažai, kad keltų. Įsikabinau tvenkinio krašto. Žodžiais negaliu nusakyti poveikio, kurį sukėlė maudymasis gryname, švariame, gėlame vandenyje. Po tokio ilgo laiko jūroje mano oda buvo tapusi lyg šikšna, o plaukai buvo ilgi ir sulipę, lyg juostelės musėms gaudyti. Jutau, tarytum ir sielą būtų pradėjusi graužti druska. Taigi mirkau tūkstančio surikatų akivaizdoje, leisdamas gėlam vandeniui tirpinti kiekvieną mane teršusį druskos kristalėlį.

Surikatos kažkur sužiuro. Jos tai padarė visos kaip viena, visos pasisukdamos viena kryptimi tuo pačiu momentu. Prisitraukiau pažiūrėti — kas ten. Tai buvo Ričardas Parkeris. Jis patvirtino, ką aš ir įtariau, kad šios surikatos tiek daug kartų buvo pragyvenę be plėšrūnų, kad joms genetiškai išsitrynė bet kokia sprukimo atstumo, sprukimo, paprasčiausia baimės sąvoka. Jis ėjo per jas palikdamas žudynių ir sužalojimų šliūžę, rydamas vieną surikatą po kitos, kraujams srūvant iš nasrų, o jos straksėjo aukštyn žemyn palei tigrą, lyg šauktų: „Mano eilė! Mano eilė! Mano eilė!“ Man vis stovės ir stovės akyse ta scena. Niekas neatitraukė surikatų dėmesio nuo jų gyvenimėlių, kuriuose tebuvo spoksojimas į tvenkinį ir dumblių rakinėjimas. Ar Ričardas Parkeris būtų sėlinęs, meistriškai kaip tikras tigras, ir paskui šokęs ant jų griausmingai riaumodamas, ar būtų gūrinęs abejingai pro šalį — joms būtų buvę visiškai tas pats. Niekas nebūtų jų sutrikdę. Viešpatavo romumas.

Jis žudė daugiau nei reikėjo. Jis pjovė surikatas, kurių paskui neėdė. Žvėrims poreikis žudyti yra atsijęs nuo poreikio paėsti. Tiek ilgai iškęsti nemedžiojus ir staiga gauti šitiek daug — su kaupu prasiveržė ilgai slopintas jo medžioklės instinktas.

Jis buvo toli. Man pavojaus nebuvo. Bent jau šiuo momentu.

Kitą rytą, jam išėjus, išvaliau valtį. Būtinai to reikėjo. Negaliu aprašyti, kaip atrodė ta žmogaus ir gyvūnų skeletų sankaupa, susimaišiusi su nesuskaičiuojamomis žuvų ir vėžlių liekanomis. Visa dvokianti šlykšti krūva atsidūrė už borto. Nedrįsau žengti ant valties grindų, kad nepalikčiau Ričardui Parkeriui juntamo savo buvimo pėdsako, todėl viską turėjau padaryti su žeberklu nuo brezento arba nuo valties šono, stovėdamas vandenyje. Ko negalėjau išvalyti su žeberklu — smarvės ir dėmių — nuskalavau kibirais vandens.

Tą naktį jis be komentarų įžengė į savo naują švarią irštvą. Nasruose nešėsi ne vieną negyvą surikatą, kurias sudorojo per naktį.

Tolimesnes dienas praleidau valgydamas, gerdamas, maudydamasis, stebėdamas surikatas, vaikščiodamas, bėgiodamas, ilsėdamasis ir vis stiprėdamas. Jau bėgiojau tolygiai ir natūraliai, iš to patirdavau tiesiog palaimą. Užgijo oda. Pradingo skausmai ir mauduliai. Paprasčiausiai sakant, grįžau į gyvenimą.